V

Drauge su Mokslų Akademijos darbuotoju Sauliumi Lapieniu ir būsimais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės nariais Alvydu Medalinsku, Artūru Skuču ir Gintaru Songaila suorganizavo 1989 m. birželio 3 d. renginį Lietuvos TSR Mokslų Akademijoje, kurio metu buvo išrinkta 35 narių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, renginio metu pasiūlė vienyti jėgas ir rinkti iniciatyvinę grupę. 1988 m. birželio 21 d. vienas nesankcionuoto Sąjūdžio mitingo prie Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, organizatorių, kurį drauge su Arvydu Juozaičiu ir Artūru Skuču iškart po mitingo bandė sulaikyti tarybinė milicija. 1988 m. birželio 29 d. vienas nesankcionuoto Sąjūdžio mitingo prie ELTA pastato dėl slapto LKP CK nutarimo viešai neminėti Sąjūdžio vardo, viešumo ir kvietimo į istorinį LPS mitingą Vingio parke liepos 9 d., organizatorių. Aktyvus LPS iniciatyvinės grupės narys Sąjūdžio mitinguose, diskusijose su LKP CK vadovybe ir kitomis tuometinės valdžios struktūromis. 1988 m. liepos-rugpjūčio mėn. žaliųjų klubai „Žemyna“ ir „Atgaja“ drauge su Sąjūdžiu organizavo dviračių ir baidarių žygį per Lietuvą, skirtą Baltijos jūros gelbėjimui, baigiamasis renginys Palangoje – Baltijos jūros apkabinimas – rugsėjo 3 d. sutraukė apie 100000 žmonių. Akcijos metu vyko mitingai ir susitikimai su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Aktyviai dalyvauta ir roko marše per Lietuvą.

1990 m. kovo 11-ąją Zigmas Vaišvila tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. 1990 m. vasario 24 d. rinkimai į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Ventos rinkiminėje apygardoje Nr.78 (dalis apygardos – Akmenės rajone, dalis – Mažeikių rajone), kaip LPS kandidatas, Zigmas Vaišvila tapo deputatu (pirmojo rato rinkimuose iš 90 išrinktų deputatų 72 - LPS atstovai, antrame rate iš 43 išrinktų - 35 sąjūdiečiai). 1990 m. vasario 24 d. išrinkti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai nepatikėjo pirmosios sesijos paruošiamojo darbo Prezidiumui ir aparatui, sudarė 4 darbo grupes, koordinavusias valstybės atkūrimo ir Aukščiausiosios Tarybos struktūros bei veiklos principų paruošimą. Zigmas Vaišvila vadovavo Teisėtvarkos ir krašto apsaugos grupei. Sąjūdžiui laimėjus rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą daugumą, Sąjūdžio deputatų klube Zigmas Vaišvila pasisakė prieš Kazimiero Antanavičiaus ir Vytauto Landsbergio siūlymą Ministru Pirmininku siūlyti A.M. Brazauską, nepritarė Valdemaro Katkaus, Algirdo Saudargo, Aleksandro Abišalos ir Vytauto Landsbergio siūlymams nepriimti visų Nepriklausomybę atstatančių dokumentų iškart, drauge su Kazimieru Saja aktyviai agitavo atkurti Lietuvos nepriklausomybę iki 1990 m. kovo 12 d., kada Maskvoje buvo sušauktas neeilinis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas dėl TSRS prezidento institucijos steigimo ir įstatymo dėl respublikų išstojimo iš TSRS mechanizmo.

AB „Klaipėdos naftos“ pardavimas Lenkijos valstybės koncernui sukurtų ne tik naftos gamybos, bet ir visišką transportavimo ūkio monopolį. Po „Leo LT“ įkūrimo, tiesmukiškumu prilygstančio tik „Williams“ istorijai „Mažeikių naftoje“, Lietuvos valdžia ryžtingai siekia šios monopolijos sujungimo su energetikos monopolija. „Leo LT“ padėjo į vienas rankas paimti ir pagrindinę valstybės elektros energijos gamybą, ir jos paskirstymą. Jau po AB „VST“ vadinamojo privatizavimo ne tik elektros energijos vartotojai, bet ir alternatyvios elektros energijos gamybos šaltinių (hidro, vėjo ir kogeneracinių elektrinių) savininkai pajuto, ką reiškia specialiai sureguliuotos pagamintos elektros energijos supirkimo kainos. Juk kol Elektrėnuose gaminamos elektros energijos supirkimo kaina bus pusantro karto didesnė už vėjo jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimo kainą, rinkoje negali atsirasti alternatyvių šaltinių. Problema naujiems elektros energijos gamybos rinkos dalyviams tapo ir galimybė gauti leidimą statybai bei parduoti elektros tinklams pagamintą elektros energiją, nes minėto leidimo tenka prašyti konkurento, o jis juo nesuinteresuotas. Vertinant valstybės ir privataus kapitalo santykį „Leo LT“, būsimų Lietuvos elektros energijos tiltų verslas nebuvo įvertintas. Šis verslas yra didžiulė vertybė, o valstybė jį nemokamai atidavė „Leo LT“.

"Veidas": Prieš kelerius metus išsižadėjote politikos, sakydamas, kad joje prisižiūrėjote "kokčių dalykų". Bet akivaizdu, kad į ją grįžote. Ar politika jau neatrodo kokti? Z.V.: Iš mano pasitraukimo 1992 m. net valstybės paslaptis buvo padaryta, man pačiam to nežinant. Tikrai buvo koktu. O jubiliejiniai Sąjūdžio metai sutelkė žmones vėl imtis veiklos. Matom, kur viskas krypsta: valdžios atotrūkis nuo žmonių, jų nuomonės ignoravimas iki pasityčiojimo, oligarchinės valstybės susiformavimas, dėl kurios aiškių užuomazgų Sąjūdžio iniciatyvinė grupė dar 2005 m. gegužę perspėjo prezidentą. "Leo LT" susikūrimas, manau, vainikavo žmonių nuomonės nepaisymą. Tylėti būtų amoralu. Visa tai paskatino klubą užimti aktyvią poziciją ir sakyti žmonėms tiesą. Apie tai kalbėjome lapkritį spaudos konferencijoje. Gerai, kad ne prieš Seimo rinkimus, kad nebuvo spekuliacijų. "Veidas": Kas būtų galėjęs įsivaizduoti, kad buvęs žaliųjų lyderis ims ginti atominę jėgainę? Konferencijoje "Ekstremali Lietuvos energetikos būklė" pareiškėte, kad vienintelė alternatyva – pratęsti jos darbą. Pakeitėte požiūrį? Z.V.: Prieš konferenciją pasitikrinau istorinius šaltinius. Lietuvai laikas žinoti teisybę, kad ir Tarybų Lietuvos valdžia siekė sustabdyti trečiojo reaktoriaus statybą, tik jiems nesisekė. Žaliųjų judėjimas, pirmiausia Juozo Dautarto vadovaujamas "Žemynos" klubas, kuriame buvau pavaduotojas, surinko apie 900 tūkst. parašų dėl trečiojo bloko statybos sustabdymo.

VSD įkūrė K.D.Prunskienės kabinetas ir vadovu paskyrė Mečį Laurinkų, kuris ir suformavo branduolį iš buvusių KGB darbuotojų. Sausio įvykių metu pas mane atėjo M.Laurinkaus sukomplektuoti vadovaujantys VSD darbuotojai ir pareiškė, kad jei jie apsisprendė dirbti Lietuvai, dėl ko pavojus buvo iškilęs ir jų šeimoms, tai jie nori tikrai dirbti, o ne tik gauti algą. Tarnybos vadovas faktiškai juos paliko likimo valiai. Iškviestam Mečiui sakau, kad reikia dirbti, o jis tik mikt kairėn, mikt dešinėn. Buvo matyti, kad jam apie darbą kalbėti yra sudėtinga, bet paprašė leisti dar mėnesį tęsti darbą. Terminas baigėsi 1991 metų kovo 19-ąją, referendumo dėl SSRS išsaugojimo dieną. M.Laurinkui atsistatydinus, kurį laiką jo pareigas laikinai ėjo išeivis iš prokuratūros Viktoras Zedelis, darbas įsisiūbavo. Vėliau G.Vagnorius ir V.Landsbergis paprašė manęs perimti šias pareigas, nes, anot jų, VSD vadovo posto labai siekė kauniečiai, reikia rimtą alternatyvą priešpastatyti. Sutikau tik su sąlyga, kad neilgam, nes darbo Vyriausybėje ir taip buvo apstu. Tačiau esminiai darbai ir įvykiai šiame fronte prasidėjo po pučo Maskvoje, kai G.Vagnorius mane paskyrė vyriausybinės komisijos "Dėl SSRS Valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje uždarymo" pirmininku, kurio funkcija buvo perimti VSK dokumentus, turtą ir juos inventorizuoti. Po pučo SSRS VSK pirmininko pareigas laikinai ėjo Šebaršinas, jis vadovavo ir užsienio žvalgybai. Savo atsiminimuose jis aprašė pokalbį su manimi. Kaip tai nutiko?

Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila antradienį pateikė pareiškinius dokumentus tapti kandidatu į Lietuvos prezidentus Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK). Z. Vaišvila pareiškė apsisprendęs kandidatuoti savaitgalį, kai išgirdo apie partijų keliamus kandidatus. „Deja, neatsirado nepriklausomo nepartinio, biografijos faktų neslepiančio, žmones telkiančio pretendento į šį atsakingą postą, - sakė Z. Vaišvila. – Nepalikti žmonėms jokios alternatyvos yra neatleistina. Matau, kas susirikiavo ir matau, kad, deja, niekas neatstovauja Sąjūdžio vertybių. Esu vienas iš tų, kurie iškovojo Lietuvos nepriklausomybę. Jaučiu už tai atsakomybę“. Anot jo, „sistemos jau skelbiama rinkimų nugalėtoja“ eurokomisarė Dalia Grybauskaitė yra „žmogus iš niekur“. „Ji gina visai kitas vertybes. Ji negali atstovauti tų lūkesčių, kurie Sąjūdžio skelbti, bet taip ir neįgyvendinti. Kažkuria prasme ji - žmogus iš niekur. Žmogus, kuris nutyli savo biografijos faktus. Tai keista. Todėl ramia sąžine manau, kad turi būti alternatyva“, - teigė būsimas kandidatas. Z. Vaišvila pripažino, kad prezidentu tapti nebūtų ryžęsis, jai Tėvynės Sąjunga būtų iškėlusi Vytauto Landsbergio kandidatūrą. „Jei Vytautas Landsbergis būtų kėlęs savo kandidatūrą būčiau nuoširdžiai jį parėmęs“, - teigė Z. Vaišvila. Dabar sąjūdietis nusprendė savo kandidatūrą išsikelti savarankiškai, be Sąjūdžio paramos. Jis pats savo lėšomis susimokėjo 11, 6 tūkst. litų užstatą, rinkimų kampaniją taip pat ketina vykdyti iš asmeninių lėšų.

Lietuvos Respublikos kariuomenei – 90 metų, Tautiškai giesmei – 110 metų, Vincui Kudirkai – 150 metų. Tautos Dainiaus Varpas pakėlė Lietuvą, jo žodis Varpui ir Tautai buvo tiesus ir aiškus: Skambink per amžius vaikams Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos. Ir 1863 metų sukilėliai, ir Vincas Kudirka, ir 1918 metų savanoriai, ir pokario partizanai žinojo, kas yra Lietuva ir laisvė. Sąjūdis prieš 20 metų Tautai suteikė viltį, Kovo 11-ji ją paskelbė Lietuvai ir pasauliui. Tačiau reikėjo, kad pasaulis pripažintų Lietuvos Respubliką, o pripažinus – ir apginti mūsų Tėvynę. Gintaro Žagunio, Artūro Sakalausko, Medininkų, Sausio 13-osios aukų sąrašas būtų nesibaigęs, jei ne Tautos ir Jūsų, savanoriai, prisiekusių 1991-ųjų sausyje ir lemtingą naktį likusių Aukščiausioje Taryboje, apsisprendimas. Kariuomenės atkūrimą, Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės išrinkimą 1991 m. sausio 13-osios naktį nulėmė Jūsų ryžtas ir bendra mūsų valia - sausio 17-ąją Aukščiausioji Taryba priėmė Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos įstatymą, nulėmusį mūsų kariuomenės atkūrimo pradžią. Dėkojame Jums ir sveikiname su švente! Gerbkime ir ginkime Lietuvos laisvę, būkime jos verti!

Zigmas Vaišvila, vienas ryškiausių Sąjūdžio veikėjų, buvęs vicepremjeras ir VSD vadovas, sako žinąs, kas Valstybės saugumo departamente sukėlė dabartinę krizę. “Manau, kad visi tai supranta. Nuo įkūrimo dienos politikai šiai žinybai bandė daryti įtaką. Dabartinė situacija - to rezultatas”, - sakė buvęs VSD vadovas. Iš spaudoje paskelbtų faktų ir pasisakymų jis susidarė įspūdį, kad atskiriems saugumo darbuotojams politikai įtaką daro iki šiol. 1991 metais prie VSD vairo stojęs politikas tikina, kad situacija nesikeičia keliolika metų. “Jei bandai ką nors keisti, esi pakeičiamas”, - kalbėjo Z.Vaišvila. 1991 metais VSD taip pat buvo ištikusi krizė. Po tragiškų Sausio įvykių VSD padalinių vadovai kreipėsi į tuometinį Ministro Pirmininko pavaduotoją. Jie išreiškė susirūpinimą, kad VSD nevykdo savo funkcijų. Z.Vaišvila sutiko imtis atsakingų pareigų. Fiziko išsilavinimą turintis Z.Vaišvila neabejojo, kad jam užteks žinių vadovauti VSD. “Seime dirbau komisijose, kurios kontroliavo saugumo tarnybų veiklą, turėjau patirties”, - Z.Vaišvila neigia pastebėjimus, kad VSD problemos prasidėjo dar tuomet, kai žinybai vadovauti skirti ne šios srities profesionalai, bet politikai. Daugelis pirmųjų VSD darbuotojų buvo priversti palikti saugumą. Z.Vaišvila mano, kad kadrų kaitą lėmė ne vien profesinės darbuotojų savybės. Palikęs politiką, Z.Vaišvila paniro į verslą. 1997 metais tapo “Parex lizingo” valdybos pirmininku, bet buvo priverstas skandalingai palikti šį postą.