Arvydas KšanavičiusArvydas Kšanavičius

1989 gruodžio 24-oji: prieš 20 metų pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lygiai prieš dvidešimt metų - 1989 metų gruodžio 24-ąją - Sovietų Sąjungos (SSRS) liaudies deputatų antrasis suvažiavimas nutarime “Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo” konstatavo, jog kartu su 1939-1941 metų SSRS ir Vokietijos sutartimis buvo dar pasirašyti ir slaptieji protokolai, kuriuose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei“. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas šiuo nutarimu, kurį pasirašė M. Gorbačiovas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939-1941 m. slaptuosius susitarimus ir pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Šio istorinio dokumento, kurį šiandien SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusija lyg ir „užmiršo“, priėmimas – tai SSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos didelių pastangų rezultatas. Specialią SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisiją politiškai ir teisiškai įvertinti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartį tuo metu - 1989-aisiais - sudarė 26 nariai, tarp kurių ir keturi deputatai nuo Lietuvos: Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis ir Zita Šličytė. Komisijai vadovavo A. Jakovlevas. Ši komisija mums buvo pati svarbiausia, - prisimena V. Landsbergis.

Pono Hegemono ratai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Regis, gripo epidemija net viešosios erdvės akademijoje jau bemaž absorbavo nūdienos versijas apie „pdf“ formato perversijas Lietuvoje. Pandeminis gripas tarytum negailestingas molochas reikalauja vis naujų aukų ir nelaimėlių. Kaip, beje, ir pono Hegemono sumeistrauti sunkmečio inkvizicijos ratai, išradingai traiškantys elektoratą. Negailėdami nei jaunatvei, nei senatvei atstovaujančių elektorato elementų. Ponas Hegemonas tartum koks kanibalas Hanibalas Lekteris – beje, šaltinių teigimu, autentiškas Lietuvos aristokratų giminės palikuonis – akylai sau stebi, kaip rieda ratai rateliukai, ir, matyt, besiklausydamas pianisto Glenno Gouldo atliekamos, begalinę ramumą spinduliuojančios „Aria da capo“ iš Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, intensyviai svarsto, ką čia dar paaukojus antikrizinei gastronomijos puotai per pandeminį gripą. Nors pensininkai ir apskritai senoliai vis dar pagarbiai vadinami senjorais, tačiau pono Hegemono ratų mechanikos paradigmoje garbingos vietos senjorų kategorijai, deja, po truputį nebelieka. Todėl, perfrazavus brolių Coenų (Koenų) filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pavadinimą, galima teigti: Lietuvoje jau nėra vietos pensininkams. Na, ir kitiems nelaimėliams bei „lūzeriams“, neatlaikiusiems „iššūkių“, „proveržių“ ir „permainų“ naštos. Todėl manding netrukus daugeliui bus lengviau suvokti kvantinę mechaniką nei valstybės gelbėjimo rato, kurį konstruoja beveik matriarchalinis triumviratas, veikimo dėsningumus.

Žvaigždė, vardu Rusija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai oficialioji Rusija istoriją, istorijos faktus ir apskritai istorijos mokslą guldo į Prokrusto lovą, o ne, pavyzdžiui, ant psichoanalitiko kušetės, neišvengiamai suvoki, kad tikrai, tikrai, tikrai „Rusijos protu nesuvoksi". Kai oficialioji Rusija istoriją, istorijos faktus ir apskritai istorijos mokslą guldo į Prokrusto lovą, o ne, pavyzdžiui, ant psichoanalitiko kušetės, neišvengiamai suvoki, kad tikrai, tikrai, tikrai „Rusijos protu nesuvoksi". Toks putiniško režimo agresyviai arogantiškas žongliravimas istorijos faktais (beje, kaip čia neprisiminsi Rusijos tautos vienybės dienos, skirtos 1612 m. okupantų - lenkų ir lietuvių - išvijimui iš Kremliaus paminėti?), nekrofilo J.Stalino, kaip „efektyvaus vadybininko", autoriteto renesansas, isteriškas Pabaltijo valstybių niekinimas viešojoje erdvėje bei sovietinės okupacijos neigimas ir t.t. - tai jau ne tik erzina, kad „Rusijos protu nesuvoksi". Tai skatina mąstyti - dėl nacionalinės savigarbos! - apie sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo svarbą. Kaip teigė tarptautinės teisės ekspertas D. Žalimas, „kol deryboms dėl žalos atlyginimo sąlygų nėra, svarbiausia, kad Lietuvos elgesys keliant savo teisėtą reikalavimą būtų pakankamai nuoseklus ir ilgainiui netaptų tiek pasyvus, kad prilygtų kompensacijos reikalavimo atsisakymui".

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: gimtadienio fragmentai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ryte Lietuvos TSR Mokslų akademijos konferencijų salėje vyko akademiko E. Vilko vadovaujamos komisijos dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų posėdis. Prie LTSR Mokslų akademijos Prezidiumo suformuotos komisijos tikslas - siūlyti respublikos vyriausybei konstitucines pataisas, atspindinčias Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo persitvarkymo ("perestroikos") politikos dvasią. Vakare toje pačioje salėje surengta diskusija apie Lietuvos TSR socialinę-ekonominę plėtotę, persitvarkymo problemas. Salė buvo pilnutėlė, susirinko apie 500 žmonių, susirūpinusių Lietuvos likimu - mokslininkų, menininkų, inžinierių, rašytojų, žurnalistų, studentų. Susitikime su visuomene dalyvavo ir minėta konstitucinių pataisų komisija, kurios pirmininkas E. Vilkas vadovavo šiam susirinkimui. Šalia jo, Prezidiumo salės scenoje, sėdėjo akademikai R. Rajeckas, A. Buračas, J. Bulavas bei profesorius B. Kuzmickas. "Iš pradžių E. Vilkas nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine, - savo atsiminimuose rašo ekonomistė K. Prunskienė. - (...) Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa". Lietuvos komunistų partijos CK darbuotojas A. Kumža, dalyvavęs šiame susirinkime, prisimena: "Į tribūną vienas po kito veržėsi oratoriai: kas su istoriniu rašinėliu apie 1941 metus, kas su pasiūlymais Respublikos vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai".

„Saspensas" ir siurrealizmas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Politika, populiariai kalbant, yra valstybės valdymo menas. Ar tai reiškia, kad politikai, tarkim, seimažmogiai, yra menininkai? Jeigu taip, tada Seimas - didžiausia menininkų dirbtuvė Lietuvos valstybėje? Toks atseit seimažmogių, kaip itin specifinės menininkų rūšies, kūrybinis pleneras vyksta per plenarinius posėdžius. Ir turi savų, švelniai tariant, inteligentiškos neapykantos ir konkurencijos ypatumų. O kad genialus, kaip visada, seimažmogis neįsivaizduotų esąs antžmogis ir, neduok Dieve, dėl streso ir kasdienės įtampos netaptų plenipotentu, kad būtų kūrybiškai funkcionalus, jam išrašomi brangūs - oi, labai jau brangūs! - vaistai nuo plenipotencijos ir užmaunamas konstitucinis antsnukis. Suprask: antikonstituciškai nelok ir be reikalo dantų nenaudok! Aišku, toks galių ribojimas - ne panacėja nuo didybės manijos, ypač jeigu kūrybiniam procesui vadovauti pasišauna koks bomolochas, tarytum molochas, nebijantis ką nors pasiųsti „velniop", berods taip pat nevengiantis žodelio „nafik". Jei dar drauge su kadaise teistu bomolochu vieną iš valstybės valdymo meno tandemų varo ir asmuo, „teistas už gerus darbus", turintis abonementą, tada, brangieji, tikrai toks menas nereikalingas. Ilgainiui dėl tokio, atsiprašant, meno bijai televizorių įsijungti. Televizijos naujienų iš anksto nerimastingai pradedi laukti kaip neišvengiamai baisaus įvykio. Kažkoks lyg ir „saspensas" išeina, ar ne?