Politologija

Socialdemokratija yra XIX a. darbininkų ir socialistinio judėjimo dėsningas rezultatas. Vystantis parlamentarizmui ir augant profsąjungų bei socialistinių partijų įtakai, dalis jų lyderių atmetė Karlo Marxo idėją, kad kapitalizmas turi būti likviduotas revoliucijos išdavoje ir tokiu būdu sukurta socialistinė visuomenė. Socialdemokratai skelbė, kad daugumas darbininkų klasės reikalavimų gali būti įgyvendinta taikiu, parlamentiniu būdu. Galutinis skilimas tarp socialdemokratų ir komunistų įvyko po bolševikinio perversmo Rusijoje ir III Komunistinio internacionalo įsteigimo 1919 m. (paleistas 1943 m. Maskvos nurodymu).

Tačiau panašių arba net identiškų savybių gali turėti ir kitos asociacijos, pavyzdžiui, kai kurios interesų grupės, apie kurias bus kalbama žemiau. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų. Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir išsamiau formuluoja Shively: “Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su žymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra užtikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdžią arba išsilaikyti valdžioje”.

Politinė sistema šalia politikos yra svarbiausia politikos mokslų sąvoka. Ji yra politinės sferos karkasas. Politinę sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinės organizacijos principus, išreiškiančius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti iš šios definicijos, politinėje sistemoje galima išskirti tris skirtingų elementų grupes. Pirmiausia, tai struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai. Antrąją grupę sudaro subjektyvūs, susiję su žmonių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir t.t. Trečioji grupė – tai santykių sistema, tarpusavio ryšiai tarp piliečių ir valdžios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų valdžios šakų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryšių tarp visų politikos subjektų ir objektų.

Šiuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai rašytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti žurnalą Le conservateur. Žymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje – d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898). Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas.

Politiniai procesai visuomenėje yra įvairių grupių kovos ir sąveikos rezultatas. Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo tokių grupių daugiau. Genčių struktūra buvo labai paprasta, joje buvo galima išskirti tik kelias genderines ir amžiaus grupes. Šiuolaikinėse visuomenėse, net nedideliose valstybėse, grupių yra dešimtys tūkstančių. Daugelis jų yra amorfiškos, neturi pastovios narystės, egzistuoja tik laikinai, kitos yra labiau organizuotos, sukuria savo susivienijimus ar asociacijas, kurios išreiškia ir gina grupės narių interesus. Tuo pačiu jos tampa politinio proceso dalyvėmis, arba politiniais aktoriais.

Mosca, “Politinio mokslo elementai” (1896), kurios angliškas vertimas (The Ruling Class) išėjo tik 1939 m., ir todėl elitų teorijos pirmuoju autoriumi keletą dešimtmečių buvo skaitomas Pareto. “Visose visuomenėse – nuo mažiausiai išsivysčiusių, vos pasiekusių civilizacijos aušrą iki pačių progresyviausių ir stipriausių – randame dvi klases žmonių – valdančiąją klasę ir pajungtą klasę. Pirmoji iš jų, visada mažiau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja valdžia ir naudojasi pranašumais, kuriuos suteikia valdžia, o antroji, skaitlingesnė klasė yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama”. Vystydamas šią mintį, Mosca prieina išvados, kad visais laikais ir visose visuomenėse yra galima tik viena valdymo forma – oligarchija. Valdžia pereina nuo vienos mažumos kitai, bet niekada – daugumai. Jo nuomone, kuo didesnė visuomenė, tuo mažesnis valdančiosios mažumos lyginamasis svoris, ir tuo sunkiau daugumai pasipriešinti mažumos viešpatavimui. Taip yra todėl, kad pirma, elitas yra labiau organizuotas, ir antra, jis kontroliuoja valstybę. Pastaroji yra tik “konkreti organizacija daugelio elementų, valdančių visuomenę”, kitaip tariant – instrumentas elito rankose. Be to, kiekvienas elitas valdo, remdamasis “politine formule” – ideologija, kuri pateisina elito dominavimą ir yra įdiegiama į visuomenės sąmonę.

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai žinomų vardų: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).

Šie režimai dabartiniame pasaulyje yra skaitlingiausi ir žymiai skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie tyrinėtojai juos vadina “autoritariniu parlamentarizmu” ar net “autoritarine demokratija”. Pagal R.Dahl’io klasifikaciją jie išsidėsto tarp uždaros hegemonijos ir poliarchijos, kartais arčiau konkurencinės hegemonijos (Didžioji Britanija XVIII a. pabaigoje, Japonija XIX a. pabaigoje, 1968 m. Čekoslovakija) arba arčiau inkliuzyvios hegemonijos (SSRS žlugimo išvakarėse, dabartinė Ukraina, Slovakija, Albanija). Pereinamojo tipo režimai dažniausiai yra nestabilūs. Politikoje aktyviai reiškiasi interesai, kuriuos ankstyvesnis autokratinis režimas užspaudavo, ir tai kelia grėsmę pereinamajai sistemai.

Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupės, dažniausiai vadinamos elitais (nuo lotyniško eligere – “atrinkti” ir prancūziško elite – “geriausia, atrinkta”). Nuo XVII a. žodis buvo vartojamas, kalbant apie aukščiausios kokybės prekes, XIX amžiuje pradėjo reikšti aukščiausias socialines grupes, o šiame šimtmetyje plačiai vartojamas sociologijoje ir politikos moksluose. Kaip terminas, elitas interpretuojamas labai įvairiai: jis gali reikšti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantįjį sluoksnį, kūrybinę mažumą (priešpastatomą nekūrybinei daugumai), aukščiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t.

Socializacija vadinamas priimtų visuomenėje kultūros, vertybių sistemos, elgsenos ir komunikacinių normų įsisavinimas. Politinė socializacija yra atitinkamų politinės kultūros įsisavinimo procesas. Sąvoka “politinė socializacija” vartojama dviem prasmėm. Siaurąja prasme ji reiškia tikslingą politinių vertybių, įsitikinimų ir įgūdžių ugdymą. Tai pagrindinai atlieka valstybinės ir oficialios institucijos: mokykla, valstybinė žiniasklaida, dalinai valdžios organai (paminklų statyba, muziejai, gatvių pavadinimai, memorialinės lentos ir pan.), siekdama įskiepyti dominuojančią arba normatyvinę politinę kultūrą.