Tipologija. Yra keletas skirtingų politinės kultūros tipologijų. Panaudojant kriterijumi piliečių požiūrį į politiką, Almond ir Verba išskyrė sekančius tris tipus:

1) parapijinė (parochial) arba periferinė politinė kultūra: piliečiai nesidomi politiniu gyvenimu, nes nėra specializuotų politinių vaidmenų (pav., daugelio Afrikos genčių vadas arba šamanas atlieka nediferencijuotas politines, ekonomines ir religines lyderio funkcijas);

2) pavaldinybinei (subject) politinei kultūrai būdinga stipri (teigiama arba neigiama) orientacija į politinę sistemą ir kartu labai nežymus politinis aktyvumas; šis tipas buvo labai būdingas feodalinei visuomenei, taip pat dabartinėms tradicinėms arba pusiau tradicinėms visuomenėms (ypač Afrikoje, daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos šalių);

3) dalyvavimo politinė kultūra (participant political culture): piliečiai siekia aktyviai dalyvauti politinės sistemos veikloje, tiek jos “įėjimo” (reikalavimai, spaudimas, parama), tiek “išėjimo” (reakcija į valdžios veiksmus ir sprendimus) fazėje.

Šie tipai yra abstrakčios, idealios kategorijos, retai sutinkamos tikrovėje. Paprastai kiekviename jų lengvai pastebimos skirtingos orientacijos. Todėl tipologijos autoriai šalia pagrindinių “grynų” tipų išskyrė dar tris mišrias formas:

1) parapijinė pavaldinybinė (parochial subject): didelė gyventojų dalis atmeta tradicinių vietinių elitų (genčių vadų, feodalų) valdžią ir orientuojasi į centrinės valdžios institucijas ir struktūras. Vakaruose daugumas visuomenių praėjo šį etapą, kada kūrėsi centralizuotos tautinės valstybės, dabar šis politinės kultūros tipas būdingas daugeliui Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos respublikoje genčių vadai (tituluojami “karaliais”) turi daug valdžios, tačiau didelė gyventojų dalis daugiau orientuota į centrinę, modernesnę baldŽiaa;

2) pavaldinybinė dalyvavimo (subject participant) politinė kultūra skiriasi tuo, kad didelė visuomenės dalis yra orientuota į “įėjimą” (kelia reikalavimus), o kita, neretai net didesnė dalis – į išėjimą, yra paklusni autoritarinei valdžiai ir laikosi pasyviai. Tokia situacija buvo būdinga XIX a. Prancūzijai, nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio Vokietijai, Italijai.

3) parapijinė dalyvavimo (parochial participant) politinė kultūra būdinga atsilikusioms (pusiau) tradicinėms visuomenėms, dažniausiai buvusioms kolonijoms, kuriose paskelbiant nepriklausomybę buvusios metropolijos pavyzdžiu įkuriama demokratinė sistema. Ypač daug panašių bandymų daryta buvusiose Britanijos kolonijose, kurios nepriklausomybę iškovojo pagrindinai taikiais būdais, o kolonijinė administracija stengėsi jas paruošti savarankiškam egzistavimui. Aktyviai politikoje dalyvauja tik nedidelė gyventojų dalis, tačiau kiekvienoje vietovėje, ypač kaimuose, viešpatauja tradiciniai lyderiai. Išskyrus Indiją, kur susiformavo platesnė vidutinė ir raštinga miestiečių klasė, visur kitur tie eksperimentai buvo nesėkmingi ir net praėjus dar pusei amžiaus tik nedaugelyje šalių atkuriamos atstovaujančios valdymo sistemos.

Nesunku pastebėti, kad ši tipologija yra evakuacinio pobūdžio, nes politinės kultūros išskiriamos ir išdėstomos priklausomai nuo to, kiek jos palankios demokratinės sistemos funkcionavimui.

Pagal politinės kultūros homogeniškumo laipsnį Gabriel Almond skiria sekančius tipus:

homogeninė, arba integruota politinė kultūra: daugumas politinio proceso dalyvių pripažįsta egzistuojančios politinės sistemos principus, bendras politinės elgsenos normas, vertybes (išsivysčiusios Vakarų šalys, dalis postkomunistinių valstybių: Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija, Lietuva, estai, latviai);

ikiindustrinė mišri: būdingos tradicinių ir vesternizuotų institucijų bei normų ir orientacijų įvairios kombinacijos (daugumas besivystančių šalių);

totalitarinė – dirbtinai sukurtas homogeniškumas;

fragmentuota politinė kultūra: tarp piliečiai arba atskiros socialinės grupės nesutaria dėl bazinių vertybių.

Bent du paskutiniai tipai kelia abejonių. Totalitarinis režimas, be abejo, sukuria identiškų institucijų sistema ir savo profesionalią politinė kultūra. Tačiau daugiatautėse totalitarinėse valstybėse, ypač jei jos apjungia skirtingų civilizacijų tautas, etnoregioninės kultūros (arba subkultūros) neišnyksta. Atidžiau pažiūrėjus, nesunku pastebėti, kad sovietinė politinė sistema anaiptol nevienodai funkcionavo, pav., Lietuvoje, Azerbaidžane ir Uzbekistane. Lietuvoje komunistų partijos vaidmuo buvo žymiai menkesnis, negu kitose paminėtose respublikose, Azerbaidžane aukščiausiame valdžios lygyje didžiulį mąstą įgijo korupcija (buvo perkami ir parduodami ministrų, kompartijos centro komiteto narių postai), Uzbekistane pirmasis kompartijos sekretorius ir jo parankiniai (sričių organizacijų sekretoriai) valdė kaip tradiciniai Rytų despotai. Devinto dešimtmečio pabaigoje prasidėjus politinei liberalizacijai labai greit išryškėjo, kad šių tautų nacionalinės politinės kultūros skiriasi ne tik specifiniais bruožais bet ir priklauso skirtingiems tipams: Lietuvoje aiškiai vyravo dalyvavimo kultūra, Uzbekistane – pavaldinybinė, Azerbaidžane – pavaldinybinė dalyvavimo politinė kultūra.

Vargu ar galima skaityti logišku fragmentuotos politinės kultūros tipą, nes akivaizdu, kad šiuo atveju realiai galima kalbėti tik apie skirtingas politines kultūras. Pagrįsti šį tipą galima nebent geografiniu požiūriu: sakydami, kad kokios nors šalies politinė kultūra yra fragmentuota, turime suvokti, kad vieningos, o gal net ir vyraujančios politinės kultūros ten nėra. Šiuo metu vargu ar galima be išlygų kalbėti, pavyzdžiui, apie Rusijos, Bosnijos, Kipro ar Sudano politinę kultūrą.

Nagrinėjant daugiataučių šalių politinę kultūrą pravartu skirti keletą būdingų situacijų:

1) bendranacionalinė politinė kultūra ir etnografinių (Vokietija) arba etninių (Kanada, Šveicarija, Belgija, Ispanija) grupių politinės subkultūros;

2) analogiška konfigūracija plius etnoregioninės politinės kultūros, kurios turi pakankamai daug savitumų ir negali būti skaitomos bendranacionalinės kultūros regioniniais variantais (subkultūromis); pavyzdžiai: Rumunija, Indija, Indonezija;

3) etnoregioninės politinės kultūros ir subkultūros, nesant bendros visiems gyventojams politinės kultūros, nors viena iš jų gali būti dominuojanti; pavyzdžiai: Bosnija, Kroatija, SSRS, Kipras, Sudanas, Malaizija, Tailandas.

Views All Time
Views All Time
4538
Views Today
Views Today
1
0 0