Politinė kultūra yra kultūros plačiąja prasme dalis, žmonijos, tautos, grupės politinė patirtis. Politika ir politinė kultūra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinę kultūrą galima apibrėžti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje valdžios pasiekimo bei jos naudojimo ir politinių sprendimų priėmimo būdus. Politinės kultūros sampratos elementų nemaža Aristotelio, Platono, de Tocqueville’o, Montesquieu, Max’o Weber’io darbuose. Pirmas šį terminą pradėjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), tačiau ilgą laiką politinė kultūra nebuvo specialiai nagrinėjama. Pirmieji tai padarė septintame dešimtmetyje JAV mokslininkai Gabriel Almond ir Sydney Verba. Esminis jų nuopelnas yra tai, kad šalia tradicinių politikos mokslo sferų – valstybės, formalių politinės sistemos institucijų ir biheivioristų pamėgtos politinės elgsenos analizės pradėta daugiau dėmesio skirti žmogui kaip politiniam aktoriui, jo vertybėms, įsitikinimams, orientacijoms ir pažiūroms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad nemaža politologų apskritai nepripažįsta politinės kultūros kategorija. Vieni jų teigia, kad ji yra tautologija (kažkokių reiškinių grupė pavadinama politine kultūra ir po to per šią sąvoką bandoma juos aiškinti). Tačiau nesunku pastebėti, kad vadovaujantis tokia logika tektų apskritai atmesti kultūros ir atskirų jos sričių bei formų (pav., liaudies kultūros, muzikinės kultūros) sąvokas.

Nė viena šiuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, todėl išskirtini keli politinės kultūros lygiai, būdingi skirtingoms grupėms. Kiekvienoje visuomenėje yra profesionalioji politinė kultūra, būdinga politikams ir partijų aktyvistams, ir masinė politinė kultūra, susieta su “sveiko proto” sąvokomis ir būdinga daugumai piliečių; aiškią ribą tarp profesionalios ir masinės politinės kultūros nubrėžti neįmanoma, nes jos glaudžiai sąveikoja (todėl neretai sakoma: kokia visuomenė, tokie ir politikai). Kiekvienoje visuomenėje yra dominuojanti politinė kultūra ir atskirų grupių (jaunimo, inteligentijos, darbininkų), taip pat etnoregioninės (tautiniu mažumų) politinės subkultūros. Daugiatautėms visuomenėms neretai būdingos kelios, neretai labai skirtingos etnoregioninės politinės kultūros (pav., Baltijos ir Centrinės Azijos tautų buvusioje Sovietų Sąjungoje). Neretas reiškinys yra atskirų grupių, priešpastatančių save visuomenei, politinė kontrkultūra.

Visi politinės kultūros elementai yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti. Pakankamai aišku, kad nuo politinių žinių apimties ir turinio priklauso politiniai politinės orientacijos ir politinė elgsena, o pastaroji, ypač politinių elitų elgsena savo ruožtu daro įtakos žmonių politiniams įsitikinimams ir orientacijoms.

Yra keli skirtingi politikos suvokimo lygiai. Pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs politikos interpretacijos lygis yra buitinis, “sveiko proto” (common sense) lygis – individų ir grupių politiniai požiūriai, kurie susiformuoja, stebint politinius įvykius. Šiam lygiui būdingas pusiau emocinis, pusiau racionalus politikos supratimas, nebandant analizuoti stebimų procesų ar įvykių esmę, suvokti jų dėsningumą, vidinius prieštaravimus. Politinių įvykių supratimas lieka fragmentuotas, nes žmogus neišsiaiškina jų tarpusavio ryšių, nenuoseklus, labai dažnai vienodai teisingais laikomi nesuderinami teiginiai, tikima mitu ir atmetamas visiškai aiškus ir neginčytinas faktas. Tačiau kartu, jeigu tokių nelogiškų elementų nėra pernelyg daug, “sveikas protas” (arba “liaudies išmintis”) padeda eiliniam piliečiui saugiai orientuotis politiniuose įvykiuose ir kartu tikėti, kad jis puikiai supranta politiką.

“Sveiko proto” požiūrių suma konkrečiu klausimu sudaro viešąją nuomonę (public opinion). Ji taipogi yra daugiau emocinio, negu racionalaus politinių reiškinių vertinimo rezultatas. Žymia dalimi viešąją nuomonę formuoja žiniasklaida, ypač TV. Viešoji nuomonė supaprastina ir daugeliu atvejų iškraipytai vertina politinius įvykius ir reiškinius, kartais ji atspindi išankstinį, neparemtą patirtimi ar faktais neigiamą nusistatymą prieš konkrečias grupes, šalis, partijas, individualius politikus. Viešajai nuomonei būdingas nepastovumas – tai patvirtina periodiškai atliekamų apklausų serijos. Pavyzdžiui, neapsisprendusių rinkėjų nuostata gali pasikeisti net per keletą dienų, priklausomai nuo atsitiktinių priežasčių (pamatyto per TV epizodo, oro permainos ir pan.). Todėl taip dažnai rinkimų rezultatai yra staigmena apklausimus atlikusiems sociologams.

“Sveiko proto” suvokimo lygį reikia skirti nuo masinės sąmonės. Pastaroji atspindi daugiau ar mažiau pastovius, būdingus pagrindinei gyventojų masei požiūrius, tiksliau jų spektrą. Formuojasi masinė politinė sąmonė politinės praktikos įtakoje, žymia dalimi – auklėjimo būdu (ypač mokykloje ir šeimoje), taip pat apibendrinant žiniasklaidos pateikiamą informaciją. Tarp svarbiausių masinės politinės sąmonės elementų yra požiūriai į politinę sistemą, režimą, valstybę, svarbiausias politines institucijas. Šie požiūriai paprastai yra gana pastovūs, tuo tarpu kai viešoji nuomonė apie vyriausybę, politines partijas, konkrečius politikus nuolat kinta.

Empirinis lygis yra aukštesnė politinių reiškinių suvokimo pakopa – ilagalaikio stebėjimo ir išvadų suma, kuria sukaupia tie piliečiai, kurie domisi politika ir seka politinių įvykių raidą. Jeigu šalyje žiniasklaidą nekontroliuoja vyriausybė, arba yra prieinami kiti informacijos šaltiniai (pav., buvusios Sovietų Sąjungos piliečiams – užsienio šalių radijo laidos),tokie žmonės laikui bėgant sukaupia nemažą politinių žinių bagažą, kuris leidžia jiems susidaryti savo nuomonę apie politiką ir gana užtikrintai orientuotis politiniuose įvykiuose.

Aukščiausias politikos supratimo lygis yra teorinis: požiūrių sistema, kuri remiasi socialiniu ir politinių sąryšių analize ir operuoja mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis. Nuo teorijos reikia skirti ideologiją (graikų idea+logos, “mintis” ir “žodis”, terminą įvedė Destut le Tracy, 1754-1830) – daugiau ar mažiau sistematizuotą sąvokų ir idėjų sumą, išreiškiančią grupės, politinės pakraipos, klasės, valstybės interesus. Apie ideologiją plačiau kalbama sekančiame skyriuje. Skirtina taip pat doktriną – principų ir požiūrių kompleksą svarbiais politinio gyvenimo klausimais. (Pav., anot “Brežnevo doktrinos” socialistinis lageris, t.y. Sovietų Sąjunga ir priklausomos nuo jos komunistinės šalys, turėjo “kolektyvinį suverenitetą”; realiai ši doktrina išreiškė SSRS hegemoniją šių šalių atžvilgiu).

Politinis vertybių spektras itin platus: demokratinės laisvės, žmogaus teisės, socialinis saugumas, laisva konkurencija, stipri centrinė valdŽia, autoritetingas vyriausybės ir valstybės vadovas ir t.t

Politiniai simboliai daro daugumai žmonių didesnį poveiki, negu politinės kalbos ir programos. Tai valstybinė vėliava, herbas, istoriniai veikėjai (valdovai, karvedžiai, charizmatiniai lyderiai), istoriniai paminklai (valdovų rūmai, pilys), dokumentai (JAV konstitucija ir Nepriklausomybės deklaracija, Anglijoje – 1215 m. Didžioji laisvių chartija). Simboliką įtvirtina sena tradicija (ypač Anglijoje), kartais ji atsiranda spontaniškai, dažniau yra sukurriama. JAV vėliava simbolizuoja valstijas (13 pradinių valstijų istorinį vaidmenį papildomai pabrėžia atitinkamas horizontalių juostų skaičius), trys kryžiai Britanijos vėliavoje simbolizuoja šventuosius Anglijos, Škotijos ir Airijos globėjus.

Būdama bendrosios kultūros dalimi, politinė kultūra kartu yra tautinės kultūros ir mentaliteto dalis, susieta su visa tautos istorija ir su civilizacija, kuriai priklauso konkreti tauta. Pagrindiniai “blokai”, kurie formuoja tautos politinę kultūrą yra:

– civilizacija;
– nacionalinis charakteris ir mentalitetas;
– socialinė visuomenės struktūra;
– kolektyvinė istorinė atmintis;
– aplinka (kaimyninės tautos ir šalys);
– išorinė orientacija;
– modernizacijos lygis (raštingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

Civilizacija ir religinis politinės kultūros komponentas. Daugelio tautų bendrojoje kultūroje etniniai elementai (išskyrus kalbą) sudaro palyginti nedidelę dalį. Dominuoja dažniausiai pasaulinės tai, kas perimta iš pasaulinės kultūros. Didelį bloką sudaro elementai, perimti iš civilizacijos, etnologinėje literatūroje dažnai vadinamos didžiąja tradicija (skirtingai nuo etnoregioninės tradicijos ir liaudies kultūros – folk tradition. Civilizacija sietina pirmiausia su religija, nes tikyba daug nulemia vertybių sistemą, etikos normas, bendravimo su kitais žmonėmis standartus, ritualus, atliekamus gyvenimo ciklo eigoje (gimimas, vestuvės, laidotuvės), nustato šventines dienas. Daugumas šiuolaikinių Tautu išpažįsta vieną iš didžiųjų arba pasaulinių religijų (krikščionybę, islamą, budizmą) ir jų kultūrai būdingas atitinkamas religinis substratas.

J.Ellule rašo, kad Vakarų kultūros pagrinde yra trys paveldai: graikų intelektas, romėnų tvarka (teisė) ir krikščioniškasis dvasingumas. Įtampa tarp šių Vakarų kultūros elementų yra nuolatinis jos vidinės dinamikos šaltinis. Graikų genijaus filosofinis tobulumas ir institucinis romėnų kultūros tobulumas turi viena bendro: jie instrumentalūs, tarnauja efektyvumui, tuo tarpu kai dvasingumui būdingas neinstrumentalumas, “netarnybinė” esmė. XX amžiaus “didžiosios ideologijos” – technokratinė ir komunistinė – kiekviena savaip bandė pataisyti šį paradoksą, pašalinti jo pagrinde glūdinti prieštaringumą ir galiausiai sukurti “monolitinį subjektą” – vieno išmatavimo žmogų. Tačiau civilizacinė tradicija pasirodė esanti stipresnė, ir unifikuota technokratinė visuomene nesusiformavo.

Religinė tradicija padarė stiprią įtaką mentalitetui. Krikščionims protestantams racionalizmas labiau būdingas, negu katalikams ir, juo labiau, stačiatikiams, ir šiuos skirtumai būdingi taip pat ir ateistams. Jungtinėse Amerikos Valstijose protestantizmas iš esmės buvo respublikoniška ir demokratiška religija. Tautoms, iki šiol išsaugojusioms savo specifinę religiją arba jos pakraipą (žydams, amerikiečiams, su tam tikromis išlygomis rusams, kinams, japonams, indams), kaip ir didžiosioms tautoms (amerikiečiams, rusams) būdinga skaityti save dievo išrinktąja tauta, turinčia atlikti svarbią misiją visos žmonijos labui. Religinis politinės kultūros substratas yra viena iš priežasčių, nulemiančių jos pastovumą ir sugebėjimą adaptuotis naujose sąlygose.

Su civilizacija ir religija tampriai yra susieta moralė. Moralės ir politikos sąryšiui jau nuo senovės daug dėmesio skyrė tiek Rytų, tiek Vakarų filosofai. Pagrindinės galimos pozicijos yra trys: 1) visiškas politikos politikos pajungimas moralei (Konfucijus, daugumas antikinės Graikijos filosofų, klasikinis islamas); 2) bet kokio sąryšio tarp politikos ir moralės paneigimas (Kautiljos “Arthašastra”, Machiavelli, Hobbes); 3) siekimas suderinti moralę ir politiką (daugumas naujųjų laikų ir dabartinių filosofų bei politologų). Praeityje centriniai šios problemos klausimai buvo teisingumas (dora tai, kas teisinga), kolektyvinis gėris (dorovinga tai, kas naudinga bendrijai, valstybei), šiais laikais aktualiausia yra tikslo ir priemonių tarpusavio sąryšis. Max Weber nurodė, kad sąryšis tarp jų, o taip pat tarp tikslų ir šaltinių pasekmių turi būti racionalus, nes ne visos priemonės leidžia pasiekti tą patį tikslą, o daugeliu atveju pasirinktos priemonės determinuoja tikslą (pav., fizinio susidorojimo su opozicinėmis grupėmis tikslas yra ne politinis stabilumas, o dominuojančių grupių valdžios įtvirtinimas). Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų šalyse (ir tarptautinėje bendrijoje) įsigalėjo nuostata, kad svarbiausias politikos dorovingumo kriterijus yra žmogaus teisės. Tai rodo, kad politikos ir moralės problema Vakarų civilizacijoje yra sprendžiama iš būdingų individualizmo pozicijų.

Tačiau tai nepadeda išvengti situacinių dilemų. Prisilaikydamas moralės principų, politikas rizikuoja nepasiekti reikiamo rezultato, kitaip tariant, jis neįvykdys savo kaip politiko pareigos. Siekiant rezultato, daugeliu atveju nelieka vietos moralei. Dorovė lieka silpniausia politikos vieta, ir neretai sakoma, kad politika švariomis rankomis nedaroma. Politinė moralė geriausiu atveju yra dviprasmiška, nes kiekvienas veiksmas ir sprendimas gali būti vertinamas tiek situaciniu, tiek amžinų vertybių požiūriu. Tai vaizdžiai iliustruoja inkvizitoriaus dilema: arba smurtas prieš įtariamąjį amoralus, tačiau pateisinamas aukščiausiu sielos išgelbėjimo tikslu, arba galima vadovautis krikščioniškos meilės žmogui principu, jo vardan paaukojant aukštesnį tikslą.

Realiai problema yra dar keblesnė, nes individuali ir grupinė dorovė yra skirtingi dalykai, pastaroji yra žymiai sudėtingesnė. Dorovingas žmogus gali neretai prieš savo valią (arba sąmoningai siekdamas kovoti už dorovę) atsidurti nusikalstamoje organizacijoje ar institucijoje, ir atvirkščiai, amoralus individas gali dominuoti dorovingą grupę. Taip atsiranda moraliniai politiniai paradoksai. Galiausiai, amoralumą skatina politinė įtampa tarp skirtingų politinės sistemos elementų: valdžios šakų, valdančiosios partijos ir opozicijos, politinių lyderių ir visuomenės.

Išorinė orientacija yra susieta su civilizacija. Pav., Europos periferijoje (politine ir kultūrine prasme) gyveną lietuviai nuo krikšto laikų buvo orientuoti į Vakarų civilizaciją ir, nežiūrint daug amžių trukusios sąveikos su rytų slavais, liko palyginti nedaug paveikti rusų integruojančio branduolio.

Nacionalinis charakteris – pastoviausių ir būdingiausių konkrečiai tautai supančio pasaulio suvokimo ypatybių ir reakcijų visuma. Pirmiausia tai temperamentas, emocinės apraiškos, jų formos ir intensyvumas. Net epizodiškas stebėjimas patvirtina, kad į identišką įvykį skirtingai reaguoja, pav., skandinavai, italai, rusai, gruzinai, indai, japonai. Nacionalinio charakterio apibūdinimų ypač gausu kelionių į užsienio šalis aprašymuose. XIX a. viduryje nacionalinis charakteris giliau tyrinėtas Vokietijoje, kur susiformavo tautų psichologijos (Völkerpsychologie) mokykla (W.Wundt, M.Lazarus, H.Steintal ir kt.), ypač akcentavusi “tautos dvasios” (Volksgeist)
svarbą istorijoje. JAV etnopsichologinė mokykla XX a. viduryje (A.Cardiner, R.F.Benedict, M.Mead, R.Merton, R.Linton) pagrindinį dėmesį skyrė “kultūrinei elgsenai’ ir tuo pagrindu konstravo konkrečių etninių grupių “vidutinės asmenybės modelį” ir “bazinę asmenybę” (basic personality). Dabar nacionalinio charakterio problematika lieka aštrių ginčų objektu: vieni politologai čia įžiūri nacionalistų ir rasistų mėginimą įrodyti genetiškai determinuotą tautų nelygybę, kiti teigia, kad nacionalinių charakterių skirtumai yra tik teigiamai vertintinas įvairovės pasireiškimas. Pastarasis požiūris ypač būdingas kultūrinio reliatyvizmo teorijos šalininkams, kurių nuomonė kiekviena kultūra yra adaptacijos prie konkrečios aplinkos rezultatas, ir todėl visos kultūros yra lygiavertės. Bet kokiu atveju yra pakankamai aišku, kad nacionalinio charakterio skirtumai turi įtakos politinių vertybių sistemai (ypač tai pastebima kolektyvizmo – individualizmo dichotomijoje), politinei elgsenai.

Socialinės struktūros įtaka yra pakankamai aiški, nes skirtingiems gyventojų sluoksniams yra būdingi savita bendroji subkultūra, skirtingos vertybių, tarp jų ir politinių, sistemos. Dar praeitame amžiuje išsivysčiusiose Europos šalyse, o daugelyje Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos kraštų ir šiandien, aristokratijos, valstiečių, darbininkų politinės nuostatos ir vertybės labai ženkliai skyrėsi. Paprastai normatyvines funkcijas atlieka dominuojančių sluoksnių politinė kultūra. Dabar Vakarų šalyse kultūriniai skirtumai tarp atskirų socialinių sluoksnių labai sumažėjo, be to labai padidėjo socialinis mobilumas. Todėl bendroje politinėje kultūroje dominuoja vidutinių sluoksnių politinės nuostatos, vertybės ir elgsenos modeliai (behaviour patterns).

Kolektyvinė istorinės atminties (istoriniai mitai, etniniai stereotipai) įtaka labiausiai pastebima tuose politinės kultūros elementuose, kurie turi sąryšio su tautos ir valstybės saugumu. Pav., daugelis didelių tautų skaito savo egzistavimą, nepriklausomybės išsaugojimą savaime suprantama dalyku (anglai pirmą ir paskutinį kartą buvo nukariauti 1066 m., amerikiečiai apskritai nežino, ką reiškia būti okupuota šalimi, kinai nukariautojus mongolus ir mandžurus asimiliavo). Mažoms tautoms, ypač buvusioms ar iki šiol gyvenančioms daugiataučių imperijų sudėtyje, būdingas išlikimo sindromas (survival syndrome).

Aplinka (kaimyninės tautos ir šalys): perimami kaimyninių, ypač labiau išsivysčiusių tautų bendrosios, taip pat politinės kultūros elementai (pav., lietuviai iš lenkų, latviai ir estai – iš vokiečių), dažnai įvykiai ir procesai kaimyninėje šalyje turi demonstracinį efektą.

Views All Time
Views All Time
10990
Views Today
Views Today
1
0 0