Politikos teatralizacija
Rinkiminėi kampanijai būdingi spektaklio bruožai. Kai kurie politologai (George Mead ir Chicago socialinė psichologija, K.Deutsch: 1964, Muray Edelman: 1976), tyrę politinės veiklos formas ir jos ekspresyvinį aspektą, daro išvadą, kad politika apskritai yra žymia dalimi simboliškas veiksmas. Edelmanas skiria kovą dėl sprendimų ir jas priimančių agentūrų ir šios kovos inscenizacija, strateginį racionalumą ir simbolišką mistifikaciją. Toks dvipusis požiūris leidžia išvengti naivaus objektivizmo, priimant kaip tikrus visus politinio gyvenimo įvykius. (Politik als Ritual. Frankf.a.M./N.Y., 1976; Political Language. Words That Succęs and Politics That Fail. N.Y. etc., 1977; The Symbolic Uses of Politics. Urbana/Chicago, 1988; Constructing the Political Spectacle. Chicago, 1988).
Edelman diferencijuoja ir priešpastato du politikos lygius: (a) “spektaklio politiką”, kuri yra jo žodžiais tik “žiūrovų sportas”, “abstrakčių simbolių paradas”, “judrus panoptikumas” masėms, ir (b) “sprendimų politiką” – “organizuotų grupių veikla, siekiant politinių tikslų ir specifinės apčiuopiamos naudos (Vorteile)”. Ten, kur priimami sprendimai, viešumas nepageidautinas, nes jis daugeliu atvejų gali tik sukliudyti pasiekti norimą rezultatą, sudaryti politinį sandėrį, pasiekti kompromisą. Visuomenei skiriami tik galutiniai “komunikatai” – įstatymai, rezoliucijos, pareiškimai ir pan. “Spektaklio politika” yra politinė elgsena, veikianti arba turinti paveikti publiką. Tai, ką mato visuomenė, yra tik iliustruotas, vaizdingas panoptikumas. Mitas ir ritualas yra simboliškos formos, leidžiančios lyderiams pritraukti visuomenės dėmesį ir paveikti jos politinius požiūrius ir įsitikinimus. Todėl daugumai žmonių politika yra spektaklis, simbolių ir mitų paradas.Tuo būdu supaprastinant politinę realybę yra stabilizuojamas politinis viešpatavimas, o konfliktai įgyja žaidimo, spektaklio bruožų. Edelman nuomone, politikos teatralizavimo rezultatas yra gyventojų politinis “kvietizmas” – ramumas, pasyvumas. Žmonės nustoja racionaliai suvokti realius interesus ir konfliktus, ir todėl negali efektyviai dalyvauti politikoje.
Viešpatavimas lieka mažumos, mokančios manipuliuoti simboliais, privilegija. Priežastis yra ne narkotinė simbolių galia, o tai, kad grupės, nesugebančios racionaliai analizuoti sudėtingas situacijas, siekia jas stereotipizuoti ir supaprastinti. Tokia hipotezė paneigia vieną svarbiausių demokratijos postulatų, tvirtinančių, kad masinis dalyvavimas (mass participation) yra bene svarbiausia demokratinio proceso dalis.
Priskirti vienai ar kitai kategorijai ne visada galima, nes potencialiai kiekvienas politinis veiksmas turi instrumentalų ir ekspresyvų turinį. Juos reikia suprasti kaip Maxo Weberio idealius tipus.
Žiniasklaidos progresas padidino politinio veiksmo ekspresyvinės pusės svarbą. Vizualizacijos poreikis reikalauja dramatizacijos ir personalizacijos: žiniasklaida turi būti įdomi, pramoginga. Nuo “pramoginės vertės” ir “story” priklauso įvykio prezentacija arba nutylėjimas. Personalizavimas ir dramatizacija leidžia žurnalistams prieinamai ir “įtemptai” parodyti sudėtingus ryšius ir reiškinius (kai kurie leidiniai net specializuojasi šioje sferoje, pav. Der Spiegel, TV žurnalas “Monitor”). Amerikos TV dominuoja “entertainment format”. TV turi būti seņsacinė.
Politika be dramatizacijos ir personalizacijos šiuolaikiniam žmoguibūtų visai neįdomi, jai privaloma personalizacija ir dramatizacija, ypač akivaizdžios rinkiminėse kampanijose. Politika tampa inscenizacija, turinti savo “gramatiką” ir dramaturgiją. Jei anksčiau politiką apsprendė idėjos, tai dabar svarbiausia asmenybės, tiksliau rolių atlikėjai. Politika vystosi palei režisūros įstatymus, o kiekvienas politikas stengiasi parodyti save kaip savotišką žvaigždę. Teatrinė kaukė arba imidžas simbolizuoja ne tiek individą, kiek grupę, partiją, valstybę, tautą. Simbolių pasirinkimas yra ribotas: herojai, sukčiai, pralaimėtojai, aukos. Ribotos ir temų pasirinkimas: moralė, garbė, valdžia, pinigai, meilė, įtaka, mirtis, vyriškumas, moteriškumas, netektis, laimė yra centrinės temos. Stereotipai: valstybinis veikėjas, demagogas, funkcionierius, avantiūristas, gražuolis, vienišas, mąstytojas.
Personalizacija ir dramatizacija nėra nauji reiškiniai, tačiau jų reikšmė ypač padidėjo, atsiradus elektroninėms media tarpkariniu laikotarpiu. Daug spektaklio elementų būta jau Paryžiuje 1789-1793 m. – politinės dramos, kurios baigdavosi ešafotu. Labai daug dėmesio imidžo kūrimui skyrė Benito Mussolini.
Demokratinėse visuomenėse reikia veikti subtiliau. Žiniasklaidos poreikiams labai atitinka rinkiminė kampanija JAV. Reaganas ypač išvystė teatrinės profesionalizacijos ir tobulinimo strategiją: show-politikos forma tapo ne tik aristotelinė drama, bet ir Hollywoodo star-system. Reaganas neatsitiktinai dažnai vadinamas TV-prezidentu. Nuo jo laikų tvirtai skaitoma, kad artistinė patirtis politikui yra ne minusas, o pliusas. “Milijonams žmonių Reagano metai buvo savotiškas namų kinas. Reaganas buvo idealus kino herojus”: Ronny ir Nancy kaip drąsus šerifas ir jo pasiaukojanti žmona, kovoją prieš Blogį – vietoj neįdomių diskusijų apie tokius politinius reikalus, kaip užsienio prekyba, agrariniai klausimai, mokyklos reforma, skaičiai, argumentai ir kontrargumentai. Pridedami dramatiški epizodai: Nancy kovoja prieš narkotikus, vėžį, JAV nubaudžia pamišusį Qaddafį už sprogimą Berlyno diskotekoje, Reaganas atneša amžiną taiką, ir pan. Show-politics maksimaliai priartėja prie Hollywoodo režisūros normų. Dirba ‘kulisinis personalas” – profesionalūs padėjėjai (pav. Reagano speech-writer Peggy Noonan).
Anot Der Spiegel, Vokietijoje Krikščionių demokratų sąjunga – “aukštai išvystytas politkoncernas su savo gamybos ir pardavimo sistema” (2/1987).
Kai kurių politologų ir filosofų (Habermas, Cassirer) nuomone,yra pavojus, kad teatrinė dimensija, public relations gali pradėti dominuoti, tapti svarbesne už sprendimų politiką. Politinėje sferoje jų nuomone įsigali “teatrokratija”. “Politinė”, “valdančioji” klasė, neretai vadovaujama buvusių profesionalių artistų, inscenizuoja savo spektakli, o realius sprendimus palieka už kulisų. Tačiau kartu atžymima, kad politikos personalizacija ir dramatizacija atlieka integracijos, stabilizacijos, identiteto kūrimo, politinės socializacijos ir inkultūracijos funkcijas. Gandhi, Mao, Peronas, Castro, Nasseras, Cory Aquino kaip simboliai galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį, kuriant nacionalinį identitetą ir realizuojant politines alternatyvas.
Kai kurie naujausi tyrimai Amerikoje parodė, kad teatralizacija, vadinama taip pat videokratija, turi ir priešingų pasekmių. Prieš penketą metų reklamos specialistai pastebėjo, kad reklaminiai klipai nustojo daryti įtakos jauniems (20-30 metų amžiaus) amerikiečiams. Pradėjus tirti šio reiškinio priežastis, paaiškėjo, kad jaunoji karta, pripratusi prie vaizdajuosčių ir kompiuterių, vizualinį produktą supranta kaip dirbtiną, lengvai formuojamą ir keičiamą, o ne kaip faktą, tikrovės atspindį ir juolab ne kaip dokumentinį kadrą. Poluliari reklaminė schema: “naudokite mūsų firmos produktą X, ir jums į glėbį puls gražuolė blondinė”, orientuota į potencialaus pirkėjo pasąmonę, nustojo veikti. Videotechnikos karta gerai suvokia virtualinės realybės technologiją ir, skirtingai nuo vyresniosios kartos, vertina panašią sceną pirmiausia kaip artefaktą, o ne realaus pasaulio faktą. Todėl jaunų žmonių nuostata reklamos atžvilgiu skeptiška ir kritiška, jie laukia konkrečių racionalių įrodymų, kad reklamuojama prekė iš tiesų yra geresnė už kitas panašias prekes. Politinėje reklamoje veikia tie patys dėsningumai, todėl yra rimto pagrindo manyti, kad politikos teatralizacija gali greitu laiku netekti savo efektyvumo ir politikams teks daugiau dėmesio skirti racionaliai argumentacijai ir konkretiems savo politinių sugebėjimų įrodymams.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.