Rinkiminė kampanija yra laikotarpis, kurio metu politinės partijos, valstybiniai organai, atsakingi už rinkimų organizavimą atlieka parengiamąjį organizacinį, ideologinį ir propagandistinį darbą.

Daugumoje šalių rinkimų tvarką reglamentuoja specialus įstatymas. Laisvų demokratinių rinkimų kampanijoms būdingi trys pagrindiniai principai:

1) visoms partijoms ir kandidatams turi būti suteiktos vienodos galimybės, tame tarpe viršutinė išlaidų riba, užtikrintas vienodas laikas eteryje;

2) visi kandidatai privalo būti lojalūs politiniams oponentams ir konkurentams; pretendentai negali leisti sau jokių falsifikacijų ir įžeidinėjimų;

3) valstybinis aparatas turi būti neutralus, negali kištis į rinkiminę kampaniją; kandidatams ir partijoms draudžiama panaudoti rinkiminės kampanijos tikslams valstybines tarnybas ir lėšas, išskyrus tai, kuo vienodai gali pasinaudoti visos konkuruojančios partijos ir kandidatai (laikas eteryje, jeigu šalyje televizija ir radijas priklauso valstybei, lėšos, skiriamos visoms partijoms).

Įstatymo pagrindu sudaromos rinkiminės apygardos, kurių dydis priklauso nuo rinkimų lygio: vietinių rinkimų apygardos yra smulkios, didesnių teritorinių vienetų (valstijų, sričių, provincijų) – žymiai didesnės, parlamentinių ir prezidentinių rinkimų – pačios didžiausios.

Paruošiamasis etapas, dažnai vadinamas “vidine kampanija”, nes tai yra darbas, atliekamas partijos viduje. Jis prasideda ilgai prieš oficialią rinkiminės kampanijos pradžią. Tuo laikotarpiu partijos stengiasi išsiaiškinti rinkėjų nuotaikas ir lūkesčius, įvertinti savo, taip pat konkurentų rinkimines perspektyvas įvairiuose šalies rajonuose. Atlikus šį analitinį darbą, partijos sudaro kandidatų sąrašus, įvertina jų galimybes, nustato partijos taktiką, suformuluoja rinkminius šūkius, atsižvelgdamos į tai, kokios problemos yra aktualiausios konkrečios apygardos rinkėjams. Tai yra labai kruopštus analitinis darbas, kurio sėkmė priklauso nuo inteletualinių partijos resursų ir jos galimybių pasinaudoti ekspertų (politologų, sociologų, ekonomistų ir kitų) paslaugomis. Organizuoja visą šitą darbą vykdo rinkiminis štabas. Jo, ir ypač štabo vadovo, atsakomybė yra rinkiminės kampanijos organizavimas ir vykdymas. Vadovas turi būti labai geras organizatorius, adminstratorius, mokėti įvertinti ir apibendrinti ekspertų išvadas bei rekomendacijas. Kitaip tariant, jis privalo turėti lyderio savybių. Dažniausiai štabo vadovas atrenkamas arba iš kandidato artimiausių draugų, arba profesionalus organizatorius-vadybininkas, turįs tokio darbo patirtį.

“Išorinė kampanija”, arba viešas etapas prasideda nuo rinkiminės kampanijos datos paskelbimo (paprastai tai keletas mėnesių prieš rinkimus) ir oficialaus kandidatų ir partijų pareiškimo apie savo norą balotiruotis. Iš pirmo žvilgsnio grynai formalus momentas, oficialus pareiškimas yra labai subtilus žingsnis. Siekiant, kad pareiškimas pritrauktų maksimalų žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, reikia optimaliai parinkti pareiškimo laiką ir vietą. Pareiškime bent bendrais bruožais nusakoma jo programa arba svarbiausias šūkis. Visa tai lengviau padaryti kandidatams, jau užimantiems oficialius postus: jie geriau pažįstami rinkėjams, negu “naujokai”, anksčiau gali gauti organizacinės ir finansinės paramos.

Paskelbus rinkiminės kampanijos pradžią, rinkiminės komisijos pradeda rinkėjų ir kandidatų registracija. Daugumoje šalių sudaromi rinkėjų sąrąšai, remiantis policijos ar kitų valstybinių tarnybų duomenimis, Amerikoje ir kai kuriose kitose šalyse rinkėjai turi užsiregistruoti asmeniškai.

Po kandidatų ir partijos registracijos ir oficialaus pareiškimo paskelbiama oficiali platforma arba bent kompleksas pažadų. Rinkiminės platformos ir programos būna labai skirtingos. Partijų rinkiminės platformos daugiau ar mažiau remiasi partijos programa arba, jos neturint, tradicinėmis partijos nuostatomis. Pavyzdžiui, socialdemokratai daugiau akcentuoja socialinį saugumą, didesnį valstybės vaidmenį ekonomikos reguliavime, liberalai – laisvos rinkos principus, žalieji – gamtos apsaugą ir ekologines problemas ir t.t. Individualių kandidatų, ypač nepriklausomų, t.y. neatstovaujančių (bent oficialiai) jokiai partijai, platformos be to dar skiriasi savo pakraipa: politinėse platformose akcentuojamas kandidato požiūris į svarbias visuomenės gyvenimo problemas ir siūlomi jų sprendimo būdai, asmeninėse platformose pabrėžiamos pretendento kaip lyderio savybės, ypač jo sugebėjimas veikti ryžtingai ir efektyviai.

Idealiai kandidatai turi pateikti aiškiai suformuluotų pasiūlymų ir pažadų rinkėjams “paketus”. Siekiant išsiaiškinti rinkėjų preferencijas ir interesus, o taip pat požiūrį į kandidatą, štabai organizuoja viešosios nuomonės apklausas. Tokios apklausos, paprastai atliekamos telefonu (tai daug pigiau, negu anketavimas), daromos keletą kartų, nes rinkėjų, ypač iš anksto neapsisprendusių, balsavimas sunkiai nusakomas. Tačiau apklausos, o taip pat konsultantų paslaugos, kainuoja brangiai, ir kandidatų bei partijų galimybės šiuo atžvilgiu yra labai nelygios.

Rinkiminės platformas plačiai reklamuoja žiniasklaida, jos platinamos kaip lapeliai, plakatai, laiškai rinkėjams. Efektyviausia yra vizualinė informacija, todėl bene svarbiausią reikšmę turi (ir sudaro didžiausią dalį – apie du trečdalius visų išlaidų) kalbos per televizija ir specialiai paruošti reklaminiai klipai. Nežiūrint visų šių pastangų, daugumas rinkėjų blogai suvokia programinius skirtumus. Kaip rodo Amerikos rinkėjų apklausos, apie 40% iš jų nežino, kuo skiriasi pretendentų į prezidentus pozicijos ir net dvigubai daugiau neturi supratimo, kuo skiriasi demokratų ir respublikonų kandidatų į Kongresą programos. Kandidatai, ir jų štabai labai gerai žino, kad elektoratas klestinčiose šalyse yra labai apolitiškas. Todėl žiniasklaidai pateikiama daug kitokio pobūdžio žinių:

– teigiama informacija apie save;
– neigiami pranešimai apie konkurentus;
– kandidatų palyginimas (savaime suprantama, savo naudai);
– atsakymai į varžovų kritiką.

Pradiniame rinkiminės kampanijos etape daugiau pastangų dedama, siekiant sukurti savo teigiamą imidžą (image), vėliau dėmesys sutelkiamas neigiamai informacijai apie varžovus ir palyginimams. Tokia eiga turi psichologinį pagrindą: žinoma, kad rinkėjai priešiškai reaguoja į neigiamą informaciją, jeigu kandidatas prieš tai nesukūrė savo teigiamo imidžo. Ypatingų problemų šiuo atžvilgiu turi “naujokai”, todėl jie dažnai stengiasi parodyti, kad puikiai žino paprastų žmonių problemas, pabrėžia savo artimumą liaudžiai, siekia įrodyti, kad “aš – vienas iš jūsų”. Kandidatai, jau užimą renkamus postus, atvirkščiai, akcentuoja savo politinės ir valstybinės veiklos patirtį, visos šalies ir tarptautinių problemų gilų supratimą ir teigia, kad būtent tai užtikrina jų potencialias galimybes pasitarnauti tautai. Paprastai, neigiama informacija apie varžovus daugiau naudojasi “naujokai”, nes jų pagrindinė tezės esmė beveik visada yra ta, kad užimą svarbius postus veikėjai (prezidentas, deputatai) nedaug nuveikė per savo kadenciją ir neverti būti pakartotinai išrinktais. Pastarieji daugeliu atvejų, ypač jei naujų pretendentų vardai mažai žinomi arba dėl lėšų stokos jie mažokai pasirodo televizorių ekranuose, gali sau leisti nekreipti dėmesio į tokią kritiką.

Rinkiminėje kampanijoje labai svarbus ir specifiškas yra laisvos informacijos vaidmuo, ypač televizijos korespondentų. Žurnalistams rinkimai – tai naujienų šaltinis. Žurnalistinė etika neleidžia tiesiai komentuoti kandidatų platformas, juolab kad jos yra verta dėmesio naujiena tik paskelbimo dieną. Teležurnalistui svarbiausia – “įvykis”, ypač įvairūs incidentai, kandidatų klaidos, nevykęs humoras, auditorijos elgesys susitikimuose su kandidatu. Žurnalistai akylai seka pretendento į prezidento postą kampanija ir mažiausia jo klaida gali brangiai atsieiti. Todėl kandidatas turi sugebėti visada gerai atrodyti prieš kamerą, šypsotis, greit ir adekvatiškai reaguoti į kiekvieną situaciją. Ne kiekvienas pretendentas turi tokios patirties, todėl kandidatai dažnai naudojasi paslaugomis show-biznio specialistų, kurie padeda kurti kandidato imidžą pradedant nuo laikysenos ir baigiant šukuosena ar kaklaraiščio spalva.

Didelė reikšmė rinkiminėje kampanijoje turi betarpiški susitikimai su rinkėjais. Kandidatas turi apkeliauti visą rinkiminę apygardą, o pretendentas į prezidento postą – visą šalį.

Efektyvi rinkiminė kampanija kainuoja labai brangiai. Pagrindiniai jų finansavimo šaltiniai yra kandidato arba partijos ištekliai, sponsorių parama ir valstybinis finansavimas. Kaip jau minėta, daugumoje šalių įstatymas nustato išlaidų ribą, ir jeigu teisme bus nustatyta, kad išleista daugiau, kandidato išrinkimas yra pripažįstamas negaliojančiu. Lygiai taip pat kandidatams-valdininkams kategoriškai draudžiama savo rinkiminės kampanijos tikslais naudotis tarnybiniu transportu, komunikacijomis, valstybinėmis lėšomis.

Labai svarbus rinkimų momentas yra balsavimo procedūra ir balsų skaičiavimas. Dabar praktiškai visose šalyse paplito slapto balsavimo praktika, kurios pradžia buvo XIX a. pabaigoje įvesti taip vadinamieji “australiškieji biuleteniai”: visų kandidatų vardai surašyti ant vieno standartinio lapo (anksčiau biuletenius ruošdavo ir dalindavo kiekviena partija atskirai, jie skyrėsi forma ir spalva, todėl balsavimo paslaptis nebuvo užtikrinta). JAV nuo to pat laikotarpio naudojamos specialios rinkimų mašinos, kurios vykstant balsavimui automatiškai skaičiuoja rezultatus.

Balsuojant svarbu užtikrinti, kad visi rinkėjai gautų tik nustatytą biuletenių skaičių, kad nebūtų fiktyvaus balsavimo. Labai griežtai ir tiksliai turi būti atliktas balsų skaičiavimas, turi būti išvengta falsifikacijos. Todėl balsavimo metu, skaičiuojant balsus ir sumuojant rezultatus turi būti leista dalyvauti konkuruojančių partijų, o pagal ESBO normas – ir užsienio stebėtojams. Europos šalyse rinkimai nebėra grynai vidaus reikalas: ESBO atstovai stebi rinkimų eigą ir nuo jų įvertinimo priklauso, ar rinkimai pripažįstami laisvais ir demokratiškais, o jų rezultatai – galiojančiais.

Vertinant rinkimus kaip liaudies valios išraišką ir vieną svarbiausių piliečių dalyvavimo politikoje formų, svarbus yra klausimas, ar išrinktas deputatas yra atsakingas jį išrinkusiems piliečiams. Šiuo atžvilgiu priimtos dvi skirtingos normos. Taip vadinamo atstovavimo mandato norma reiškia, kad deputatas yra tautos atstovas ir neprivalo skaitytis su rinkėjų pageidavimais. Šį principą labai aiškiai suformulavo, atsakydamas į savo rinkėjų pretenzijas, Prancūzijos politikas, žinomas filosofas ir matematikas markizas Jean Condorcet (1743-1794): “Jūs pasiuntėte mane čia [į parlamentą. – A.P.) tam, kad aš išreikščiau savo, o ne jūsų valią”. Imperatyvinis mandatas (arba jau aukščiau minėtas teritorinio atstovavimo principas) reiškia, kad deputatas yra tik tarpininkas tarp savo rinkėjų, kurių interesus jis privalo išreikšti ir ginti, ir valdžios; jei deputatas blogai atlieka šį darbą, jis gali būti atšauktas. Praktikoje labai greitai paaiškėjo, kad prisilaikyti imperatyvinio mandato principo neįmanoma. Rinkėjai negali iš anksto paruošti nurodymus, kaip deputatas turi balsuoti visais, tame tarpe ir nenumatytais klausimais, o bandymai nuolat “tartis su rinkėjais” visai paralyžuotų parlamento veiklą. Todėl visose šalyse, kuriose įstatymų leidybos organas turi realią legislatyvinę funkciją, imperatyvinio mandato sistema nėra taikoma ir nenumatytos procedūros, kurios leistų rinkėjams atšaukti deputatą. Jie gali tik nebalsuoti už jį tik sekančiuose rinkimuose. Tai reiškia, kad juridiškai deputatas yra savarankiškas, tačiau priklauso nuo rinkėjų politiškai.

Views All Time
Views All Time
7519
Views Today
Views Today
1
0 0