Politologija

XX amžiuje nacionalizmas yra nedvejotinai labiausiai paplitusi ideologija. Tačiau skirtingai nuo kitų ideologinių pakraipų nacionalizmas beveik neturi bendrų postulatu, ir nors apie jį parašyta tūkstančiai studijų, nėra ne tik vieningo požiūrio į nacionalizmą, bet ir priimtinos jo sampratos. Vieni mokslininkai skaito, kad nacionalizmas yra lojalumas tautai ar valstybei, kiti - kad jis išreiškia siekimą gyventi homogeniškoje visuomenėje, treti tvirtina, kad nacionalizmas yra politinė grupinio egoizmo, ketvirti mano, kad jam apskritai stinga bet kokio programinio turinio. Problemą dar labiau supainioja dvi aplinkybės: (1) kad nacionalizmas lengvai susilieja su kitomis ideologinėmis pakraipomis, tarp jų konservatizmu, komunizmu, socialdemokratija, (2) požiūris į nacionalizmą yra dažniausiai labai politizuotas - vieni jį sutapatina su patriotizmu, kiti, ypač kosmopolitai ir globalinės integracijos šalininkai - su fašizmu, rasizmu ir kitomis labai smerktinomis pakraipomis.

Fašizmas (lot. fasio, ital. fascismo - pluoštas, susivienijimas) - dešinysis ekstremistinis judėjimas ir ideologija, atsiradęs 1919 m. Italijoje, kur Benito Mussolini (1883-1945) vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdančioji partija nuo 1922 m.,, vėliau Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Fašizmas yra atvirai antidemokratiškas, rasistinis, šovinistinis ir iracionalus. Aukščiausia vertybe fašistai skaitė valstybę, vokiečiu fašistai daugiau akcentavo tautos (das Volk) reikšmę. Būdingas bruožas yra vado (il duce, Führer) kultas.

Terminą “socializmas” (nuo lot. socialis - visuomeninis) pirmieji pradėjo vartoti jau minėtas Saint Simon ir krikščioniškojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perėjimo iš kapitalizmo per proletariato diktatūrą į socializmą vadovaujant darbininkui klasei , idėją suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels “Komunistų manifeste” (1847 m.). Komunistinės ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai šaltiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglų klasikinė politekonomija ir vokiečių filosofija, ypač Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.

Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Todėl šis darbas ir bus skirtas aptarti globalizacijos padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai bei Lietuvos vyriausybės atsaką į rinkų integraciją, pirmiausia turint galvoje strateginę politinės integracijos kryptį — stojimą į Europos Sąjungą. Reikia pripažinti, jog šiame darbe bus daroma prielaida, jog Lietuva yra per maža valstybė ir per maža ekonominė galybė, kad būtų analizuojama kaip savarankiškas vienetas pasaulinėje rinkoje (tą netiesiogiai rodo ir santykinai nedidelis Lietuvos pažeidžiamumo laipsnis per pasaulines ekonomines krizes, bet aukšta priklausomybė nuo regioninių), išskyrus kai kuriuos atvejus, kai Lietuvos integracija į pasaulio ekonomikos struktūras, pirmiausia Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), buvo suvokiama ir kaip tam tikras precedentas būsimam Rusijos priėmimui, todėl susilaukė išskirtinio didžiųjų ekonominių galybių dėmesio. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikacijoms.