Politologija

Teorinių politikos tyrimų pradžia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitė, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandė pateikti logiškas valdžios, teisingumo, piliečių teisių ir pareigų definicijas. Į demokratiją Sokratas žiūrėjo kritiškai (viename iš susirinkimų pasiūlė balsavimo būdu asilus paversti arkliais ir taip išspręsti pastarųjų deficito problemą). Bene pirmas išsakęs mintį, kad piliečio ir polio santykiai yra sutartinio pobūdžio, Sokratas ypač pabrėžė, kad įstatymai ir tėvynė yra svarbiau už tėvą ir motiną. Maždaug nuo tų laikų elėnai skaitė, kad pagarba įstatymui yra svarbiausias bruožas, skiriantis juos nuo barbarų.

Sekantis lygis yra pati partinė organizacija, apimanti visą jos struktūrą nuo vietinių skyrių (cells, branches iki centrinio vadovaujančio organo. Kiekviena stambi partija (išskyrus tautinių mažumų partijas multietninėse valstybėse) siekia, kad jos vietinių skyrių tinklas apimtų visą šalies teritoriją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Demokratų partija turi apie 2500, respublikonai – apie 2000 vietinių skyrių visose valstijose. Vietiniai skyriai paprastai įeina į stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudėtį, todėl, priklausomai nuo administracinio padalinimo, įvairiose šalyse yra apylinkių, apygardų, provincijų ir kitų teritorinių vienetų organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieninį darbą. Aukščiausias partijos organas yra suvažiavimas, kuris išrenka centrinį pastovų organą.

Valstybė yra svarbiausia ir centrinė politinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo užtikrinimas, teritorinis vientisumas, užsienio politika). Politikos moksluose valstybė turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinės valdžios ir visuomeninių procesų valdymo organizaciją. Vakarų tautų kalbose šitas organizacinis aspektas išreikštas pačiame termine: state, etat reiškia būklę, padėtį luomą (vok. Staat neturi luomo – Stand -reikšmės);

Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra žinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. Šioje definicijoje keleta kartų figūruoja žodis “politika” ir jo derivatyvai, todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aišku, kas yra politika. Deja, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio polis – “miestas, valstybė”, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Šiuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prieš šimtą metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas.

Socialdemokratija yra XIX a. darbininkų ir socialistinio judėjimo dėsningas rezultatas. Vystantis parlamentarizmui ir augant profsąjungų bei socialistinių partijų įtakai, dalis jų lyderių atmetė Karlo Marxo idėją, kad kapitalizmas turi būti likviduotas revoliucijos išdavoje ir tokiu būdu sukurta socialistinė visuomenė. Socialdemokratai skelbė, kad daugumas darbininkų klasės reikalavimų gali būti įgyvendinta taikiu, parlamentiniu būdu. Galutinis skilimas tarp socialdemokratų ir komunistų įvyko po bolševikinio perversmo Rusijoje ir III Komunistinio internacionalo įsteigimo 1919 m. (paleistas 1943 m. Maskvos nurodymu).

Tačiau panašių arba net identiškų savybių gali turėti ir kitos asociacijos, pavyzdžiui, kai kurios interesų grupės, apie kurias bus kalbama žemiau. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų. Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir išsamiau formuluoja Shively: “Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su žymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra užtikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdžią arba išsilaikyti valdžioje”.

Politinė sistema šalia politikos yra svarbiausia politikos mokslų sąvoka. Ji yra politinės sferos karkasas. Politinę sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinės organizacijos principus, išreiškiančius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti iš šios definicijos, politinėje sistemoje galima išskirti tris skirtingų elementų grupes. Pirmiausia, tai struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai. Antrąją grupę sudaro subjektyvūs, susiję su žmonių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir t.t. Trečioji grupė – tai santykių sistema, tarpusavio ryšiai tarp piliečių ir valdžios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų valdžios šakų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryšių tarp visų politikos subjektų ir objektų.

Šiuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai rašytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti žurnalą Le conservateur. Žymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje – d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898). Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas.

Politiniai procesai visuomenėje yra įvairių grupių kovos ir sąveikos rezultatas. Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo tokių grupių daugiau. Genčių struktūra buvo labai paprasta, joje buvo galima išskirti tik kelias genderines ir amžiaus grupes. Šiuolaikinėse visuomenėse, net nedideliose valstybėse, grupių yra dešimtys tūkstančių. Daugelis jų yra amorfiškos, neturi pastovios narystės, egzistuoja tik laikinai, kitos yra labiau organizuotos, sukuria savo susivienijimus ar asociacijas, kurios išreiškia ir gina grupės narių interesus. Tuo pačiu jos tampa politinio proceso dalyvėmis, arba politiniais aktoriais.

Mosca, “Politinio mokslo elementai” (1896), kurios angliškas vertimas (The Ruling Class) išėjo tik 1939 m., ir todėl elitų teorijos pirmuoju autoriumi keletą dešimtmečių buvo skaitomas Pareto. “Visose visuomenėse – nuo mažiausiai išsivysčiusių, vos pasiekusių civilizacijos aušrą iki pačių progresyviausių ir stipriausių – randame dvi klases žmonių – valdančiąją klasę ir pajungtą klasę. Pirmoji iš jų, visada mažiau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja valdžia ir naudojasi pranašumais, kuriuos suteikia valdžia, o antroji, skaitlingesnė klasė yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama”. Vystydamas šią mintį, Mosca prieina išvados, kad visais laikais ir visose visuomenėse yra galima tik viena valdymo forma – oligarchija. Valdžia pereina nuo vienos mažumos kitai, bet niekada – daugumai. Jo nuomone, kuo didesnė visuomenė, tuo mažesnis valdančiosios mažumos lyginamasis svoris, ir tuo sunkiau daugumai pasipriešinti mažumos viešpatavimui. Taip yra todėl, kad pirma, elitas yra labiau organizuotas, ir antra, jis kontroliuoja valstybę. Pastaroji yra tik “konkreti organizacija daugelio elementų, valdančių visuomenę”, kitaip tariant – instrumentas elito rankose. Be to, kiekvienas elitas valdo, remdamasis “politine formule” – ideologija, kuri pateisina elito dominavimą ir yra įdiegiama į visuomenės sąmonę.