Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Todėl šis darbas ir bus skirtas aptarti globalizacijos padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai bei Lietuvos vyriausybės atsaką į rinkų integraciją, pirmiausia turint galvoje strateginę politinės integracijos kryptį — stojimą į Europos Sąjungą. Reikia pripažinti, jog šiame darbe bus daroma prielaida, jog Lietuva yra per maža valstybė ir per maža ekonominė galybė, kad būtų analizuojama kaip savarankiškas vienetas pasaulinėje rinkoje (tą netiesiogiai rodo ir santykinai nedidelis Lietuvos pažeidžiamumo laipsnis per pasaulines ekonomines krizes, bet aukšta priklausomybė nuo regioninių), išskyrus kai kuriuos atvejus, kai Lietuvos integracija į pasaulio ekonomikos struktūras, pirmiausia Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), buvo suvokiama ir kaip tam tikras precedentas būsimam Rusijos priėmimui, todėl susilaukė išskirtinio didžiųjų ekonominių galybių dėmesio. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikacijoms.