Fašizmas (lot. fasio, ital. fascismo – pluoštas, susivienijimas) – dešinysis ekstremistinis judėjimas ir ideologija, atsiradęs 1919 m. Italijoje, kur Benito Mussolini (1883-1945) vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdančioji partija nuo 1922 m.,, vėliau Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Fašizmas yra atvirai antidemokratiškas, rasistinis, šovinistinis ir iracionalus. Aukščiausia vertybe fašistai skaitė valstybę, vokiečiu fašistai daugiau akcentavo tautos (das Volk) reikšmę. Būdingas bruožas yra vado (il duce, Führer) kultas.

Terminą “socializmas” (nuo lot. socialis – visuomeninis) pirmieji pradėjo vartoti jau minėtas Saint Simon ir krikščioniškojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perėjimo iš kapitalizmo per proletariato diktatūrą į socializmą vadovaujant darbininkui klasei , idėją suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels “Komunistų manifeste” (1847 m.). Komunistinės ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai šaltiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglų klasikinė politekonomija ir vokiečių filosofija, ypač Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.

Tarptautinės teisės samprata istoriškai susieta su suvereniteto sąvoka, kuri viduramžiais pirmiausia reiškė teisę skelbti karą, sudarinėti taikos sutartis ir sąjungas. Šiuolaikinė tarptautinė teisė apibrėžiama kaip visuma teisių ir visuiotinai priimtų normų, veikiančių tarptautinėje sistemoje. Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės ir tarpvyriausibinės organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualūs piliečiai. Šiuolaikinės TT pagrindas daugeliu atžvilgiu yra Vakarų liberalinis teisių ir pareigų modelis ir jo sampratos (politinė laisvė, lygybė, teisė ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turį juridinę galią, užfiksuoti JTO statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.

Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Todėl šis darbas ir bus skirtas aptarti globalizacijos padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai bei Lietuvos vyriausybės atsaką į rinkų integraciją, pirmiausia turint galvoje strateginę politinės integracijos kryptį — stojimą į Europos Sąjungą. Reikia pripažinti, jog šiame darbe bus daroma prielaida, jog Lietuva yra per maža valstybė ir per maža ekonominė galybė, kad būtų analizuojama kaip savarankiškas vienetas pasaulinėje rinkoje (tą netiesiogiai rodo ir santykinai nedidelis Lietuvos pažeidžiamumo laipsnis per pasaulines ekonomines krizes, bet aukšta priklausomybė nuo regioninių), išskyrus kai kuriuos atvejus, kai Lietuvos integracija į pasaulio ekonomikos struktūras, pirmiausia Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), buvo suvokiama ir kaip tam tikras precedentas būsimam Rusijos priėmimui, todėl susilaukė išskirtinio didžiųjų ekonominių galybių dėmesio. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikacijoms.