Rinkimų procedūrą įvairiose šalyse yra labai skirtinga, priklausomai nuo režimo tipo, valstybinės sąrangos, partinės sistemos ir kai kurių kitų faktorių. Konkrečių rinkiminių sistemų ypatybės yra pagrindas skirti keletą jų tipų. Rinkiminė sistema yra suma taisyklių, būdu ir procesų, taikomų formuojant atstovaujamosios valstybinės valdžios organus. Rinkiminės sistemos skiriasi viena nuo kitos įvairias bruožais. Rinkimų įstatymuose reguliuojama kandidatų iškėlimo ir registracijos tvarka, rinkiminės kampanijos normos ir taisyklės, rezultatų įvertinimo sistema....
Peržvelgus žmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visiškai aišku, kad demokratiniai režimai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX amžiaus pradžios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotynų Amerikos šalių, o taip pat kai kuriose Europos valstybėse (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiškomis. Iš to galima daryti išvadą, kad demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomenėje. Jau minėta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratiją siejo su bendru išsivystymo lygiu: pajamomis vienam...
Priklausomai nuo funkcionavimo srities skiriama politinė ir nepolitinė (asmeninė, teisminė ir kt.) valdžią. Nepolitinė valdžia būdinga gamybos sferai, korporacijoms, įstaigoms, giminystės grupėms (taip pat pirmykštėje visuomenėje) ir pan. Politinė valdžia pirmiausia reiškia politinį dominavimą. Jos pagrindinis tikslas yra formuoti ir kontroliuoti visuomenės politinę sistemą, politinį gyvenimą ir politinius santykius tarp visuomenės ir valstybės, tarp įvairių socialinių ir teritorinių gyventojų grupių, partijų ir t.t. Politinės valdžios subjekto galia ne visada apima visa visuomenę: tai gali būti teritorijos dalis, arba dalis piliečių (studentai, pensininkai,...
Rinkimai į atstovaujamos (įstatymų leidybos) valdžios organus ne be pagrindo skaitomi vienu svarbiausiu režimo legitimacijos instrumentu ir būtina demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Gyventojų dalyvavimas rinkimuose dabar praktiškai visose šalyse vertinamas kaip egzistuojančios sistemos ir valstybės pripažinimas ir visuotinės paramos išraiška, todėl net autoritariniai režimai teikia rinkimams labai svarbią reikšme. Demokratinių režimų sąlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojų valios išreiškimo mechanizmas ir kartu jų dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus į legislatyvinius organus, o prezidentinėse respublikose - taip pat ir vykdomosios valdžios (vyriausybės) ir valstybės...
Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi režimo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau - valdžios legitimumo įtvirtinimą, komunistai - beklasinės visuomenės sukūrimą. Vienas ar kitas šių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montesquieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas. Jeigu “liaudies valdžia” (demos+kratos) reiškia, kad visi piliečiai betarpiškai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus), tai demokratija yra galima, kaip pagrįstai...
Ji - pagrindinė politikos ašis. Kova dėl valdžios nuo seniausių laikų yra politikos centre, su valdžia, teise disponuoti žmonių, finansiniais, materialiniais ir kitais resursais neatsiejamai surištas reikšmingų sprendimų priėmimas praktiškai kiekvienoje sferoje: ūkio, švietimo, kultūros, mokslo, tarptautinėje. Valdžia dažnai yra sutapatinama su politika. Bandymai išsiaiškinti, katra iš jų atsirado anksčiau beveik neišvengiamai baigiasi išvada, kad politika yra valdžios priežastis, o valdžia - politikos priežastis. Valdžia yra viena iš svarbiausių ir seniausių politinių žinių problemų, literatūros ir meno temų. Neatsitiktinai žymus XX...
Svarbų vaidmenį politinėse sistemose, ypač demokratinėse, vaidina interesų grupės (interest groups) - organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje (Shively: 219). Nors demokratijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinė valdžia apskritai ir tuo labiau valstybinė valdžia, turi skaitytis pirmiausia su didelių grupių - inteligentijos, darbininkų, fermerių, verslininkų ir t.t. interesais. Politika vyksta pagrindinai grupių lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinės partijos, judėjimai ir valstybinės institucijos, bet ir siauresnės interesų grupės....
Pagal Roberto Dahl’io schemą skirtingi režimai nėra įspraudžiami į griežtai atsiribojusias kategorijas, o užima tam tikrą vietą erdvėje, priklausomai nuo jų dominuojančių savybių. Anglijos politinei sistemai nuo senų laikų buvo būdinga vieša konkurencija dėl valdžios, tačiau konkuruoti galėjo tik aristokratinės grupes. Pagal schemą jai būdingas I vystymosi kelias - link konkurencines oligarchijos, ir tik žymiai vėliau, nuo XIX amžiaus antros pusės, sustiprėjus darbininkų judėjimui ir plečiant rinkiminę teisę, režimas pradėjo transformuotis į poliarchiją. Kitose šalyse paraleliai platinamos ir konkurencijos, ir dalyvavimo galimybes, dar...
Thomas More (1478-1535) politinėje satyroje Utopia (1516) vaizduoja idealią valstybę, kurioje nėra privačios nuosavybės, visi darbingi piliečiai užsiima fiziniu darbu, o valdininkai renkami liaudies ir atsiskaito prieš ją. Valstybės galva yra renkamas kunigaikštis, kuris, kaip ir kiti funkcionieriai, yra skaitomas liaudies tarnu. Gamybą ir produktų paskirstymas yra išimtinėje valstybės kompetencijoje. More manė, kad visų blogybių priežastis yra privati nuosavybė, aristokratijos ir dvasininkijos parazitizmas, o valstybė yra ne kas kita, kaip “savotiškas sąmokslas turtuolių, valstybės vardu ir prisidengdami ja ginančių savo asmeninę naudą”. Panašaus...
Pasaulyje priskaičiuojama mažiau 200 nepriklausomų valstybių, tuo tarpu kai etninių grupių yra apie 3000. Todėl pasaulyje nedaug etniškai homogeniškų, šalių: Islandija, Japonija, Korėja, kai kurios arabų šalys. Migracijų išdavoje tautinių mažumų atsirado daugelyje šalių, kurios anksčiau buvo palyginti homogeniškos: Vokietija (turkai, jugoslavai ir kiti migrantai čia sudaro virš 10 proc. gyventojų), Skandinavijos šalys, o Kuveite (prieš 1990/91 metų karą) imigrantų buvo net virš 50 proc. visų gyventojų. Skirtumai tarp grupių labai dažnai tampa konfliktų priežastimi, o šiais laikais sudaro platformą politinei mobilizacijai: atsiranda...
