Demokratinė politinė kultūra

Galiausiai, būtina demokratijos sąlyga yra, kad dauguma gyventojų, tiek politinis elitas, tiek eiliniai piliečiai pripažintų demokratines vertybes, principus ir normas, t.y. įsisavintų tam tikro tipo politinę kultūrą. Tai yra paprastai ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijęs su socialiniais pakitimais, bendru kultūros lygiu, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis. Anaiptol neatsitiktinai demokratinės vertybės ir normos pirmiausia įsitvirtino tose šalyse, kurioms mažiausiai grėsė išorinis pavojus: Islandijoje, Anglijoje, Skandinavijos kraštuose, JAV.

Svarbią reikšmę demokratijos stabilumui turi istorinės tradicijos ir nusistovėjusios politinės normos. Apie tai Friedrich von Hayek (1998: 146-147) rašo: “Individai, nesutariantys dėl bendrų vertybių, kartais gali sutarti dėl tam tikrų konkrečių tikslų ir efektyviai veikti remdamiesi tokiu susitarimu. Tačiau tokio sutarimo dėl konkrečių tikslų niekada nepakaks, kad susiklostytų toji stabili tvarka, vadinama visuomene”. Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Šveicarijoje demokratinis režimas yra labai stabilus, politinės krizės – retas reiškinys. Bent iš dalies tai nulemia senos, siekiančios viduramžių periodą, demokratinės tradicijos, būdingos šių šalių visuomenėms. Tuo tarpu šalyse, kur per pastaruosius keletą šimtmečių ne kartą vyko revoliucijos ir buvo keičiamos konstitucijos (Prancūzijoje, Italijoje) pilietinės santarvės, pagarbos konstitucijai, politines tolerancijos yra pastebimai mažiau, o politines krizės vyksta dažniau. Tuo labiau tai būdinga pokolonijinėms ir pokomunistinėms visuomenėms, ilgą laiką gyvenusios autoritarinių režimų sąlygomis.

Viena iš būtinų demokratijos prielaidų yra kompromisinių sprendimų norma, kurios turi prisilaikyti tiek valdančiosios, tiek opozicinės grupės, o taip pat skirtingos valdžios šakos. Demokratija negali funkcionuoti, jei jos siekia ne bendradarbiauti, o daugiau linkusios konfrontuoti. Vykdomosios ir legislatyvinės valdžios konfrontacija ir bekompromisinė opozicijos nuostata ne tik sumažina valstybinės valdžios efektyvumą, bet ir gali ją visai paralyžuoti. Skirtingose šalyse savitarpio susipratimas tarp valdžios šakų, o taip pat tarp valdančiosios partijos ir opozicijos užtikrinamas įvairiais būdais. Parlamentinėse respublikose ir konstitucinėse monarchijose vyriausybę formuoja partija arba koalicija, nugalejusi rinkimuose, ir tokiu būdu partinė drausmė užtikrina vyriausybei parlamento paramą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos parlamente svarbiais klausimais deputatai negali balsuoti savo nuožiūra, o turi paklusti partijos parlamentinio organizatoriaus, taip vadinamojo “botago” (angl. whip) nurodymams. Prezidentinėse respublikose, tarp jų ir JAV, tokios partinės drausmės nesilaikoma, ir todėl prezidentas – demokratas ir jo administracija gali funkcionuoti, net jeigu kongrese (arba parlamente) daugumą sudaro kitos (respublikonų) partijos atstovai: vyriausybes veiksmus palaiko dauguma (nebūtinai visi) prezidento partijos nariai ir tam tikra dalis respublikonų.

Straipsniai 1 reklama

Demokratinės konstitucinės normos gali būti įgyvendintos tik teisinėje valstybėje (vok. Rechtsstaat), kuriai būdinga:

a) įstatymo viršenybė – valstybė, visi jos organai, bet kokie piliečių susivienijimai turi paklusti įstatymui, visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, religijos yra lygūs prieš įstatymą;

b) turi funkcionuoti efektyvi sistema, kontroliuojanti įstatymų vykdymą (nepriklausomi teismai, viešoji nuomonė, žiniasklaida);

c) daugumos politologų nuomone turi būti realizuotas legislatyvines, vykdomosios ir teisminės valdžios pasiskirstymo principas.

Visi šie principai turi būti aiškiai apibrėžti konstitucijoje – pagrindiniame ir aukščiausiame šalies įstatyme. Todėl demokratinis režimas neretai sutapatinamas su konstitucionalizmu – doktrina, anot kurios valstybinė valdžia turi griežtai laikytis konstitucijoje užfiksuotų principų, o pati konstitucija turi būti teisinga, nesuteikdama privilegijų ar ypatingų teisių nė vienai grupei. Konstitucionalizmas ypač būdingas anglosaksų šalims: Didžiajai Britanijai, JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai. JAV Aukščiausias Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu bet kokį įstatymą, kuris jo nuomone neatitinka konstitucijos. Kitose minėtose šalyse aukščiausiojo teismo nėra, tačiau yra labai stipri asmens apsaugos tradicija nuo bet kokių neteisėtų valdžios veiksmų.

Angliškojo konstitucionalizmo paradoksalus bruožas yra tai, kad Didžioji Britanija neturi konstitucijos. Ją anglams pakeičia parlamento ir teismų sprendimai, o taip pat nerašytos normos ir tradicijos. Ankstyviausias konstitucinės reikšmės dokumentas yra 1215 m. karaliaus Johno pasirašyta Magna Charta, kuri kartu su kitais dokumentais (pav., 1911 ir 1949 m. parlamento aktais, nustatančiais abiejų parlamanto rūmų galias) sudaro statutą. Monarcho ir piliečių teisės yra apibrėžtos teismų sprendimuose. Įdomiausia, kad kai kurie itin svarbūs principai apskritai nėra užfiksuoti jokiame juridiniame dokumente. Pati įtakingiausia institucija Didžiojoje Britanijoje yra ministrų kabinetas, kuris yra sudarytas iš valdančiosios partijos lyderių ir todėl faktiškai kontroliuoja parlamentą. Tačiau joks statutas ar teismų sprendimas apie šią instituciją net neužsimena, išskyrus 1937 metų įstatymą, nustatantį kabineto narių algas. Kabineto kompetencija, veiklos taisyklės, santykiai su parlamentu yra tik priimta norma, tapusi tradicija. Lygiai taip pat niekur nenurodyta, kad karalius (arba karalienė) privalo pasirašyti parlamento priimtus įstatymus, nors be monarcho parašo įstatymai neįsigalioja.

Konstitucionalizmas net anglosaksų šalyse nėra ir, matyt, negali būti absoliutus. Kritiškose situacijose net demokratiškiausiose šalyse neretai tenka laikinai atsisakyti svarbių demokratinių normų. Didžiojoje Britanijoje Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo surengti rinkimai į parlamentą ir Winstonas Churchillis net priekaištavo amerikiečiams, kad tie 1944 m. neatsisakė prezidentinių rinkimų. Amerikoje, neatsižvelgiant į pilietinių teisių normas, karo metu buvo internuoti japonų kilmės piliečiai, nes buvo dvejonių dėl jų lojalumo.

Konstitucionalizmo tradicijos yra pastebimai silpnesnės kitose šalyse. Prancūzija XIX amžiuje turėjo net keturias konstitucijas, o rinkimų sistema iki šiol keitėsi 9 kartus – dažniausiai valdančiosios partijos naudai. Be to, valstybinė valdžia neretai manipuliuodavo žiniasklaida, ne visada idealiai vykdavo rinkimai, o kariškiai buvo du kartus paėmę valdžią į savo rankas. Tačiau palyginus su dauguma pasaulio šalių Prancūzija gali beveik būti teisinės valstybės pavyzdžiu. Diktatūros, kariniai režimai, kurie nesilaiko jokių konstitucinių normų, iki šiol yra įprastas reiškinys Afrikoje, ilgą laiką taip pat daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos šalių. Elementariausios piliečių Teisės neturėjo jokios vertės komunistinėse šalyse, ypač Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje.

Demokratinėse šalyse įstatymas apriboja valstybinę valdžią, bet ir piliečiai privalo paklusti valdžios sprendimams, priimtiems jos kompetencijos rėmuose. Tai įmanoma su sąlyga, kad valdžia yra laikoma legistimiška, turi autoritetą ir jai nereikia remtis jėga. Visuomenė, ypač politinės jėgos, tarp jų ir opozicija privalo pripažinti ne tik režimo (ir konkrečios vyriausybės) legitimumą, bet ir jo privalumus, nesiekti jėga nuversti esančios vyriausybes. Kaip rašo prancūzų politologas Raimonas Aronas, “režimas sėkmingai funkcionuoja su sąlyga, kad piliečiai jį priima… Amžina valdymo būdo kritika yra faktorius, žymia dalimi susilpninantis valdymą”. Būdingo kai kurioms postkomunistinėms visuomenėms neigiamo požiūri į režimą ir valdžią rezultatas yra teisinis nihilizmas, pilietinių pareigų nesilaikymas, augantis nusikalstamumas. Kaip rodo viešosios nuomonės apklausos, ir Lietuvoje mažiau ketvirčio piliečių pasitiki vyriausybe, teismais, seimu, t.y. visomis trimis valdžios šakomis, ir tik aukštas prezidento autoritetas (virš 3/4 pasitikinčiųjų) suteikia demokratiniam režimui legitimumo (Lietuvos rytas 1998 09 19).

Sistematizuotą galimybių ir institucinių garantijų, užtikrinančių demokratijos funkcionavimą, sąrašą sudarė Robert Dahl (1971; 1994):

Galimybės ir reikalingos institucinės garantijos

I. Formuluoti preferencijas

1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;
2. Teisė išreikšti interesus;
3. Teisė balsuoti;
4. Politinių lyderių teisė varžytis dėl rinkėjų paramos;
5. Alternatyvi informacija.

II. Išreikšti preferencijas

1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;
2. Teisė išreikšti interesus;
3. Teisė balsuoti;
4. Viešus postus užimančių pareigūnų renkamumas;
5. Politinių lyderių teisė varžytis dėl rinkėjų paramos;
6. Alternatyviniai informacijos šaltiniai;
7. Laisvi ir dori rinkimai.

III. Lygūs preferencijų įskaitymas

1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;
2. Teisė išreikšti interesus;
3. Teisė balsuoti;
4. Viešų pareigų renkamumas;
5. Politinių lyderių teisė varžytis dėl rinkėjų paramos;
5a. Politinių lyderių teisė varžytis dėl rinkėjų paramos;
6. Alternatyviniai informacijos šaltiniai;
7. Laisvi ir dori rinkimai;
8. Institucijos, užtikrinančios vyriausybės politikos priklausomybę nuo rinkėjų balsų ir kitų preferencijos apraiškų.

Trumpiau galima pasakyti, kad demokratinis režimas turi užtikrinti galimybes formuluoti ir išreikšti interesus ir užtikrinti, kad visi interesai, arba preferencijos būtų vertinamos tolygiai.

Views All Time
Views All Time
6030
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

31 − = 21