| | |

Rimšės krašto lobiai: legendos ir tikrovė

Daug keistenybių, paslapčių ir tragedijų slepia senoji Rimšės krašto žemė. Čia praūžė trijų sukilimų audros, nesuskaičiuojami švedų, rusų, vokiečių, kazokų ir prancūzų pulkai ėjo per žemę plėšdami ir naikindami vietos žmones. Tokių sukrėtimų metu iškildavo grėsmė ne tiktai gyventojams, bet ir jų turtui. Tais laikais svarbiausiu ir vieninteliu santaupų slėpėju buvo žemė. Patikėjus žemei savo turtą, o karams ir epidemijoms nusinešus paslėptų vertybių šeimininkus, gimdavo dar vienas lobis. Patirtis rodo, kad dauguma mūsų šalyje randamų lobių priskiriami sunkmečių periodui – karų su Švedija ir Šiaurės karo laikotarpiui. Renkant kraštotyrinę medžiagą, Rimšės ir Dūkšto apylinkėse užrašiau keliolika pasakojimų apie paslėptus lobius bei “degančius pinigus” (pastarieji pasakojimai labiau būdingi Dūkšto kraštui). Daugelis pasakojimų yra tiktai kažkada buvusių padavimų nuotrupos, konstatuojant tiktai patį faktą, jog tam tikroje vietoje yra užkasti ar kitokiu būdu paslėpti lobiai. Įdomesni pasakojimai susiję su dvasiomis, piktosiomis jėgomis, slepiančiomis ir saugančiomis paslėptus lobius. Deja tai jau beveik prarasta mūsų krašto tautosakinio palikimo dalis. Paminėsiu keletą vietų, kuriose pasak senųjų vietos gyventojų yra glūdi iki šiol nerasti lobiai. Vilkuočių kaimas. “Pro kaimą kadaise ėjęs kelias. Tolėliau nuo kaimo buvęs nutiestas sukastu stačiu pylimu, vadinamu “Kauprės”.

| |

ES lėšomis rekonstruojamas Lietuvos Etnokosmologijos muziejus taps tarptautinio lygio kultūros objektu

Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje pradėti rekonstrukcijos ir naujos statybos darbai. Taip pat statomas naujas teleskopo bokštas su antru 4 kartus galingesniu teleskopu. 3 000 m² ploto kompleksą ES lėšomis numatoma atnaujinti iki 2008 m. rugpjūčio. Rekonstravus dabartinių poreikių nebeatitinkančius pastatus, unikali architektūrinė forma ir išskirtinis turinys iš esmės pakeis Etnokosmologijos muziejaus statusą – iš žinomo Lietuvoje kultūros centro jis taps originaliu kultūros ir turizmo traukos objektu, aprėpiančiu ES bei kaimynines rytų šalis. “Lietuvos etnokosmologijos muziejus, kurio esmė – žmogaus ir žmonijos ryšiai su Kosminiu pasauliu, yra vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje. Jis neabejotinai taps sektinu pavyzdžiu kitoms šalims steigti savus Etnokosmologijos muziejus”, – įsitikinęs muziejaus direktoriaus dr. Gunaras Kakaras. Jo teigimu, įgyvendinus rekonstrukciją pagausės meno ir mokslo renginių, bus išplėsta muziejinė ekspozicija bei atnaujintos lankytojams skirtos programos. “Tiek savo architektūra, tiek unikaliu turiniu muziejus atitiks europinį lygį. Ši rekonstrukcija, skirta Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui, yra naujo kultūros fenomeno gimimas Lietuvoje”, – įsitikinęs p. Kakaras. Visi darbai vykdomi ES ir Lietuvos respublikos lėšomis pagal trišalę Ūkio ministerijos, Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) ir Etnokosmologijos muziejaus sutartį.

| |

Užklupus žaibui nepraraskite budrumo

Žaibas – natūrali gamtinė elektros iškrova, įvykstanti audros metu. Matomą žybsnį lydi trenksmas ir elektromagnetinis spinduliavimas. Žaibą sukelia debesų elektrinė poliarizacija, kurios metu apatinė debesies dalis įsielektrina neigiamai, o viršutinė – teigiamai. Formuojantis žaibui, iš debesies link žemės trenkia pirminė debesies iškrova, o jai priešpriešais – pirminė žemės iškrova. Dauguma (apie 95 %) žaibų yra vadinamieji neigiami žaibai, trenkiantys iš žemės atžvilgiu neigiamai įkrautos apatinės debesies dalies. Dauguma tokių žaibų trunka apie ketvirtį sekundės, įtampa juose siekia 100 megavoltų, elektros srovė – apie 60 – 170 kiloamperų. Statistika skelbia, jog žaibas tiesiai į žmogų trenkia palyginti retai – dažniausiai jo aukomis tampa stovėjusieji šalia medžio ar vandens telkinio. Dažnai ant žemės be sąmonės randamas žmogus būna smarkiai apdegęs. Žaibas akimirksniu perskrodžia žmogaus kūną, palikdamas įeinamąjį ir išeinamąjį nudegimus. Dažniausiai žaibas į kūną patenka per liemenį ar kitą viršutinę kūno dalį, o išeina per kojas. Žaibo smūgis gali pažeisti vidaus organus, raumenis, gali lūžti kaulai, pažeidžiamas stuburas. Traumos metu raumenyse išsiskyrusios medžiagos gali staiga sutrikdyti inkstų veiklą. Žaibas pažeidžia smegenis, todėl jos nebeįstengia kontroliuoti kvėpavimo, ir žmogus pradeda dusti. Dauguma nukentėjėlių praranda sąmonę arba ji pritemsta (atsigavus neatsimenama, kas įvyko).

| | | | | |

Renkamės labradoro retriverio šuniuką

Jeigu jūs nusprendėte įsigyti šunį ir išsirinkote labradoro retriverį, tai jums reiktų žinoti bent elementariausias šios veislės ypatybes. Tik tada jūs išvengsite bendradarbiavimo su pardavėjais, tikinančiais ir siūlančiais „patį super tikriausią labradorą“. Bendras vaizdas apie būsimą augintinį (kad ir kokios veislės jis bebūtų) susidaro sužinojus, koks yra konkrečios veislės standartas. Žinodami, kokius elementarius reikalavimus atitinka labradoro retriveris, galėsite sėkmingai išvengti eilę nesklandumų. Taigi, jūs norite įsigyti veislės standartus atitinkantį labradoro retriverio šuniuką. Visai nebūtina verstis per galvą tik pamačius pirmąjį pasitaikiusį skelbimą. Būtų žymiai naudingiau pamatyti dvi – tris šunų parodas, kuriose pamatysite nemažai labradoro retriverio šuniukų ir susidarysite bendrą vaizdą, kaip turi atrodyti šios veislės šuo. Ten jūs galite pamatyti potencialų savo būsimo šuniuko tėvą, kadangi patinai, kurie yra aktyviai ir civilizuotai veisiami, nepriklausomai ar jie tituluoti, ar ne, nuolat dalyvauja parodose (ir ne tik savame mieste, regione). Toks šuns „formos palaikymas“ yra vadinamas prestižiniu. Kad patinas visada būtų geros formos, jis privalo būti dėmesio centre ir dalyvauti parodose. Prasminga įsigyti pilnavertį šunį ir susipažinti su klausimais, iškylančiais auginant labradoro retriverį (elgesys, auklėjimas), žinoti tos veislės standartus. Būtina nuspręsti, kokios spalvos šuns norite ir ar tai bus patinas, ar patelė.

| | | | | |

Konreksai

Kornreksas – labai įspūdinga veislė. Šių kačių kailiukas minkštas, garbanotas, jos beveik nesišiaria. Tai labai meilios katės, o jų būdas angeliškas. Kornreksas – maža arba vidutinio didumo, raumeningo kūno ir smulkių kaulų katė. Kojos ilgos, letenelės mažos ir ovalios. Nugara turi būti šiek tiek išsirietusi į viršų. Ilgos plonos uodegos galas posmailis.. Ovalios galvos ilgis didesnis už plotį, bet galva neturi būti per ilga. Iš profilio nosis ir smakras sudaro tiesią liniją. Kornrekso nosis ilga: amerikietiskasis kornreksas turi romeniską, šiek tiek išgaubtą nosį, europietiškojo kornrekso nosis tiesi. Didelės ausys aukštai ant viršugalvio, bet neturi būti per arti viena kitos. Akys elipsės formos. Plaukas trumpas, minkštas ir plonas. Kornrekso kailis minkštesnis už devonrekso, nes kornreksas neturi šiurkstesnių dengiamųjų plaukų. Idealus kailis tankiai, tolygiai garbanotas ir panašus į skalbimo lentą. Šios veislės katės visiškai neturi dengiamųjų plaukų. Ūsai ir antakiai garbanoti. Nuplikusios kailio vietos ar uodega – trūkumai, bet šios veislės kaičių kailis paprastai būna itin menkas. Kornreksai gali būti visokių spalvų, net su žymėmis, būdingomis Siamo katėms- tokie kornreksai vadinami sireksais. Parodose plauko kokybė svarbesnė už spalvą. Dažniausios spalvos- juoda ir melsva su baltais lopais arba be jų, dryža arba ne, tačiau parodose galima pamatyti ir vėžlio kiauto piešinio bei visiškai baltų kornreksų.

| | | | | |

Burmos katė (Burma, Burmese)

Manoma, jog Burmos katė (dar kitaip vadinama Burmese, Burmesin, Burma) yra kilusi iš pietryčių Azijos. Mat Tailando rankraščiuose minima kačių veislė garsėjanti tamsiai rudu kailiu, kuri veikiausiai ir buvo Burmos kačių pirmtakė. 1930 m. Džozefas Tompsonas pirmasis į Ameriką atsivežė katę labai panašią į Siamo, tačiau rudos spalvos kailiu. Nors burmos katės yra azijietiškos kilmės, tačiau šiandien ji laikoma amerikietiškąją veisle, kadangi ši veislė būtent čia pirmiausia buvo pripažinta ir pradėta veisti. XX a. po 50-dešimtųjų metų, ši katė iš Jungtinių valstijų pateko į Didžiąją Britaniją, o iš čia paplito ir po visą pasaulį. Burmos katės laikomos vienos ištikimiausių bei prieraišiausių kačių, kurioms labai svarbus ryšys su žmogumi. Su šiomis katėmis būtina nuolat bendrauti, jas kalbinti, todėl užimtiems žmonėms, kurių dažnai nebūna namuose, šių kačių įsigyti nereikėtų. Tuo tarpu šeimoms, turinčioms vaikų, ši katė – idealus naminis gyvūnėlis. Tai labai draugiškos, gero, meilaus ir netgi romaus būdo katės. Be to, jos kitaip nei daugelis kačių, mielai eina pririštos prie pavadėlio. Tiesa, tai labai savimi pasitikinčios, smalsios, protingos katės, puikiai sutariančios tiek su katėmis, tiek su šunimis. Įdomu tai, jog šios iš pažiūros ramios katės tuo pačiu gali būti ganėtinai judrios bei žaismingos. Lyginant su Siamo katėmis, burmos kačių balsas yra tylesnis. Įsigyjant šią katę vis dėlto patartina gerai apsvarstyti, nepamirškite, jog jos gali išgyventi net iki 20-ties metų!

| | | | | |

Britų trumpaplaukė (Britich shorthair)

Mokslininkai ligi šiol tebesiginčija, kas į Britaniją atgabeno pirmąsias namines kates – senovės Romos legionieriai ar Finikijos pirkliai. Kaip ten bebūtų, netoli Selčesterio ir Berkšyro miestų, apdegusio namo griuvėsiuose, rasti naminės katės palaikai. Gaisras nusiaubė visą turtingų namų kvartalą ir palaidojo ne tik šeimininkų mantą, bet ir mylimus gyvūnėlius. Tais laikais (maždaug IV mūsų eros amžiuje) katė buvo retas, egzotiškas ir brangus gyvūnas, kurį įsigyti galėjo tik pasiturintys miestiečiai. Tai meilios, švelnios, supratingos, judresnės nei persų veislės katės. Jos labai paplitusios ir mėgstamos ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Žmonėms jos patinka, nes yra taikios, kantrios, linksmos, stabilios psichikos, be nereikalingų emocijų katės. Dažniausiai bet kurioje situacijoje išlieka ramios, todėl šeimininkams nesukelia daug papildomų rūpesčių. Gerai jaučiasi gyvendamos kaime ir mieste, kaime mėgsta pamedžioti. Mielai bendrauja su kitomis katėmis ir šunimis. Šios veislės katės plačia krūtine, raumeninga nugara ir pečiais, trumpomis masyviomis galūnėmis, storomis ir apvaliomis letenėlėmis, stora, palyginti trumpa, lengvai išlenkta uodega. Galva apvali, masyvi, snukis platus, smakras tvirtas ir storas, nosis trumpa, tiesi, be įlinkimo kaip „persų“. Trumpos, kiek suapvalintos, viena nuo kitos nutolusios ausys. Didelės apskritos, plačiai atmerktos akys. Jų spalva priklauso nuo kailio spalvos. Kaklas trumpas ir storas. Kailis švelnus, su pavilne.

| | | | | |

Devonreksai

Šios nepaprastos katės primena ateivius iš kosmoso ir pasakiškas būtybes. Jų kaklas iš pažiūros gležnas, galva plati, trikampė, ausys didžiulės, akys be galo išraiškingos. Devonrekso kailis žaviai garbanotas, be to, šios katės – asmenybės. Dauguma žmonių, kada nors laikiusių devonreksą, nebenori jokios kitos veislės. Devonreksas – protinga švelnaus, meilaus būdo katė. Šios katės dievina žmogaus draugiją ir liūdi paliktos vienos. Jos jaučiasi nepaprastai laimingos, jei aplink kiaurą dieną zuja žmonės, o vienišas devonreksas voljere labai sielvartauja. Šios katės nuo vienatvės net suserga. Devonreksai dideli smalsuoliai ir nenori likti nuošalyje, kai kas nors vyksta. Jūsų pirkiniai bus kruopščiai patikrinti, o svečiai kaipmat virs geriausiais draugais. Šios protingos ir nepaprastai prieraišios katės gali išmokti visokių triukų, pavyzdžiui, atnešti mažus žaisliukus, nesipiktina jos, ir vedamos už pavadėlio. Net senstelėję devonreksai vikrūs ir žaismingi. Jie mėgsta šokinėti, karstytis, ir jei neįtaisysite katei tvirto stulpo nagams galąsti ir kelių aukštų lipynės, ji ims niokoti jūsų baldus. Paprastai devonreksai gražiai sutaria su kitomis katėmis, dauguma nesipyksta ir su šunimis. Šios katės – tikros vaikų draugės. Draskytis joms tiesiog nepatinka. Beveik nesišeria, todėl, daugelio žonių nuomone, tiesiog idealus kambarinis gyvulėlis. Devonrekso kailiukas šiek tiek šiurkštesnis už kornrekso, nes devonreksai turi dengiamuosius plaukus.

| | | | | |

Katės avies kailiuku

Kornreksas – įspūdinga kačių veislė. Jų kailiukas minkštas, garbanotas, beveik nesišeria. Šios veislės katės charakteriu lyginamos su nepriklausomomis ir nepaperkamomis Siamo katėmis. Dar apie kornreksus sakoma, kad jie yra meilūs ir angeliško būdo. Dažnai šis sąrašas papildomas: jos turi ir šuns savybių. Kadangi kornreksai paklūsta dresavimui ir perima šeimininkų gyvenimo būdą, jie gali tapti tikru šeimos nariu. Kornreksai – angliška veislė. Pirmasis kornreksas gimė 1950 metais Kornvalyje. Paaiškėjo, kad kačiukas atsirado dėl savaimingos mutacijos. Jo motinos kailis buvo įprastas, o tėvo – nežinomas. Šiuo gyvūnėliu susidomėję įvairūs veislininkai nusprendė išvesti naują veislę – kates garbanotu kailiu. Kornreksas – grakšti ilgakojė katė pailga galva. Ši veislė išvesta kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Ilgainiui susiformavo du kornreksų tipai – europietiškasis (angliškasis) ir amerikietiškasis. Skiriasi jų kūno sudėjimas ir galvos forma. Amerikietiškasis kornreksas mažesnis ir liesesnis už europietiškąjį. Be to, jo kojos ilgesnės, o nosis romėniška. Europietiškasis kornreksas paprastai stambesnis, ne toks perkaręs, o jo nosis tiesi. Šios draugiškos, meilios katės dievina dėmesį ir mėgsta žmonių draugiją. Visą dieną paliktos vienos jos labai kamuojasi, todėl jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite dvi kates. Kornreksai darniai sugyvena su kitomis katėmis ir šunimis.