Mokslo sritys

Gedimino pilies istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vilniaus vardas randamas dar XII a. rašytiniuose šaltiniuose, o 1323 m. jis oficialiai paminėtas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Pilies kalnas, juosiamas upių, buvo patogi vieta piliai statyti. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, čia gyventa dar neolite. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI – XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus kūrimosi istorija. Kaip ir miestas, Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 m. Daugiau žinių apie Vilnių atsiranda nuo 1365 m., kai kryžiuočiai vis intensyviau pradeda puldinėti Lietuvą. 1381 m. kryžiuočių kronikose jau minimas Vilniaus mūras. Vilniaus pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji – sudarė vientisą sostinės gynybinį kompleksą (1955 m. Sereikiškių parke ir Etnografijos muziejaus pastato fasadinėje sienoje buvo atkastos XIV a. pab. mūrinės sienos su bokštais liekanos). 1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Pilis buvo pailgo daugiakampio plano. Vakarinėje teritorijos smailumoje stūksojo galingas, nežymiai iš aptvaros išsikišęs aštuoniakampis bokštas. Šiaurinėje ir pietinėje pilies dalyje buvo dar du keturkampiai bokštai. Vėliau pilyje buvo įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvė. XVI a. Vilniaus plane gyvenamųjų rūmų jau nėra, išlikę tik du apvalūs bokštai su dantytais kūginiais stogais – šaudymo angomis.

Raudonės pilies istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Manoma, kad pirmasis statinys dabartinės Raudonės pilies vietoje atsirado apie 1343 metus. Rašytiniuose šaltiniuose Raudonės dvaras pradėtas minėti jo šeimininko Žygimanto Augusto valdymo laikais. Vėliau dvaras pateko į privačias rankas, ir 1600 metais čia iškilo renesansinio stiliaus raudonų plytų pilis – šią datą liudija iki mūsų dienų vienoje sienų išlikęs jos statytojų herbas. Ansamblis, kuriam priklauso ir neogotikinis malūnas su visa technologine įranga, ne kartą keitė savo veidą: griuvo ir vėl buvo atstatyti jo korpusai, kilo dekoratyviniai bokštai, išplanavimas ir interjerai keitėsi pagal šeimininkų įgeidžius ir tuometines architektūrines tendencijas. Visgi ryškiausią pėdsaką pilies istorijoje paliko trys šeimos – Kiršenšteinai, Zubovai ir de Faria e Kastro. XVI a. Didysis kunigaikšis Žygimantas Augustas Raudonės dvarą valdyti perdavė iš Prūsijos kilusiam turtingam feodalui Krišpinui Kiršenšteinui. Netrukus šias valdas paveldėjo jo sūnus, kuris netruko dvarą perstatyti į pilį. Tuo laikotarpiu prasidėjo pilies „aukso amžius". 1663 metais Kiršenšteino anūkas Jeronimas, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytoju bei sekretoriumi ir Raudonės pilyje įsirengė savo pagrindinę rezidenciją. Rūmuose buvo įrengtos prabangios salės, ginklų kabinetas, lobynas ir koplyčia. Tačiau su šios giminės istorija beigesi ir pilies klestėjimo laikotarpis – XVIII a. pradžioje Jeronimo Krišpino Kiršenšteino sūnūs išmirė, o pastatą paveldėję giminės jį gerokai apleido.

Medininkų pilis (1 dalis)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Paskutinį kartą Medininkų pilyje lankiausi 1983 m. per saulėtas Gegužės šventes. Norėjau apžiūrėti pilies griovį, vadinamą fosa, tokiu metu, kai sniegas ištirpęs, o medžiai su krūmais dar tik sprogsta ir jų lapai neužstoja vaizdo. Pilies vartus radau atrakintus ir kieme saulės atokaitoje besišildančią senutę — pilies saugotoją. Ji sėdėjo pašalėje medinio, gana dailaus namelio, kurio viename gale įrengta Lietuvos pilių nuotraukų ir brėžinių parodėlė. Pasveikinta su labu rytu, senutė pavadino mane ne tik ankstyvu lankytoju, o netgi svečiu nebuvėliu, paprašė užeiti į vidų. Kalbą pasukome apie lankytojus. Pilies lankytojus ji skaičiuojanti tik apytikriai ir mananti, jog kasmet jų esti apie 4 ar 5 tūkstančius ir, lyg apgailestaudama, pridūrė, kad mažoka. Jos saugoma pilis esanti neįdomi. Kas matė Vilnių, Trakus ar Gardiną, tam Medininkuose nesą ko žiūrėti: akmenų mūras, tuščias kiemas — ir daugiau nieko. Pilies lankytojai — daugiausia moksleiviai ir studentai, atvykstantys ir išvykstantys triukšmingais pulkais, vadinamais ekskursijomis. Ekskursantai ieško įdomybių. Jie lenda pro pamatų skylę ir lipa į vienintelį pilies bokštą, tačiau grįžta nepatenkinti: neradę nei paslaptingų rūsių, nei urvų, kuriuose veistųsi šikšnosparniai ar gyventų vaiduokliai. Reta apie kurį, nors ir skurdų, piliakalnį nešnekama, kad ten nugrimzdęs dvaras ar bažnyčia, kad ten vaidenasi pakaruoklis, pakerėta karalaitė ar gyvas užkastas neklaužada bajoras, o čia esą tyku.

Medininkų pilis (2 dalis)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M. Strijkovskio (1547—po 1586) kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Plocko. Jis suorganizavo keletą didelių žygių į Lietuvą. M. Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus nepainioja su Medininkais prie Varnių. 1311 m. liepos 2 d. kryžiuočiai įsibrovė į sritį, kurią M. Strijkovskis vadina „powiat Salsemlienski". Kryžiuočiai užėmė vietovę ir 3 joje stovėjusias pilis; pilis sudegino, daug lietuvių karių išžudė ir 70 bajorų išsivarė į nelaisvę. Kitais (1312) metais naujai išrinktas magistru Henrikas Prūsas, arba Karolis Treviras, norėdamas parodyti savo karinius sugebėjimus, pasiėmęs du komtūrus, surengė žygį sausuma ir vandeniu. Ragainės komtūrą Vernerį pasiuntė su laivynu toliau, o pats su kitu komtūru išlipo ir patraukė į Žemaitiją prie Bisenos pilies. Verneris Nemunu nuplaukė į Lietuvą ir pasiekė „Merzysto" pilį. Šią žinią M. Strijkovskis paėmė iš lenkų kronikininko Miechovitos, paraštėje pažymėdamas, kad Miechovita „Merzystą" identifikuoja su Merkine (Merecz). M. Strijkovskis nuo savęs priduria, jog anksčiau čia buvusi pilis. Prieš tai paminėtos vietovės „Salsemlieiiski" jis su niekuo neidentifikuoja. Iš kronikininko užrašyto pavadinimo atrodo, kad tai galėję būti arba Šalčininkai, arba Druskininkai.

1989 gruodžio 24-oji: prieš 20 metų pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lygiai prieš dvidešimt metų - 1989 metų gruodžio 24-ąją - Sovietų Sąjungos (SSRS) liaudies deputatų antrasis suvažiavimas nutarime “Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo” konstatavo, jog kartu su 1939-1941 metų SSRS ir Vokietijos sutartimis buvo dar pasirašyti ir slaptieji protokolai, kuriuose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei“. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas šiuo nutarimu, kurį pasirašė M. Gorbačiovas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939-1941 m. slaptuosius susitarimus ir pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Šio istorinio dokumento, kurį šiandien SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusija lyg ir „užmiršo“, priėmimas – tai SSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos didelių pastangų rezultatas. Specialią SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisiją politiškai ir teisiškai įvertinti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartį tuo metu - 1989-aisiais - sudarė 26 nariai, tarp kurių ir keturi deputatai nuo Lietuvos: Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis ir Zita Šličytė. Komisijai vadovavo A. Jakovlevas. Ši komisija mums buvo pati svarbiausia, - prisimena V. Landsbergis.

Alfredo Bumblausko Lietuvos istorijos “įdomybės” iš Vlado Terlecko knygos

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Štai skaitome “genialią” mintį: “Miestų augimas Lietuvoje buvo susijęs ne tik su prekinių-piniginių santykių plėtra, bet ir su pinigų kalybos aukso amžiumi – tokios įvairovės [ monetų – V.T] vėliau [po Žygimanto Augusto – V.T.] nebus” (1, p.188). Matote, kaip paprasta – valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent A.Bumblauskui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą. Greičiausiai šiam tikslui ar dėl neišmanymo paskleidė dūmų uždangą – miestai augę dėl prekinių-piniginių santykių plėtros. Betgi ji – išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia aukštyn kojomis. Žinodamas, kad save moderniems, neva romantinių stereotipų griovėjams prisiskiriantys istorikai atkakliai kurpia mitus, kad “visąlaik Lietuva buvo skurdo šalis”, kad “dėl atsilikimo kalti patys”, suprantu duomenų ir faktų nutylėjimo, logikos prievartavimo motyvus. Vietoje jų pasigriebiamas “įtikinamiausias argumentas” – katė: “nėra katės, nėra ir civilizacijos”. Žurnalistei A.Bumblauskas atviravo: “Laikėm namie katiną, tai ir parūpo jo giminės lietuviškoji istorija” (5, p.50). Kaip patogu į praeitį žvelgti XXI a. miestiečio katino akimis! Nereikia studijuoti nei šaltinių, nei literatūros. Toliau postringaujama: katės nėra, nes nėra pieno, mėsos, nei pagonių būstuose šilumos. Nors verk, tiksliau – graudžiai murk.

Moteris, kuri visada šalia: populiariausi kaimynių tipai

pagal
a woman holding her fists up in the air
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ką turime - to neatimsi. Ne kiekvienas žmogus turi namuose kompiuterį, bet ką jau ką, o nors vieną kaimyną turime beveik visi. Na, gal išskyrus kokį vienišių atsikyrėlį, gyvenantį Sibiro glūdumoj. Ar kaljūną prerijose, ieškantį dvasinio nušvitimo ar laukiantį UFO pasirodymo. Kaimynai vyrai - šalia vyrų, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas aplanko kurią kaimynę, kai šios vyras išvyksta į medžioklę. Kaimynės moterys - šalia moterų, išskyrus tuos atvejus, kai viena kuri lankosi pas svetimą vyrą, kol jo žmona atostogauja kaime. Bent jau taip filmuose rodo. Kaimynus vyrus yra lengviau sugrupuoti. Tie, kurie sveikinasi, ir tie, kurie ne. Visą kitą kaimynų darbą atlieka jų žmonos, įtaigiai sukiodamos vyrų kaklus į vieną ar į kitą pusę. Su moterimis kur kas sudėtingiau. Apibendrinus visas kaimynių moterų rūšis, galima būtų išskirti kelias pagrindines. Visažinė. Ši kaimynė yra tikra vaikščiojanti enciklopedija. Tik tos enciklopedijos turinys apsiriboja namo kaimynų anketiniais duomenimis. Kas, kur, su kuo, už kiek, kada, dėl ko - labiausiai dominantys ją klausimai, atsakymo į kuriuos ji pasiryžusi ieškoti visą likusį gyvenimą. Todėl, jeigu netyčia prisireikia šeštame aukšte gyvenančio kaimyno telefono numerio - drąsiai gali kreiptis į ją. Gausi ir telefono numerį, ir pagrindinės slaptosios kaimyno biografijos suvestinę. Prie puodelio arbatos. Juk ką gali žinoti, gal tu žinai ką nors tokio, ko dar nežino ji?

Iš antrų rankų

pagal
close up photo of man holding woman's hand
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai - nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti - jis jus iš tikrųjų myli. Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti - dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs..." tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys - Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas - išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, - vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą. Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų.

Kaip užauginti ledi ir džentelmenus?

pagal
ai generated, brother, sister
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sklando legendos, kad Japonijoje vaikams iki penkerių metų leidžiama viskas, kas tik šauna į galvą. Už tai negresia jokia bausmė ar barimas. Į visus pokštus žiūrima atlaidžiai, tyliai mintijant: „palauk, tuoj tau sukaks penkeri, ir tuomet..." Mūsų mažiesiems net palaukti iki tuomet nelemta. Ir ačiū Dievui, pasakytų ne vienas, kuriam bestebint tokio nepakaltinamojo mažylio išdaigas plaukai piestu stojasi. Kad aplinkiniams piestu plaukai nesistotų, o jums netektų raudonuoti dėl savo atžalos išdaigų, pradėkite nuo pat mažens pažindinti jį su gerų manierų kodeksu. Padaryti tai - visai nesunku. Tik teks apsišarvuoti kantrybe. Įsikibę į parankę kantrybei, nepamirškite pasikviesti ir išminties bei meilės. Draudimai ir taisyklės - dar ne viskas. Turbūt miela matyti ne tik mandagų, bet ir savarankišką vaiką? Tad griežtajai Freken Bok pozicijai šiame straipsnyje oponuos liberalioji Merė Popins. „Ačiū, prašau, laba diena" - šiuos žodžius vaikas turėtų girdėti šeimoje nuo pat mažens. Jeigu norite užauginti tikrą ledi ar džentelmeną, pasistenkite negailėti mandagumo žodžių - ir tai taps bendravimo norma. Freken Bok ir Merė Popins draugiškai linkčioja galvas, sutikdamos su teiginiu. Kitas svarbus niuansas - nepertraukti suaugusiųjų, kai jie kalba. 3-4 metų vaikai yra linkę dalintis savo įspūdžiais ir emocijomis iš karto, nieko nelaukdami. To išvengti galite tik nuolat primindami, kad taip elgtis yra nemandagu. Pakartojus šimtąjį kartą, mažylis įsimins. Bent jau keliems kartams.

Ką daryti su Sizifu, pametusiu akmenį?

pagal
a person climbing a rock
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Anot psichologų, darbo netekimas - vienas didžiausių sukrėtimų gyvenime. Itin stipriai šis įvykis krečia vyrus. Kaip juos prikelti gyvenimui? Kai vieną dieną vyras grįžta kauštelėjęs ir gaižia mina pareiškia dabar kiek pailsėsiąs, ūmai supranti, kad jį ištiko katastrofa. Etatų mažinimas, įmonės bankrotas, nemokami atlyginimai, konkurencija - nesvarbu, kuri iš šių priežasčių sudrebino jo pasaulį. Tai išgyventi teko ir mums. Kai gana sėkminga prekyba važinėtais automobiliais ėmė trūkčioti ir nešti daugiau nuostolių nei pelno, vyras nutarė trumpam pasitraukti iš šio verslo. "Na, ir puiku, - tariau aš. - Pagaliau galėsi pabūti su šeima, atsikvėpti ir galbūt susirasi ramesnį darbą". Nė nenujaučiau, kad laikinas nedarbas taps dar didesniu išbandymu. Apie ramų poilsį negalėjo būti nė kalbos - vyras visiškai neįstengdavo atsipalaiduoti nei šeimoje, nei su draugais. Jei už savo pinigus jam nupirkdavau kokį nors drabužį, sukeldavo didžiausią skandalą ir net ėmė mažiau valgyti. Tai buvo juokinga. Tuo metu kaip tik dirbau dviejuose darbuose - pinigų mums užteko. Tačiau atrodė, kad kuo daugiau aš uždirbu, tuo jam darosi blogiau. Net nekalčiausią mano flirtą jis vertindavo kaip bandymą ieškoti kito vyro. Kai po poros mėnesių numykė, kaip visiems palengvėtų, jei jis pasitrauktų iš gyvenimo, mano nervai nebeišlaikė. Kaip galima šitaip sureikšminti savo laikinas nesėkmes ir paversti dviejų mėnesių nedarbą pasauline katrastrofa?

Kūdikis a la Haute Couture

pagal
baby in stroller
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mažutis gražutis, visas firminis vaikas kapstosi kiemo smėlio dėžėje. Ant jo džinsiukų šviečia D&G etiketės kraštelis, striukė žybčioja įtartinai įdomiomis sagomis su prabangą išduodančiais inicialais. Batukai taip pat nestandartiniai - last fashion miniatiūrinis plonytės verstos odelės modelis su bambuko pluošto padukais, išmargintais Cavalli leopradiniais raštais... Seniai seniai, senų seniausiai, buvo tokie laikai, kai ką nors šiek tiek gražesnio ir užsieniškesnio galima buvo gauti tik turint gerų pažinčių. Parduotuvėse kur ne kur šmėžavo pavieniai kūdikių drabužėliai, gaunami tik „per blatą". Šiais laikais viskas radikaliai pasikeitė. Mūsų mažieji gali būti puošiami naujausių tendencijų drabužiais. Kas kartą vis spalvingesniais ir patogesniais, naujausių technologijų sukurtais šedevrais. Paprasčiausias kombinezonas dabar slepia kelių sluoksnių kvėpuojančias, prakaitą išgarinančias, bet drėgmės iš išorės nepraleidžiančias medžiagas. Batai - su itin patogiai, pagal vaiko pėdos anatomiją, išraitytais padukais - lengvučiai, patogūs, net baloje pasitaškius, dėl membranų vandens nepraleidžiantys. Į vaikų darželiuose iškilmingai organizuojamas tėvų šventes mažieji oriai keliauja aprengti tikrų tikriausiais frakais, miniatiūrinėmis tėvų frakų kopijomis. Ir net vienerių metų damos įplaukia tarsi princesės, padabintos karališkos puotos verta suknele.

Mamos baimės

pagal
park, mother, girl
Teksto dydis: +1, +2, normalus

O jeigu nesusidorosiu? O jeigu man nesiseks būti mama? O jeigu?... Net sunku išvardinti visas naujai iškeptai mamytę apninkančias abejones, kai ji laiko ant rankų ką tik gimusį kūdikį. Organizmas ką tik patyrė patį didžiausią stresą, o štai dar visa virtinė naujų įsipareigojimų, rūpesčių. Kaip nepriburbuliuoti kompleksų ir naujų baimių jūroje? Kai gali savo baimę įvardinti, lengviau ją suvaldyti. Baimė suklysti iš nepatyrimo. Ko gero, tai labiausiai iš piršto laužta baimė. Net ir pati jauniausia, nepatyrusi mama, vos pagimdžiusi peršoka į intuityvųjį emocijų ir veiksmų pasaulį. Motinystės instinktas yra toks stiprus, kad dažna mama pagal vaiko verksmą gali nuspėti, ko jam tuo metu trūksta - ar dėmesio, ar maisto. Tapus mama, tavo vidinė kelrode žvaigžde turi tapti tavo širdies balsas. Pasitikėk juo ir anksčiau ar vėliau ši tavo baimė išnyks. Baimė, kad nemokėsi prižiūrėti kūdikio. Vaiko priežiūra nereikalauja didelio gudrumo. Sunkiausia tikriausiai yra tai, kad daugelis naujagimių reikalauja absoliutaus mamos dėmesio: užmiega tik ant jos rankų ir skardžiu verksmu praneša, kaip sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą. Situacija nelengva, todėl būtina susidėlioti prioritetus. Dabar Tau svarbiausias yra kūdikis. Taigi visus kitus rūpesčius nustumk į antrą planą per daug nesisielodama. Nieko čia keista, kad vienu metu tikrai negalėsi atlikti milijono darbų, kaip kad buvai įpratusi anksčiau.