Manoma, kad pirmasis statinys dabartinės Raudonės pilies vietoje atsirado apie 1343 metus. Rašytiniuose šaltiniuose Raudonės dvaras pradėtas minėti jo šeimininko Žygimanto Augusto valdymo laikais. Vėliau dvaras pateko į privačias rankas, ir 1600 metais čia iškilo renesansinio stiliaus raudonų plytų pilis – šią datą liudija iki mūsų dienų vienoje sienų išlikęs jos statytojų herbas. Ansamblis, kuriam priklauso ir neogotikinis malūnas su visa technologine įranga, ne kartą keitė savo veidą: griuvo ir vėl buvo atstatyti jo korpusai, kilo dekoratyviniai bokštai, išplanavimas ir interjerai keitėsi pagal šeimininkų įgeidžius ir tuometines architektūrines tendencijas.

Visgi ryškiausią pėdsaką pilies istorijoje paliko trys šeimos – Kiršenšteinai, Zubovai ir de Faria e Kastro.

XVI a. Didysis kunigaikšis Žygimantas Augustas Raudonės dvarą valdyti perdavė iš Prūsijos kilusiam turtingam feodalui Krišpinui Kiršenšteinui. Netrukus šias valdas paveldėjo jo sūnus, kuris netruko dvarą perstatyti į pilį. Tuo laikotarpiu prasidėjo pilies „aukso amžius”. 1663 metais Kiršenšteino anūkas Jeronimas, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytoju bei sekretoriumi ir Raudonės pilyje įsirengė savo pagrindinę rezidenciją. Rūmuose buvo įrengtos prabangios salės, ginklų kabinetas, lobynas ir koplyčia. Tačiau su šios giminės istorija beigesi ir pilies klestėjimo laikotarpis – XVIII a. pradžioje Jeronimo Krišpino Kiršenšteino sūnūs išmirė, o pastatą paveldėję giminės jį gerokai apleido.

Merdinčią pilį naujam gyvenimui prikėlė Platonas Zubovas, karalienės Jekaterinos II favoritas. Gaisro nuniokotos, apgriuvusios pilies rekonstrukcijai jis sugaišo ne vienus metus, o vėliau ją kaip kraitį padovanojo savo dukteriai Sofijai Kaisarovai.

Sofija Platonovna Kaisarova, palaidojusi pirmąjį vyrą baroną Karlą Karlovičių Pirchą ir išsiskyrusi su antruoju – senatoriumi P. S. Kaisarovu, Raudonėje beveik neišvykdama gyveno nuo 1844 metų. Dėl savo kilmės, įtakos ir plačių ryšių Peterburge moteris buvo gerbiama ne tik bendruomenės ir giminių, ją mielai lankė guberantoriai, vietos pareigūnai, lenkų dvarininkai. Raudonėje Sofija pragyveno beveik 40 metų. Ji mirė 1880 metais, pilį testamentu palikdama anūkei Sofijai, kuri su savo būsimu vyru Žozė Karlu de Faria e Castro susipažino viešnagės Madeiros saloje metu. Jiems susituokus po ketverių metų gimė sūnus Juozas, tolesnis Raudonės pilies paveldėtojas. Sofija entuziastingai ėmėsi ūkininkauti pilyje, tačiau silpnos sveikatos moteriai tai sudavė lemtingą smūgį. Išvykusi gydytis į Karaliaučių, Raudonėn jau nesugrįžo. Mirė 1887-aisias, palaidota Pažaislyje.

Sofijos vyras Žozė Karlas de Faria e Castro gimė 1835 metais Ponta-do-Sol, Portugalijai priklausančioje Madeiros saloje. Turtinga ir įtakinga šeima sudarė visas sąlygas jaunuoliui gauti geriausią išsilavinimą. Besimokydamas Žozė Karlas itin domėjosi klasikine portugalų ir užsienio šalių literatūra. Tai lėmė ir jo pagrindinės veiklos – rašytojo publicisto – pasirinkimą. Už nuopelnus literatūrai jis buvo apdovanotas aukščiausiu Portugalijos pasižymėjimo ženklu – Kristaus ordinu. Žozė Karlas taip pat aktyviai dalyvavo ir šalies politiniame gyvenime, buvo liberalių pažiūrų. Net ir gyvendamas Lietuvoje jis išliko tikras savo šalies patriotas – aktyviai susirašinėjo su tėvynėje likusiais bendraminčiais, sekė aktualijas. Prancūzų kalba išleido knygą apie Vasko da Gamos kelionę atrasti Indijos, istorinę poemą apie Portugalijos karalienės Inesės de Castro nužudymą ir kt. Pašlijus sveikatai, Žozė Karlas gydėsi įvairiuose užsienio kurortuose, Peterburge. Tačiau nusivylęs gydymu grįžo į savo mylimą Raudonę, kur mirė 1910 metų balandį ir buvo palaidotas Raudonės kapinėse.

———–

Juozas de Faria e Kastro paveldėjo pilį 1898-aisiais. Baigęs Peterburge teisės licėjų, jis grįžo tėvonijon ūkininkauti. Pilis skendėjo skolose, o 1903 m., Juozui vedus, vėl atliktas kapitalinis remontas. Deja, jaunieji pilies šeimininkai neilgai džiaugėsi permainomis – Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje šeima buvo nublokšta į Rusijos gilumą, o grįžusi 1920 m. vėl rado pilį ir ūkį nusiaubtus. Norėdamas gauti didesnių pajamų ir atsikratyti skolų, 1924 m. greta pilies Juozas įrengė puikų malūną, pirko daugiau gerų žemės ūkio mašinų. Tačiau finansinė padėtis nepagerėjo – kaip teigė jį pažinoję žmonės, per daug jis pasitikėjo savo padėjėjų sąžiningumu…

1934 m. paskelbiamos pilies varžytinės. Tačiau sujudus Lietuvos žmonėms, jos anuliuojamos, o visą turtą už skolas perima Lietuvos bankas. Dar po dešimties metų, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, Kastro šeima priversta visam palikti Lietuvą. Prieglobstį jie rado mažame Vokietijos miestelyje, kuriame vos po trejų metų Juozas, paskutinis Raudonės pilies valdovas, mirė.

Karo metu vadovavęs Kauno apskrities bajorams, Juozas gavo ne vieną ordiną, medalį ir pasižymėjimo ženklą. O turėdamas neeilinių literatūrinių gabumų, buvo pradėjęs rašyti šeimos atsiminimus, parašė nemažai apybraižų ir straipsnių istorinėmis, religinėmis ir kt. temomis.

———–

Ypatingą vertę turi prie pilies augantis 25 ha ploto parkas. Iki dabar išlikusios puikios alėjos, čia auga ir vienas storiausių Lietuvoje kaštonų, o seniausias parko ąžuolas vadinamas Gedimino vardu. Pasakojama, jog vykamas į Veliuoną po juo paskutinį kartą puotavo Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas. Parkas įtrauktas į seniausių parkų dešimtuką ir yra saugomas valstybės.

Views All Time
Views All Time
5427
Views Today
Views Today
1
0 0