Raudonės pilis

Manoma, kad pirmasis statinys dabartinės Raudonės pilies vietoje atsirado apie 1343 metus. Rašytiniuose šaltiniuose Raudonės dvaras pradėtas minėti jo šeimininko Žygimanto Augusto valdymo laikais. Vėliau dvaras pateko į privačias rankas, ir 1600 metais čia iškilo renesansinio stiliaus raudonų plytų pilis – šią datą liudija iki mūsų dienų vienoje sienų išlikęs jos statytojų herbas. Ansamblis, kuriam priklauso ir neogotikinis malūnas su visa technologine įranga, ne kartą keitė savo veidą: griuvo ir vėl buvo atstatyti jo korpusai, kilo dekoratyviniai bokštai, išplanavimas ir interjerai keitėsi pagal šeimininkų įgeidžius ir tuometines architektūrines tendencijas. Visgi ryškiausią pėdsaką pilies istorijoje paliko trys šeimos – Kiršenšteinai, Zubovai ir de Faria e Kastro. XVI a. Didysis kunigaikšis Žygimantas Augustas Raudonės dvarą valdyti perdavė iš Prūsijos kilusiam turtingam feodalui Krišpinui Kiršenšteinui. Netrukus šias valdas paveldėjo jo sūnus, kuris netruko dvarą perstatyti į pilį. Tuo laikotarpiu prasidėjo pilies „aukso amžius”. 1663 metais Kiršenšteino anūkas Jeronimas, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytoju bei sekretoriumi ir Raudonės pilyje įsirengė savo pagrindinę rezidenciją. Rūmuose buvo įrengtos prabangios salės, ginklų kabinetas, lobynas ir koplyčia. Tačiau su šios giminės istorija beigesi ir pilies klestėjimo laikotarpis – XVIII a. pradžioje Jeronimo Krišpino Kiršenšteino sūnūs išmirė, o pastatą paveldėję giminės jį gerokai apleido.