Apie nereikalingus lietuvių kalbos skolinius
Nėra pasaulyje tokios kalbos ar jos tarmės, kurios žodynas būtų visiškai grynas, kurioje nebūtų svetimos kilmės, t. y. iš kitų kalbų ar per jas atėjusių žodžių. Tokios grynos, nuo kitų, ypač kaimyninių, kalbų „atsiskyrusios“ kalbos ir negali būti, nes apskritai nėra nekintančios kalbos. Kalbos kitimas pirmiausia atsispindi žodyne. Žodžiai iš tikrųjų keičiasi daug greičiau, negu garsai ar žodžių dalys (galūnės, priesagos ar pan.). Taip yra ne tik dėl žodžių reikšmės kitimo, jos susiaurėjimo ar prasiplėtimo, ne tik dėl nuolatinės archaizmų ir naujadarų „apytakos“, bet ir dėl to, kad, užsimezgus artimesniems ryšiams tarp kaimyninių kalbų, žodžiai perimami iš vienos kalbos į kitą, prisitaiko prie svetimos kalbos, joje prigyja. Svetimos kalbos žodžius vadiname skoliniais, tačiau skolinys skoliniui nelygu. Kai kurių skolinių šiandien jau negalėtume išvengti. Jie prigyja bendrinėje šnekamojoje ir rašomoje kalboje (koldūnai, soda, arbata ir kt.), o kitų, nors ir gana aktyviai vartotų ir dar tebevartojamų tarmėse, vis dėl to jau senokai atsisakėme (abrozdas, griekas, pančiakos, stonas, fufaikė, tielagreika ir kt.). Kodėl taip atsitiko?