Mokslo sritys

Nėra pasaulyje tokios kalbos ar jos tarmės, kurios žodynas būtų visiškai grynas, kurioje nebūtų svetimos kilmės, t. y. iš kitų kalbų ar per jas atėjusių žodžių. Tokios grynos, nuo kitų, ypač kaimyninių, kalbų „atsiskyrusios“ kalbos ir negali būti, nes apskritai nėra nekintančios kalbos. Kalbos kitimas pirmiausia atsispindi žodyne. Žodžiai iš tikrųjų keičiasi daug greičiau, negu garsai ar žodžių dalys (galūnės, priesagos ar pan.). Taip yra ne tik dėl žodžių reikšmės kitimo, jos susiaurėjimo ar prasiplėtimo, ne tik dėl nuolatinės archaizmų ir naujadarų „apytakos“, bet ir dėl to, kad, užsimezgus artimesniems ryšiams tarp kaimyninių kalbų, žodžiai perimami iš vienos kalbos į kitą, prisitaiko prie svetimos kalbos, joje prigyja. Svetimos kalbos žodžius vadiname skoliniais, tačiau skolinys skoliniui nelygu. Kai kurių skolinių šiandien jau negalėtume išvengti. Jie prigyja bendrinėje šnekamojoje ir rašomoje kalboje (koldūnai, soda, arbata ir kt.), o kitų, nors ir gana aktyviai vartotų ir dar tebevartojamų tarmėse, vis dėl to jau senokai atsisakėme (abrozdas, griekas, pančiakos, stonas, fufaikė, tielagreika ir kt.). Kodėl taip atsitiko?

Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis; griovėjas; tamsuolis“. „Kalbos praktikos patarimai“ barbarizmus žymi n. svet., t. y. neteiktina (nevartotina) svetimybė. Trumpai barbarizmą vadinti svetimybe nelabai tinka, nes dalį svetimybių (svetimos leksikos) esame įteisinę ir vartojame. Barbarizmų šaltiniai. Barbarizmai į lietuvių kalbą seniau veržėsi per suslavėjusius dvarus, lenkų kalbos veikiamą bažnyčią, bet daug jų kadaise ir dabar paimti tiesiogiai bendraujant su kitakalbiais, ypač kaimynais slavais ar germanais, o naujausiais laikais jų gausiai imama iš anglų kalbos - tiek sakytinės, tiek rašytinės. Daugiausia barbarizmų yra atėję iš kaimynų slavų – iš baltarusių: gadynė (= laikas, metas, laikotarpis, epocha); iš lenkų: kolioti (= plūsti, keikti, koneveikti), plėmas (= dėmė). Yra imta taip pat iš rusų kalbos, ypač naujesniais laikais – sovietmečiu: kurtkė (= striukė), nakleika (= lipdukas), univermagas (= universalinė parduotuvė), skladas (= sandėlis, sandėliukas); ukolas (= dūris, injekcija). Neretai neaišku, iš kurios slavų kalbos toks žodis imtas, nes keliose jis tas pats: kralikas (= triušis), bagotas (= turtingas). Dalis barbarizmų yra iš germanų kalbų: biškį arba biskį (= truputį, mažumėlę, šiek tiek), liuosas (= laisvas), balkis (= sija), žiurstas (= prijuostė), buterbrodas (= sumuštinis, sviestainis), jo (= taip). Viena kita germanybė galbūt atėjo per slavus: špricas (= švirkštas), zelcas (= slėgtainis).

Lietuvių kalbos žodynas kito ne todėl, kad keitėsi pats gyvenimas, o tarsi priverstinai. Pirmasis tokio priverstinio keitimosi laikotarpis buvo XVIII a., kai per lenkiškus dvarus ir bažnyčią į liaudies šnekamąją kalbą plūdo tik aplietuvinti lenkiški žodžiai. Antrasis laikotarpis – okupacijos. Tai ir XIX a.-XX a. pr., kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai, ir 1940-1990 m., kai mūsų Tėvynė buvo pavergta. Ir dabar, nors gyvename nepriklausomoje valstybėje, mūsų kalbą teršia svetimi žodžiai ir konstrukcijos. Dažniausiai tai angliški verslo ir kompiuterijos srities žodžiai: menedžeris „vadybininkas“, ofisas „įstaiga“, failas „byla“. Tai – barbarizmai. Tiksliau – nevartotinos naujosios svetimybės. Žodžiai hamburgeris, čipsai, dartai, hotdogas, miusli, ofisas, popkornai, sponsorius yra nevartotini bendrinėje kalboje. Šie žodžius dažnai girdimi per radiją, televiziją, juos vartoja nemažai kalbėtojų, net nepamąstydami, jog jie nevartotini. Visiems pasitaiko padaryti kalbos klaidų, todėl reikia nuolat mokytis, kad, kalbėdami oficialiai, jų nedarytume. Taigi, naujosios svetimybės – įvairūs anglų ir kitų kalbų žodžiai naujiems gyvenimo reiškiniams ar daiktams pavadinti yra taip pat taisytini kaip ir kitos svetimybės: kartridžas ir toneris yra nevartotinos naujosios svetimybės (angl. cartridge, toner). Vietoj jų vartotini lietuviški atitikmenys: kartridžas(= kasetė, rašalinė); toneris(= dažomieji milteliai). Lazeriniam spausdintuvui ir kopijavimo aparatui perkama kasetė (arba rašalinė) su dažomaisiais milteliais (ne kartridžas su toneriu).

Pastebima, jog ne viena įmonė, kavinė ar viešbutis savo pavadinimui parenka ne gražų lietuvišką, o kitos kalbos žodį arba sunkiai suprantamą jų junginį. Tarkim, viešbutis „Klaipėda“, kurį prieš porą metų nuspręsta pervadinti suprantamiau užsieniečiams, tapo „Amberton Klaipėda“. „Vakarinė Palanga“ pasidomėjo, ar šiai tendencijai pasiduoda ir mūsų kurorto įstaigos. Kai kurių kurorto įstaigų savininkai nepaiso vis augančios svetimžodžių pavadinimų tendencijos ir demonstruoja išmonę gražiais lietuviškais savo verslo vardais. Tarkim, viešbučio „Vanagupė“ registratūros vadovė Rasa Grabytė pasakojo, kad šis pavadinimas kilęs iš seno vietovardžio. Pasak jos, dabartinės Vanagupės gatvės vietoje kažkada tekėjo upė, kuri vėliau išdžiūvo ir ten įsikūręs vanagas. Taigi pavadinimas ir lietuviškas, ir susijęs su vieta. „O ir užsieniečiams nėra bėdų ištarti šį žodį, nes jame daug balsių“, - tikina R. Grabytė. Svečių namų „Tarp tujų“ savininkas Vytautas Samulevičius pavadinimą paaiškino labai paprastai – jis kilęs nuo šalia augančių dviejų tujų. Jam niekada nekilę minčių keisti įstaigos vardo ir daryti jį suprantamesnį užsieniečiams, juk dauguma klientų – lietuviai.