| | | |

Raudonės pilies istorija

Manoma, kad pirmasis statinys dabartinės Raudonės pilies vietoje atsirado apie 1343 metus. Rašytiniuose šaltiniuose Raudonės dvaras pradėtas minėti jo šeimininko Žygimanto Augusto valdymo laikais. Vėliau dvaras pateko į privačias rankas, ir 1600 metais čia iškilo renesansinio stiliaus raudonų plytų pilis – šią datą liudija iki mūsų dienų vienoje sienų išlikęs jos statytojų herbas. Ansamblis, kuriam priklauso ir neogotikinis malūnas su visa technologine įranga, ne kartą keitė savo veidą: griuvo ir vėl buvo atstatyti jo korpusai, kilo dekoratyviniai bokštai, išplanavimas ir interjerai keitėsi pagal šeimininkų įgeidžius ir tuometines architektūrines tendencijas. Visgi ryškiausią pėdsaką pilies istorijoje paliko trys šeimos – Kiršenšteinai, Zubovai ir de Faria e Kastro. XVI a. Didysis kunigaikšis Žygimantas Augustas Raudonės dvarą valdyti perdavė iš Prūsijos kilusiam turtingam feodalui Krišpinui Kiršenšteinui. Netrukus šias valdas paveldėjo jo sūnus, kuris netruko dvarą perstatyti į pilį. Tuo laikotarpiu prasidėjo pilies „aukso amžius”. 1663 metais Kiršenšteino anūkas Jeronimas, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytoju bei sekretoriumi ir Raudonės pilyje įsirengė savo pagrindinę rezidenciją. Rūmuose buvo įrengtos prabangios salės, ginklų kabinetas, lobynas ir koplyčia. Tačiau su šios giminės istorija beigesi ir pilies klestėjimo laikotarpis – XVIII a. pradžioje Jeronimo Krišpino Kiršenšteino sūnūs išmirė, o pastatą paveldėję giminės jį gerokai apleido.

| | |

1989 gruodžio 24-oji: prieš 20 metų pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas

Lygiai prieš dvidešimt metų – 1989 metų gruodžio 24-ąją – Sovietų Sąjungos (SSRS) liaudies deputatų antrasis suvažiavimas nutarime “Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo” konstatavo, jog kartu su 1939-1941 metų SSRS ir Vokietijos sutartimis buvo dar pasirašyti ir slaptieji protokolai, kuriuose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei“. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas šiuo nutarimu, kurį pasirašė M. Gorbačiovas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939-1941 m. slaptuosius susitarimus ir pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Šio istorinio dokumento, kurį šiandien SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusija lyg ir „užmiršo“, priėmimas – tai SSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos didelių pastangų rezultatas. Specialią SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisiją politiškai ir teisiškai įvertinti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartį tuo metu – 1989-aisiais – sudarė 26 nariai, tarp kurių ir keturi deputatai nuo Lietuvos: Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis ir Zita Šličytė. Komisijai vadovavo A. Jakovlevas. Ši komisija mums buvo pati svarbiausia, – prisimena V. Landsbergis.

| | |

Alfredo Bumblausko Lietuvos istorijos “įdomybės” iš Vlado Terlecko knygos

Štai skaitome “genialią” mintį: “Miestų augimas Lietuvoje buvo susijęs ne tik su prekinių-piniginių santykių plėtra, bet ir su pinigų kalybos aukso amžiumi – tokios įvairovės [ monetų – V.T] vėliau [po Žygimanto Augusto – V.T.] nebus” (1, p.188). Matote, kaip paprasta – valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent A.Bumblauskui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą. Greičiausiai šiam tikslui ar dėl neišmanymo paskleidė dūmų uždangą – miestai augę dėl prekinių-piniginių santykių plėtros. Betgi ji – išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia aukštyn kojomis. Žinodamas, kad save moderniems, neva romantinių stereotipų griovėjams prisiskiriantys istorikai atkakliai kurpia mitus, kad “visąlaik Lietuva buvo skurdo šalis”, kad “dėl atsilikimo kalti patys”, suprantu duomenų ir faktų nutylėjimo, logikos prievartavimo motyvus. Vietoje jų pasigriebiamas “įtikinamiausias argumentas” – katė: “nėra katės, nėra ir civilizacijos”. Žurnalistei A.Bumblauskas atviravo: “Laikėm namie katiną, tai ir parūpo jo giminės lietuviškoji istorija” (5, p.50). Kaip patogu į praeitį žvelgti XXI a. miestiečio katino akimis! Nereikia studijuoti nei šaltinių, nei literatūros. Toliau postringaujama: katės nėra, nes nėra pieno, mėsos, nei pagonių būstuose šilumos. Nors verk, tiksliau – graudžiai murk.

Tyrėjų naktis Europoje 2009
| |

Tyrėjų naktis Europoje 2009

Kviečiame į mokslo šventę “Tyrėjų naktis – 2009” Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Molėtų astronomijos observatorijoje. “Tyrėjų naktis – 2009”, tai šventė, kurios tikslas – arčiau supažindinti visuomenę su greta jų dirbančiais mokslininkais, suprantamai ir patraukliai paaiškinti jų atliekamų tyrinėjimų ir ieškojimų esmę ir naudą visuomenei, parodyti, kad ir mokslininkai randa laiko pramogoms ir poilsiui. Šį vakarą daugelio Europos šalių gyventojai lankysis mokslinėse laboratorijose ir observatorijose, stebės mokslinius eksperimentus arba patys bandys juos atlikti, diskutuos su mokslininkais. Visą Europą apimančio, renginio dalis vyks ir Lietuvoje – Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslininkai surengs Astronomijos Šventę visuomenei. Dalyviai galės susitikti ir pabendrauti su astronomais ir fizikais, prisiliesti prie Visatos paslapčių ir pažvelgti į jos gelmes. Renginio vieta, VU TFAI Molėtų astronomijos observatorija. Paskaitos: Astronomai skaitys paskaitas nuo 18:00 iki 23:00. Paskaitos nebus itin paprastos, dėl to rekomenduojamos besidomintiems vyresnių klasių mokleiviams, studentams ir kitiems suaugusiems lankytojams. Teleskopai: Dalyviams astronomai parodys teleskopus bei pademonstruos kitus prietaisus kuriais vykdo tyrimus (nuo 19:00 iki 01:00). Esant geram orui gal būt parodys keletą objektų danguje. Šalia bus astronomų mėgėjų teleskopų, kuriais visi dalyviai galės pažvelgti į dangaus platybes.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus istorijos fragmentai
| |

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus istorijos fragmentai

XX a. septintajame dešimtmetyje buvo ieškoma vietos naujai Lietuvos astronomijos observatorijai, nes senoji, Vilniaus universiteto observatorija Čiurlionio g. Vilniuje, jau buvo gaubiama miesto šviesų, dulkių ir dūmų. Buvo aplankyta daug nuo miestų šviesų nutolusių kalvų variantų ir 1969 m. apsispręsta už Molėtų rajone esančio Kulionių kaimo kalvas, apsuptas Želvos ežero pasaga. Vieta observatorijai pasirodė tinkama ir tais pačiais metais prasidėjo statybos. Etnokosmologijos idėja gimė Molėtų rajone, ant Kaldinių kalvų. Pagrindiniai jos autoriai buvo tuometiniai Astronomijos observatorijos personalo vadovas dr. Gunaras Kakaras ir Puslaidininkių fizikos instituto vyr. mokslinis bendradarbis dr. Libertas Klimka – didelis etninės kultūros entuziastas. G. Kakaro dangus ir L. Klimkos etnologija palengva rado bendrus sąlyčio taškus – lietuvių tautos sąsajas su dangumi, Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis. Tai ir buvo etnokosmologijos ištakos – tiek pačios sąvokos, tiek būsimo muziejaus. Tačiau tada – po 1970 metų dar ilgai nebuvo ištartas etnokosmologijos terminas. Tuo metu Molėtų astronomijos observatorijos statybos tęsėsi. Paleidžiami į darbą du pirmieji observatorijos teleskopai. Trumpos žinutės spaudoje, be jokios reklamos. Tačiau to matyt užteko – į observatoriją pradėjo važiuoti ekskursijos, grupės, pavieniai lankytojai. Daugeliui rūpėjo klausimas kas ta astronomijos observatorija, ką stebi ir mato astronomai pro savo teleskopus.

| | |

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: gimtadienio fragmentai

Ryte Lietuvos TSR Mokslų akademijos konferencijų salėje vyko akademiko E. Vilko vadovaujamos komisijos dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų posėdis. Prie LTSR Mokslų akademijos Prezidiumo suformuotos komisijos tikslas – siūlyti respublikos vyriausybei konstitucines pataisas, atspindinčias Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo persitvarkymo (“perestroikos”) politikos dvasią. Vakare toje pačioje salėje surengta diskusija apie Lietuvos TSR socialinę-ekonominę plėtotę, persitvarkymo problemas. Salė buvo pilnutėlė, susirinko apie 500 žmonių, susirūpinusių Lietuvos likimu – mokslininkų, menininkų, inžinierių, rašytojų, žurnalistų, studentų. Susitikime su visuomene dalyvavo ir minėta konstitucinių pataisų komisija, kurios pirmininkas E. Vilkas vadovavo šiam susirinkimui. Šalia jo, Prezidiumo salės scenoje, sėdėjo akademikai R. Rajeckas, A. Buračas, J. Bulavas bei profesorius B. Kuzmickas. “Iš pradžių E. Vilkas nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine, – savo atsiminimuose rašo ekonomistė K. Prunskienė. – (…) Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa”. Lietuvos komunistų partijos CK darbuotojas A. Kumža, dalyvavęs šiame susirinkime, prisimena: “Į tribūną vienas po kito veržėsi oratoriai: kas su istoriniu rašinėliu apie 1941 metus, kas su pasiūlymais Respublikos vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai”.

| |

Svarbiausia ekologijoje – sveikas protas

Ką reikėtų laikyti ekologiškumu? Ar tai, kas natūralu, sveikiau žmogui ar tai, kas mažiau kenkia gamtai, aplinkai? Pavyzdžiui, jei perki odinius batus, natūralaus medžio baldus, ar gali teigti, kad elgiesi ekologiškai? Ar reikėtų atsisakyti chemijos, sintetikos? Tai siauroji „ekologiškumo samprata”. Iš tikrųjų ne produktų „chemiškumas” ir „sintetiškumas” yra ekologinius kriterijus nusakantys epitetai, jie nėra absoliutūs. Pavyzdžiui, jūsų minėta oda išgaunama ne ekologiškai, o diriant gyvūnus. Natūralaus medžio baldai, priešingai, gali būti ekologiški, jei jie neprisodrinti kenksmingų klijų bei lakų, o mediena atkeliavusi iš atsinaujinančios miškininkystės ūkio. Pirmiausia reikėtų persvarstyti sąvoką, nuo kurios pradedate klausimą – „perki”, nes vartotojiškumas yra viena didžiausių ekologinių problemų ir priežasčių. Apibendrinant – kviečiu pirmiausia susitelkti ties „neteršimu į išorę”, t.y., nekenkti gamtai ir aplinkai, kitiems, o tik paskui žiūrėti savo skrandžio ir odos reikalų. Asmeniškai man svarbiau, kad nesuvažinėjau savo džipu, kurio neturiu ir neturėsiu, paskutinės Lietuvos lūšies, negu kokio ekologiškumo sūrelį valgiau per pusryčius. Ar ekonominis sunkmetis nenurėš Lietuvoje želiančių pirmųjų ekologiškumo želmenų? Ar ekologiškoms prekėms yra taikomos kokios nors lengvatos, o gal priešingai? Juk šios prekės pastaruoju metu brango. Ar kiekvienam piliečiui, norinčiam gyventi sveikiau ir mažiau teršti, ekologinė produkcija įkandama?

| |

Naujas ekologiškų produktų centras Lietuvoje (Vilniuje)

Vilniuje, Vito Gerulaičio g. 1. „Alfa” verslo centre (prie Siemens arenos) įsikūrė didžiausias ekologiškų prekių centras. Tiek plotu, tiek asortimentu. Dvi ekologiškų prekių parduotuvės: „Holos” ir „Rasakila” nusprendė kartu sukurti vietą, kur klientai galėtų vienoje vietoje rasti didžiausią pasirinkimą kokybiškų ekologiškų prekių. „Svarbiausia buvo patogi susisiekimui vieta, geras privažiavimas, didelė automobilių aikštelė. Visa tai radome prie „Siemens” arenos naujajame „Alfa” verslo centre” – teigia dėl bendro tikslo susivieniję ekologiškų parduotuvių „Rasakila” ir „Holos” vadovai. Tai jau antra „Holos” parduotuvė, tęsianti pirmosios parduotuvėlės Užupyje tradicijas. „Mes turime gausų būrį mumis pasitikinčių klientų ir branginame savo reputaciją, todėl prekiaujame tik labai kokybiškais, sertifikuotais ir pirmaujančiais Europoje prekybiniais ženklais kaip Weleda, Sonett, Urtekram ar Naturata. Biodinaminiai, „Demeter” sertifikuoti maisto produktai yra mūsų specifika ir nepabijosiu pavadinti mūsų ekspertais šioje srityje” – sako Vytis Kondreckas, „Holos” parduotuvės vadovas. Nuo rudens parduotuvėje „Holos” žadama papildyti asortimentą šviežiais lietuviškais produktais: duona, pieno produktais ir vaisiais bei daržovėmis. „Rasakila” – pirmoji parduotuvė Lietuvoje pradėjusi prekiauti kokybiškais sertifikuotais ekologiškais drabužiais, patalyne, žaislais bei medžiaginėmis sauskelnėmis.

| |

“Žaliasis” (smegenų) plovimas: AmWay ir TheBodyShop

Žaliasis plovimas (angl. greenwashing) reiškia klaidinančios informacijos pateikimą, siekiant sukurti teigiamą visuomeninį ar ekologinį veiklos ar prekės įvaizdį. Tai tarsi nepageidautinos informacijos maskavimas žalia spalva, nesamų produkto savybių “spalvinimas” ir niekuo nepagrįstas prekės reklamavimas. Terminas pradėtas vartoti gan senokai – 1990-aisias, kai gamintojai ėmė suvokti, kad gali padidinti savo paslaugų ar prekių vertę pasiskelbę, kad jie nėra abejingi visuomeninėms ir aplinkosauginėms problemoms ir stengiasi jas spręsti. Deje, dažniausiai tai tebuvo iš piršto laužti žodžiai ir bandymas susikurti naują etišką įvaizdį – šis dviprasmiškumas ir klaidinimas buvo greit pastebėtas mąstančių vartotojų. Dabar, kuomet tikrais darniais principais pagrįstas verslas yra įmanomas, galima reikalauti skaidrumo iš gamintojų, kurie tapatinasi su “žalia” spalva. Skaitmeninis pasaulis nuplėšė visas skraistes; žmonės, galintys prieiti prie reikiamos informacijos nepaiso jokių autoritetų – “karalius nuogas!” Tie, kurie žalia spalva dangsto kitas savybes, testo paprasčiausiai neišlaikys. Pateiksiu kelis tokius “žaliojo” smegenų plovimo pavyzdžius (be mūsų PC buvusio pavyzdžio). AmWay (American Way) produktai – kvazireliginiais pagrindais paremta tinklinė prekybos sistema, platinama atskirų “prekybos agentų” (dealerių), kurie taip pat yra ir vartotojai (ir įsitraukę į tikslines potencialių vartotojų grupes). Vilniuje tai plėtojama.

| |

Ekologai perspėja: ekokrizė pragaištingesnė už ekonominę krizę

Pasaulį apėmusi ekonominė krizė yra niekai, palyginti su tuo, kas laukia žmonijos dėl gresiančios ekologinės krizės. Jei nesumažinsime vartojimo, Žemės gyventojams papildomai prireiks naujos planetos jau 2030-aisiais, perspėjama ekologijos ekspertų parengtoje naujausioje ataskaitoje “Gyvoji planeta”. Pasaulio laukinės gamtos fondo, organizacijos “Global footprint network” bei Londono zoologų draugijos bendrame pranešime konstatuojama, kad dabar žmonija sunaudoja 30 procentų daugiau Žemės resursų, nei galima. Ekosistemos nespėja atsinaujinti. Jei tokios didžiulio vystymosi ir vartojimo tendencijos išliks, žmonijai teks papildomai ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Šiuo metu daugiausia žalos (iki 40 procentų) gyvajai gamtai daro JAV bei Kinija, kai likusioji pasaulio dalis – 60 procentų. Panaudojant gamtinius išteklius vienam gyventojui pirmauja JAV ir JAE (paskutinėse šio reitingo vietose – Malavis bei Afganistanas). Dėl to valstybės – lyderės yra priverstos vandenį, medieną bei kitus gamtos resursus “skolintis” iš kitų šalių, dažnai joms padarydamos žalą. Neatsakingo gamtos kapitalo švaistymo padariniai juntami ir ekonomikoje, nes padidina maisto produktų, vandens, energijos išteklių kainas, teigiama ataskaitoje “Gyvoji planeta”. Joje pabrėžiama, kad žmonija vis labiau lenda į “ekologijos skolas” – t.y. kasmet sunaudoja gamtos resursų už 4,5 trilijono JAV dolerių. Tuo tarpu finansų krizės metu nuostolių patirta daug mažiau.