Mokslo sritys

Pelės išgelbės pasaulį

pagal
A white mouse in a cookie jar
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pelės (lot. Murinae) – tai Senojo Pasaulio pelių ir žiurkių pošeimis, turintis bent 519 rūšių. Šis pošeimis didesnis už visas kitas žinduolių šeimas, išskyrūs žiurkėninius, ir visus būrius, išskyrūs šikšnosparnius ir likusius graužikus. Kasmet pasaulyje atliekama per 50 mln. eksperimentų su gyvūnais, o Europos Sąjungoje bandymams naudota apie 10,7 mln. gyvūnų. Su jais vykdomi biomedicinos, farmakologijos, kosmetikos ir kitokie tyrimai. Pirmieji eksperimentai su gyvūnais XVII-XVIII amžiais buvo atliekami be nuskausminimo. Jis pradėtas taikyti tik XIX amžiaus pabaigoje. Kamieninių ląstelių tyrimo pradžia laikomas 1961 m. pasirodęs J.E. Till ir E.A. McCulloch straipsnis, kuriame aprašomi kolonijas formuojantys vienetai pelės kaulų čiulpuose. 1981 metais, Nobelio premijos laureatas M. Evans su bendradarbiais, o nepriklausomai nuo jų ir G.R. Martin gavo pelės embrioninių kamieninių ląstelių kultūrą. Apie 2000 m., mokslininkai įrodė, kad iš suaugusios pelės audinių galima išskirti ląsteles, kurios gali duoti pradžią skirtingų organizmo audinių tipų ląstelėms, pavyzdžiui, kaulų čiulpų ląstelės gali išsivystyti į nervų ar kepenų ląsteles ir pan. 2006-2007 m. dvi nepriklausomos grupės paskelbė panašius straipsnius apie pelės (Takahashi ir Yamanaka, 2006) ir žmogaus (Yu ir kt., 2007) suaugusio organizmo kamieninių ląstelių rediferenciaciją (arba dediferenciaciją).

Žemės drebėjimai ir pasaulio pabaiga

pagal
Straipsniai.lt
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Penktadienio rytą Japoniją sudrebino du galingi žemės drebėjimai, tai sukėlė iki 10 metrų aukščio bangas. Pirmasis žemės drebėjimas buvo 8,8 balo ir kilo Honšiū salų rytinėje pakrantėje, o antrasis – 7,1 balo – netoli Tokijo. Žemės drebėjimas – staigus žemės paviršiaus judėjimas. Žemės drebėjimas yra staigaus žemės plutos tampriosios deformacijos energijos išsilaisvinimo, spinduliuojamo seisminėmis bangomis, pasekmė. Žemės plutos deformacijos ir jų sukuriamos įtampos atsiranda dėl litosferos plokščių judėjimo viena kitos atžvilgiu. Skirtinguose regionuose šis judėjimas yra nevienodo greičio. Dėl trinties plokštės sustoja ir pradeda deformuotis. Procesas vyskta tol kol deformacijos jėgos viršija uolienų atsparumą ir jos lūžta. Energija kaupiama iš lėto, o atsipalaiduoja staiga, tuo sukeldama seismines bangas, kurios plačiai paplinta. Kasdien įvyksta šimtai tokių žemės drebėjimų, tačiau silpnesniųjų žmonės net nejaučia. Žemės drebėjimus sukelia ir ugnikalnių išsiveržimai ar žmogaus veiklos padariniai (pvz., aktyvios kalnakasybos rajonuose). Galingi žemės drebėjimai gali sukelti milžiniškas katastrofas.

Medininkų pilis (3 dalis)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį. Jos mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais — 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena — 128,7 m, rytinė — 161,2 m, pietinė— 127,7 m ir vakarinė— 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6—7 m gylio ir 20 m pločio. Archeologo K. Meko teigimu, antrasis griovys pradėtas kasti vėliau ir paliktas neužbaigtas. Siena mūryta iš lauko akmenų, dėtų eilėmis, tarpus užpildant kalkių skiediniu ir akmenų nuolaužomis. Sienos mūras, kaip sakyta, nėra archaiškiausias. Iš vidaus akmenys dėti ne taip tvarkingai, kaip iš lauko. Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių (šiaurės ir rytų) sienų iš plytų sumūrytas apvalkalas; jis dėtas ne ištisai, o plačia juosta sienos viduryje, 5—6 m aukščiau pamato. Juosta 2—3 m pločio, mūryta lygiai su akmens mūro paviršiumi. Iš tolo žiūrint atrodo, kad tos dvi sienos mūrytos vietom iš plytų, vietom — iš akmenų. Kitų dviejų sienų viršutinių dalių plytinis apvalkalas eina iki pat viršaus. Daug kur tas apvalkalas nuo akmenų mūro seniai atšokęs ir nugriuvęs. Pilies sienos iš kiemo — be jokio apvalkalo.

Medininkų pilis (4 dalis)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių aptvarinės sienos mūrytos vienodai, visų trijų pilių sienų kampuose būta po vieną didelį gyvenamąjį bokštą. Visose jose yra aukštutiniai ir žemutiniai vartai. Ant išorinių sienų yra išilginės apdailos juostos, mūrytos iš plytų, rišant jas vendiniu būdu. Ne visai aišku, kokiais sumetimais vietom dėtas plytinis kiautas: yra nuomonė, kad estetiniais, o K. Mekas teigia, kad konstrukciniais. Tačiau jokių požymių nėra, kad plytinis kiautas būtų buvęs ant sienų iš vidaus. Konstrukcijos požiūriu tiek iš vidaus, tiek iš lauko jis buvo vienodai reikalingas arba nereikalingas. Plytų mūras negalėjo būti laikomas patvaresniu už akmens. Be to, kyla abejonių, ar ant visų sienų iš lauko yra buvusios tokios juostos. Abejonių nekelia tik šiaurės ir rytų sienos, kuriose tokios juostos tebėra, o tos abi sienos aiškiausiai matyti iš buvusio ir dabar einančio kelio. Tai ir leidžia manyti, jog pilies statytojai norėjo, kad ji būtų ne tik stipri, bet ir graži. Dėl plytinių ir akmeninių juostų pilies sienos, iš tolo žiūrint, atrodė margos, o iš lietuvių folkloro žinome, kad margas yra buvęs gražaus sinonimas. K. Meko manymu, akmeninės sienos be plytinio kiauto atrodžiusios pilkai baltos, nes buvusios kalkių skiediniu nuglaistytos. Skiedinys buvęs geras, dėl to pilies sienos ir išlikusios iki mūsų dienų.

Medininkų pilis (5 dalis)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių nežymius skirtumus nulėmė topografinės sąlygos. Krėvos apylinkės pakankamai kalnuotos, čia pilį galima buvo pastatyti kurioje nors kalvoje, tačiau žemuma numatyta sąmoningai, laikantis iš anksto pasirinktos moduliacinės ir kompozicinės sistemos. Šios trys pilys vertintinos ne tik kariniu, fortifikaciniu, bet ir estetiniu architektūriniu požiūriu. Nieko nėra lengviau kaip prisegti etiketes „lietuviškai savita, originalu, nepakartojama" ir atsisakyti ieškoti ryšio su to meto daile ir architektūra, su jų stiliais už Lietuvos sienų. Romaninė ir gotikinė architektūra, galima sakyti, apėmė visą Europą, tačiau prancūzų gotiką lengva atskirti nuo anglų, italų ar vokiečių. Senosios lietuvių pilys stilistiškai buvo giminiškos Europoje vyravusioms architektūros kryptims, todėl svarbu nustatyti — kokioms. Visų trijų pilių akmenų mūrijimas vienodas, Europoje gana retai pasitaikantis. Lygindami net su netolimoje kaimynystėje esančia Naugarduko pilimi, pamatysime skirtumą. Naugarduko pilies mūro kiautas viduje ir išorėje mūrytas iš plytų, o vidurys prigrūstas smulkių akmenų, plytų nuolaužų ir kalkių skiedinio. Gardino Koložės cerkvėje lauko akmenys — tik sienų dekoratyviniai elementai, išdėstyti fasaduose simetriškai ir nugludinti taip, kad net blizga. Lietuvos pilys iš daugelio Europos pilių išsiskiria visų pirma akmens mūrijimu.

Tauragės pilies istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

1844 m. sudarytas etapinis muitinės pastato projektas, 1847 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems. 1852 m. pastatas aptveriamas mūro tvora, kieme pastatoma pirtis, ūkinės paskirties pastatai, iškasamas šulinys. 1866 m. visas ansamblis perstatomas į pilies kalėjimą. Perstatant atsiranda kampiniai bokštai, šaudymo angos. Visam architektūriniam ansambliui suteikiamas „romantinis" renesansinės pilies charakteris. Tuo metu pilis įgauna bendrą iki šių laikų išlikusį vaizdą ir suplanavimą. Tik po karo, 1971 ir 1986 m., pilies kieme pastatyti dar du nauji pastatai. Ši pilis yra buvusi ir muitinė, ir kalėjimas, ir psichiatrinė ligoninė, bet ji niekada neatliko pilims būdingų funkcijų, nes statyta tik XIX a. viduryje. Dabar čia įsikūręs Moksleivių kūrybos centras (MKC), vaikų biblioteka, „Santakos" muziejus, Fotografijos galerija.

Baltadvario pilies istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Baltadvario bastioninės pilies Mūrinių Videniškių liekanos yra apie tris kilometrus į šiaurės vakarus nuo Videniškių, Siesarties upės kairiajame krante. Pilies liekanų teritorija užima 5,7 hektaro. XVI a.viduryje Baltadvario bastioninę pilį pastatė kviestiniai meistrai iš Švedijos. Statyta Kernavės ir Maišiagalos vietininko, Vilniaus vietininko, karaliaus maršalkos ir diplomato Motiejaus Giedraičio ir jo sūnaus Obelių ir Ukmergės seniūno, Mstislavlio vaivados Martyno Marcelijaus Giedraičio lėšomis. Pilies architektai nėra žinomi. Šalia pilies nuo XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios žinoma Švedų jurisdika. Joje gyveno švedai mūrininkai, pylimų meistrai bei plytininkai. Jie buvo gavę jurisdikos teisę žemės ir karčemą. Pylimais apjuostoje pilyje stovėjo du dviaukščiai mūriniai pastatai su vartais, amunicijos ir kitokių daiktų požeminiai sandėliai (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Baltadvario pilis (Mūriniai Videniškiai) įėjo į sutvirtintą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centrinės dalies gynybos sistemą. Saugojo senąjį Vilniaus – Rygos kelią. XVII a. pradžioje už bastioninės pilies, ant stataus Siesarties upės skardžio buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, kurie garsėjo savo Auksine sale, kieme įveistu renesansiniu sodu. XVII a. viduryje visas dvaro kompleksas buvo rekonstruotas – mūrai nutinkuoti ir nubaltinti. Nuo to laiko Videniškių dvarą imta vadinti Baltojo dvaro vardu – Baltadvariu.

Klaipėdos pilies raida

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pirmą kartą Klaipėdos pilis minima 1252 m. liepos 29 d. dokumente. Didysis magistras Eberhardas fon Zeine sutaria su Kuršo vyskupu Heinrichu dėl pilies statybos tarp Nemuno ir Dangės. Tais pačiais metais kalavijuočiai prie Dangės žiočių pastato medinę pilį, kuri pavadinama Memelburgu. Pilį sudarė branduolys, kur stovėjo rentiniai pastatai, ir du priešpiliai, kurie kartu su pilimi buvo apsupti grioviais ir pylimais su palisadomis. Medinę pilį bei greta buvusius gyvenamuosius ir ūkinius pastatus saugojo medinis gynybinis bokštas, pastatytas pačioje Kuršių marių pakrantėje - bergfrydas. Pilį su priešpiliais jungė tiltas. Senamiesčio reljefo rekonstrukcija leidžia pirmąją pilies vietą lokalizuoti kairiajame Senosios Dangės krante. Tuo metu Dangės vaga ties dabartine Teatro aikšte dalijosi į kelias atšakas ir senvages, sudarydama salas, iš kurių vienoje ir stovėjo pilis. Dešiniajame upės krante buvo planuojamas statyti miestas, kurį su priešpiliais taip pat turėjo jungti tiltas. Kadangi medinė pilis buvo pastatyta klampioje vietoje, tai 1253 m. mūrinės pilies statybai pasirinktas dešinysis Dangės krantas, kur turėjo kurtis miestas. Pilis ir gynybinės sienos baigtos statyti tais pačiais metais. Stačiakampio plano kieme stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai, čia turėjo būti pastatyta ir pirmoji koplyčia. Apie tvirtovės bokštus žinių nėra. Pilies sienų išorėje buvo 8 žingsnių pločio kelias. Mūrinę pilį saugojo grioviai, pylimai ir palisados.

Archeologai keletą metų tyrinėjo Vilniaus gynybinės sienos bastėją

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Archeologinių Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tyrimų metu rasta per tūkstantis radinių. Šiuo metu radiniai restauruojami. XVII a. pr. pastatyta Vilniaus bastėja sudarė vieningą Vilniaus miesto gynybinės sistemos dalį, kuri pradėta kurti dar XVI a. pr. 1965 m. buvo pradėti bastėjos archeologiniai ir architektūriniai tyrimai bei jos atstatymo darbai. 1987 m. bastėjoje įrengtas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, ginkluotės ekspozicija. 2007–2009 m. archeologinius Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tyrimus atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyrius. Naujai archeologų nustatyta, kad patrankų patalpa ir koridorius bastėjoje statyti nukasus dalį iškyšulio. O „visa susidariusi tuštuma tarp pasagos ir natūralaus šlaito buvo užpilta smėlio sluoksniais". Archeologai numano, kad masyvių sienų mūrijimo darbuose turėjo dalyvauti šimtai žmonių. Archeologinių tyrimų metu rasta per tūkstantį radinių. Didesnę jų dalį sudaro buitinė bei statybinė keramika: dominuoja gotikinė – XIV a. II p.–XV a. ir renesansinė – XVI a. apžiesta ir žiesta keramika. Didžioji dalis buitinės keramikos priklausė neglazūruotiems arba žaliai glazūruotiems puodams ir tik nedidelę dalį sudarė kitos rūšies indai – dubenys, ąsočiai, lėkštės, keptuvės, dangteliai, taupyklės. Pavienius keramikos fragmentus, pastebi archeologai, galima priskirti ir ankstyvesnei, ikigotikinei (XIII–XIV a. I p.) arba vėlyvesnei XVII a. keramikai.

Vilniaus gynybinės sienos bastėja

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Bastėjos būdavo statomos nuo XVI a.. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Lietuvai ėmė kelti grėsmę totoriai ir besikurianti centralizuota rusų valstybė. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 metais liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Statyti sieną privalėjo visi miesto gyventojai, o tie, kurie negalėjo statyti mūro, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Gynybinės sienos statyba buvo baigta 1522 metais. Siena turėjo dešimt vartų ir penkis bokštus. XVII a. amžiuje iškilus Maskvos ir švedų grėsmei, vėl susirūpinta miesto gynyba. Pradėjus rekonstruoti Vilniaus gynybinę sieną, netoli Subačiaus vartų pastatyta bastėja. Ji buvo skirta artilerijos ugnimi atmušti priešą nuo miesto. Bėgant laikui, bastėjos reikšmė gynybai sumenko. Carinės administracijos pastangomis 19 amžiaus pradžioje buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai, bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti. Tik 1966 metais buvo pradėti bastėjos tyrimai ir atkūrimo darbai: atstatytas bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis. 1987 metais bastėjoje atidarytas muziejus, kuriame eksponuojama ginkluotė nuo 15-ojo iki 19-ojo amžiaus: akmeniniai patrankų sviediniai, senosios patrankos ir raitelių šarvai.

Vilniaus gynybinės sienos bastėjos istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija nuo seno buvo gerai įtvirtinta. Tačiau miestas augo, plėtėsi jo teritorija ir miestiečių apsaugai nebeužteko vien tik pilies. Po 1410 m. įvykusio Žalgirio mūšio Vilniaus miestui pavojai nebegrėsė iki pat XVI a. pradžios, per tą laiką miestas dar labiau išsiplėtė už pilių teritorijos ribų. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje besikurianti centralizuota Rusijos valstybė ėmė kelti grėsmę Lietuvai. Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras (1492–1506), tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. privilegija liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Sieną statyti privalėjo visi miesto gyventojai, o kurie negalėjo statyti mūrinės, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nužymėjo sienos ribas. 1522 m. gynybinės sienos statyba buvo baigta. Joje buvo įrengti penkeri vartai, bet jau XVII a. pradžioje sienoje buvo dešimt vartų ir du gynybiniai bokštai. XVII a. pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne, buvo pastatyta bastėja. Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis fortifikacinis statinys, skirtas miesto gynybai, susidedantis iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio. Manoma, kad ją suprojektavo karo inžinierius Fridrichas Getkantas. Tikslių žinių, kada buvo pastatyta bastėja, nėra. Matyt ją pastatyti buvo nutarta po dramatiškų XVI–XVII a. politinių ir karinių įvykių.

Gedimino pilies bokšto istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII a. čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol. Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi, kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė.