Gedimino pilis

Pilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII a. čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol. Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi, kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė.

Vilniaus vardas randamas dar XII a. rašytiniuose šaltiniuose, o 1323 m. jis oficialiai paminėtas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Pilies kalnas, juosiamas upių, buvo patogi vieta piliai statyti. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, čia gyventa dar neolite. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI – XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus kūrimosi istorija. Kaip ir miestas, Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 m. Daugiau žinių apie Vilnių atsiranda nuo 1365 m., kai kryžiuočiai vis intensyviau pradeda puldinėti Lietuvą. 1381 m. kryžiuočių kronikose jau minimas Vilniaus mūras. Vilniaus pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji – sudarė vientisą sostinės gynybinį kompleksą (1955 m. Sereikiškių parke ir Etnografijos muziejaus pastato fasadinėje sienoje buvo atkastos XIV a. pab. mūrinės sienos su bokštais liekanos). 1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Pilis buvo pailgo daugiakampio plano. Vakarinėje teritorijos smailumoje stūksojo galingas, nežymiai iš aptvaros išsikišęs aštuoniakampis bokštas. Šiaurinėje ir pietinėje pilies dalyje buvo dar du keturkampiai bokštai. Vėliau pilyje buvo įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvė. XVI a. Vilniaus plane gyvenamųjų rūmų jau nėra, išlikę tik du apvalūs bokštai su dantytais kūginiais stogais – šaudymo angomis.