10 000 straipsnių
Paprastasis moliūgas – vienametis žolinis augalas. Stiebas vijoklinis, apaugęs standžiais plaukeliais. Lapai dideli, šiurkštūs, pirštiškai penkiadaliai; greta lapų išauga šakoti ūseliai. Moliūgas gali vyniotis ant jam pasitaikančių kliūčių. Augalo žiedai vienalyčiai, dideli, geltoni, pavieniai, išauga lapo pažastyse. Vyriški žiedai didesni už moteriškus. Vaisius didelis, slipsės formos.
Tarptautinė ekonomika (siaurąja prasme) - tai rinkos ekonomikos dalis, nagrinėjanti sąveiką (mainų būdu) tarp ūkinių subjektų, vykstančią tarptautinėje rinkoje, gamybos priemonių ir išteklių judėjimą bei valstybių tarptautinės ekonomikos politikos formavimą. Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo forma. kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka - tai paprasčiausi mainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai - prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).
Banginio galva labai didelė, sudaro iki 1/3 kūno ilgio. Šnervės atsidaro aukštai kaktoje. Nardant jos uždaromos vožtuvais. Ausų kaušelių nėra. Klausos kanalai taip pat su vožtuvais, jie atsidaro į išorę mažomis angelėmis tuoj už akių. Dauguma banginių veisiasi kas antri metai. Banginiai gimdo vieną didelį, visiškai susiformavusį jauniklį, kuris geba savarankiškai plaukioti. Patelė turi pora spenių, paslėptų odos raukšlėse prie lytinės angos. Banginiai gyvena iki 30 – 50 metų. Didžiausias ir sunkiausias gyvūnas pasaulyje yra mėlynasis banginis. Jis užauga iki 27 metrų ilgio ir sveria 150 tonų. Jie paplitę visuose vandenynuose, daugumoje jūrų, kai kuriose upėse. Vieni daugiausia laikosi šaltuose poliariniuose ir subpoliariniuose vandenyse, kiti tropiniuose ir subtropiniuose, trečių arealas apima šiltus ir šaltus vandenis. Kai kurios rūšys sėslios, kitoms būdingos reguliarios sezoninės migracijos.
Pilkasis banginis kasmet migracijos metu nuplaukia beveik 10 000 kilometrų nuo Beringo jūros iki Kalifornijos ir Meksikos. Tuo pačiu keliu jis grįžta atgal.
Paprastasis kukurūzas - vienametis, 1-3 m. aukščio žolinis augalas. Šaknys kuokštinės, stiebas storas, bambliuotas, stiprus. Lapai priešiniai, dideli, lansetiški, linijiški. Žiedai vienalyčiai. Kuokeliai (vyriški) žiedynai – netikrosios varpos. Susitelkę į šluotelę stiebo viršūnėje. Piesteliniai (moteriški) – lapų pažastyse. Trumpuose varputėse. Vaisius, stambus, baltas, gelsvas arba rusvas grūdas. Kukurūzas auginamas Lietuvoje kaip pašarinis ir maistinis augalas. Žydi liepos – spalio mėnesį. Vaisiai (burbuolėse) subręsta rugsėjo – spalio mėnesį.
Bankroto byla taip pat gali būti nutraukta taikos sutartimi tarp kreditorių ir įmonės savininkų. Taikos sutartis - kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka finansinius reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. Taikos sutartis gali būti sudaroma kiekvienoje bankroto vykdymo stadijoje iki to laiko, kol teismas pripažįsta įmone bankrutavusia. Sudarant tokią sutartį, joje turi būti nurodoma: įmonei daromos nuolaidos, finansiniai kreditorių reikalavimai, įmonės atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą ir kt. Šią sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai (jų atstovai) ir administratorius, gavęs įmonės savininko ar kito valdymo organo raštišką sutikimą. Sutartį tvirtina teismas, o jei bankroto procedūros nagrinėjamos neteismine tvarka (kai nėra teismuose iškelta bylų) - notaras.
Pirmą kartą Sibiro katė rusų grožinėje literatūroje buvo paminėta turbūt antroje XVIII-ojo amžiaus pusėje. Įdomu tai, kad visur buvo rašoma ir sakoma "sibirinis katinas", o ne "sibirinė katė". Taip buvo vadinami stambūs, masyvūs, su didele galva ir tankiu ilgoku plauku gyvūnai. Tačiau jie buvo sutinkami ne tik Sibire, bet ir ištisoje Rusijos Imperijoje. Nežinoma tik, ar iš tikro "sibiriečiai" buvo aborigeninė kačių veislė. Kad išsiaiškintume Sibiro katės kilmę, pirmiausia reikėtų panagrinėti kačių egzistavimą ir plitimą Rusijoje. Archeologiniai radiniai liudija, kad atskiri vienetai atsirado jau VII amžiuje prieš mūsų erą. Retas ir brangus gyvūnas VI-VII mūsų eros amžiais dar netarnauja pagal tikrąją savo paskirtį ir gyvena kaip retas eksponatas turtuolių namuose. X-XIII amžiais katės išplinta Rusijos teritorijoje ir XIX amžiuje tampa pakankamai žinomu gyvūnu, tačiau dar ne pagal visų mirtingųjų kišenę. Peles ir žiurkes šie gyvūnai gaudė tik vienuolynuose ir turtuolių svirnuose. Katė iš tikro buvo labai vertinama ir buvo tų sąraše, už kurių pavogimą buvo skiriamos labai didelės baudos.
Viena garsi Siamo kačių veisėja iš Anglijos sakė: "Siamo katės šeimininkas visada skuba į namus. Jis žino, kad jį džiaugsmingai pasitiks ištikima draugė, su kuria jis niekada nebus vienišas". Ir, manau, kad šie žodžiai nustebins daugumą mūsų skaitytojų, nes juk Siamo kates daugelis mūsų laiko piktomis agresyviomis ir kaprizingomis katėmis. Kaip gi šitaip? Siamai – senovės Rytų veislė, kilusi iš Pietrytinės Himalajų dalies. Iš visų kilmingų kačių Siamo katės apgaubtos didžiausia pasakų ir baisių legendų aureole. O kiek yra įvairiausių pasakojimų apier jų agresiją, apie "sugraužtus" šeimininkus. Todėl iš karto pradėsime aiškintis kas tai – Siamo katė. Labai mažai kas žino, kad visiems pažįstamą snukučio "kaukę" turi dar 15 veislių katės, kurios su Siamo katėmis neturi visiškai nieko bendro.
Sfinksų veislės katės yra vidutinio dydžio, apvaloku pilvu, tvirtais kaulais ir stipriais raumenimis. Ausys yra labai didelės, kurios panašios į šikšnosparnio ausis. Kojos yra ilgos, baigiasi letenėlėmis, kurios yra ilgos ir judrios, ir turinčios minkštas letenėlių pagalvėles, kurios leidžia katei lengvai vaikščioti. Sfinksų kailis yra raukšlėtas ir liečiant yra labai šiltas. Dėl plaukų trūkumo prisilietus jaučiamas daugmaž tikra vidinė kūno temperatūra. Sfinksų būna įvairių spalvų, taip pat būna dėmėti ir atrodantys lyg tatuiruoti. Sfinksų katės ėda truputį daugiau nei kitų veislių katės, nes jų medžiagų apykaita yra didesnė kad palikytų reikiamą kūno temperatūrą. Sfinksų veislės katės nėra išrankios maistui. Jos reikalauja labai mažai priežiūros. Tereikia vieną kartą savaitėje maudyti švelniu šampūnu ir kiekvieną dieną servetėle nuvalyti odą dėl švaros palaikymo. Maudyti šios veislės kates reikia dėl to, kad jos neturi plaukų ir todėl plaukai nesugeria iš odos išsiskiriančių riebalų. Taip pat kiekvieną savaitę reikėtų valyti ausis dėl tų pačių priežasčių kaip ir kailį.
Legenda pasakoja, kad labai labai seniai Birmoje, aukštai kalnuose vienoje iš didingiausių šventyklų gyveno vienuoliai budistai, garbinantys deivę Cun-Kuankse. Toje šventykloje stovėjo auksinė šios deivės statula. Deivė rūpinosi, kad mirusiųjų vienuolių sielos persikūnytų į kitų būtybių kūnus ir padėdavo tam įvykti. Vienuolių sielos prisikeldavo ir sugrįždavo į šventyklą kačių pavidalu. Štai kodėl šventykloje gyveno šimtas šventųjų baltos spalvos su auksinėmis akimis kačių. Šias kates vienuoliai labai garbino ir akylai saugojo. Kartą šventyklą užpuolė Tailando plėšikai. Jie turėjo vieną tikslą – pavogti brangiąją deivės statulą. Vienuoliai užsirakino šventykloje. Pats seniausias ir drąsiausias vienuolis Mun-Cha, patyręs labai didelius išgyvenimus, išskėtė rankas prieš deivę ir mirė. Išsigandę vienuoliai nutarė pasiduoti, bet staiga pasigirdo širdį veriantis mirusio vienuolio numylėto katino Sinkso klyksmas. Sinksas buvo visas baltas, tik ausys, nosis, uodega ir letenėlės buvo žemės spalvos.
Abisinijos katės yra viena seniausių pasaulyje žinomų veislių. Abisinijos katės senovės Egipte buvo vaizduojamos piešiniuose ir skulptūrose. Egiptiečiai išryškindavo jų elegantiškumą, raumeningą kūną, nuostabų lenktą kaklą, dideles ausis ir migdolo formos akis. Abisinijos katės iki šių dienų išlaikė laukinio gyvūno įvaizdį. Šiaip Abisinijos katės yra kilusios iš Etiopijos, kuri yra tikroji šios veislės kačių gimtinė, tačiau pirmą kartą Abisinijos katės buvo parodytos kačių parodoje Anglijoje. Pasak kai kurių šaltinių tada abisinijos veislės katės buvo paminėtos pirmą kartą. Britų karinės pajėgos išvyko iš Abisinijos 1868 metų Gegužės mėnesį. Tai laikoma data, kai pirmą kartą abisinijos katės buvo atvežtos į Angliją. Deja, nėra jokių rašytinių šaltinių apie šių kačių atvežimą į Angliją iš Abisinijos, todėl dar ir dabar nemažai Anglijos kačių veisėjų laikosi nuomonės, kad abisinijos katės buvo išvestos Anglijoje sukryžminus kelių rūšių sidabrinio ir rudo rainumo kates su vietinėmis Anglijoje buvusiomis katėmis.
Katinų muziejus įkurtas 1990 metų gegužės 17 dieną. Jį įkūrė Vanda Kavaliauslkienė, kuri eksponatus šiam muziejui rinko daugelį metų. Pirmasis eksponatas - mažas juodas medinis katinėlis atkeliavo 1962 metais iš Lenkijos. Vanda Kavaliauskienė yra provizorė, daug metų vadovavo Šiaulių krašto farmacijos sistemai. Katinų muziejuje yra dešimt tūkstančių eksponatų. Lankytojus pasitinka katinėliai spalvotuose vitražuose, laiptų turėklų ornamentuose, ant šviestuvų, kėdžių muziejaus patalpose. Trijose didžiulėse salėse - katinai, katinai... Jie atkeliavę iš daugelio pasaulio šalių: Anglįjos, Australijos, Amerikos, Afrikos, Belgijos, Brazilijos, Čekijos, Kanados, Kubos, Kinijos. Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Taivanio, Vietnamo, Vengrijos, Šveicarijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Katinėliai sukurti iš porceliano, gintaro, keramikos, krikštolo, marmuro, metalo, medžio.
Seniai seniai mažame mažutėlyje meistelyje, sename senutėlyje namelyje prie didžiulio miško gyveno senutė. Turėjo ji, kaip ir visos senutės, didelį šunį ir rainą, usispyrėlį katiną, kuris kaip ir visi katinai mėgo erzinti šunį, o kai tam nusibosdavo katino patyčios, vydavo gudruolį į medį ir palikdavo tupėti išvertusį savo dideles, žalias akis. Šuo nemoka laipioti medžiais, todėl turėdavo grįžti atgal nieko nepešęs. Turėjo senutė ir supamąją kėdę, kurioje mėgdavo retkarčiais pasisupti. Katinui nepatiko supamoji kėdė, nes kai senutė imdavo suptis, kėdės kojos judėdavo aukštyn ir žemyn ir Rainiui atrodydavo, kad kėdė tyčia jį erzina. Todėl vieną dieną jam nusibodo žiūrėti, kaip kėdė iš jo šaiposi, ir jis senutei besisupant šoko ant kėdės kojų. Tos leidosi ir prispaudė katinui uodegą. Nuo tos dienos Rainis ėmė nekęsti kėdės, o kai pamatydavo, uodega lyg ir sunkesnė pasidarydavo.