Mokslo sritys

Mėguva pirmą kartą yra paminėta 1252 m. birželio 29 dokumente Negouwe vardu.Mėguvos vardo kalbininkai kol kas neišaiškino. Yra mėginama sosieti šios žemės vardą su vandenvardžiu Megs , Miegenė ir kt., o pastaruosius su žodžiu miega, kuris lietuviškai ir latviškai reiškia “užtvara grūdams, daržovėms supilti”, o taip pat, atrodo, ir “upės užtvara”. Mėguvos gyvenvietės pirmą kartą yra išvardinamos 1253 m. Kuršo dalybų dokumentuose, ten jų paminėta vienuolika. Vieni XIII a. viduryje paminėti vietovardžiai yra lengvai atpažįstami, kitiems surasti vėlesnių laikų ir dabartinius atitikmenis yra nelengva, dar kitų vietos lieka nežinomos. 1253 m. balandžio 5 d. dokumente atskirų kuršių žemių gyvenvietės yra monimos trimis grupėmis, nes visas Kuršas buvo dalijamas trečdaliais. Dėl to kaskart yra minimos greta viena kitos buvusių gyvenviečių grupės. Šiuariausią Mėguvoje dalijamų žemių dalį sudarė Matwa ir Gourene (arba Gonrene); antron dalin pateko Nebarge, Laxdine (Lasdine), Aggemine (Aggenine). Pietinės žemių dalies gyvenvietės yra išvardijamos tokia seka: Palange (Palanghen), Maytenite (Maycinele), Caukas (Kaukis), Dwiristis (Dwiristen), Dupie. Kretinga - Cretyn (Creten) yra minima kaip “pilies apygarda”.

Baltų žemėse, kaip ir kitur Europoje, miestai visų pirma pradėjo atsirasti pajūryje. Miestai baltų teritorijose mezgėsi dvejopai. Vakarų regione X - XII a. nebuvo taip ryškios feodalinės centralizacijos tendencijos, kaip rytinėse baltų srityse, o nedidelėse pajūrio žemėse, kurių ekonomika didžia dalimi rėmėsi prekyba, tarpininkavimu ir plėšikavimu jūrose, didesnę visuomenės dalį galėjo vienyti bendras ekonominis interesas. X-XII a. Palangoje nesunkiai galimę įžiūrėti visusus būdingus svarbesniems prekybiniams centrams, tampančiais ankstyvaisiais miestais bruožus: išvystytą tolimąją prekybą, gyvenančius svetimšalius pirklius, neagrarinę ekonomiką, ūkinį užnugarį. Vienas svarbesnių išorinių miesto kūrimosi bruožų yra sutvirtinimai, skirti pirklių ir vietos gyventojų turtui apsaugoti. Vėliausiai nuo X a. buvo sutvirtint tokie Baltijos jūros prekybiniai centrai kaip Birka, Hedebiu, Ribe, Orhus, Paviken. Įtvirtinimai apie nedidelę Birutės kalno gyvenvietę buvo statomi nuo X a. X a. - XI a. pirmoje pusėje įtvirtinimais iš sausumos pusės yra buvusi apjuosta ir nedidelė gyvenvietė Ronžės upės vingyje.

Pajūrio žemė Mėguva, kurios plotas sudarė apie 500 km2 , tęsėsi palei jūrą apie 30 km. Šiaurės rytuose Mėguvą nuo kaimyninės Duvzarės žemės skyrė Šventosios vidurupis, o rytinė riba praėjo keleta kilometrų į rytus nuo Akmenos. Pietinis Mėguvos kraštas baigėsi įpiečiau Andulių. Mėguvą nuo kaimyninių žemių skyrė neapgyventos, miškingos ir pelkėtos arba smėlingos platumos. Šiaurės rytuose nuo Mėguvos iki kaimyninės Duvzarės žemės gyvenviečių Impilties ir Rucavos, buvo tik keli kilometrai per pelkėtus miškus. Pačiame pajūryje tarp šių žemių būta platesnio smėlynų ir pelkių ruožo. Panašūs, tai pelkėti, tai smėlingi, šilais apaugę plotai skyrė Mėguvą nuo įpiečiau buvusios Pilsoto žemės. Tiesa, prie Akmenos - Dangės vienos ir kitos žemių gyvenvietės buvo labai netoli viena nuo kitos. Mėguvos geografinė aplinka didesne dalimi buvo suformuota jūros. Reljefe yra aiškiai pastebimi ruožai, lygiagretūs krantui. Už paplūdimio ir kauburiuoto kopų ruožo prasideda neplati Litorinos jūros terasinė lyguma - pradžioje vietomis papelkėjusi, toliau aukštesnė ir sausesnė užkopinė dubuma.

Gali pasirodyti, kad vikingų laikais Palangoje gyvenimas virte virė - juk jau rastos bent keturios vienu laiku gyvavusios gyvenvietės. Pamėginkime nustatyti, kiek gyventojų būta Palangoje apie 950 metus. Tiksliausiai tai įmanoma turint pilnai ištirtus kapinynus su žinomu visų mirusiųjų amžiumi ir lytimi. Palangoje taip nėra - VIII - XIII a. kapinynas yra apnaikintas ir ne iki galo iškasinėtas, VIII - X a. kapuose kaulai visai sunykę, o nuo X a. mirusieji buvo deginami. Kapų skaičiai, kuriuos žinome yra “sumažinti”. Šiuo metu X a. yra skiriami 136 kapai. Plinkaigalio V - VI a. kapinyno medžiaga remiantis populiacijos dydis buvo tiksliai apskaičiuotas, ten per vieną šimtmetį buvo palaidota apie 180 žmonių ir tai atitiko 40 - 60 žmonių, arba 5-8 šeimų gyvenvietę. Taip skaičiuojan, turint omenyje nepilnai ištirtus kapus, išeitų, kad Palangos pietinėje gyvenvietėje apie 950 metus irgi gyveno tik 40-60 žmonių. Skaičiuoti pagal pastatus rastus pietinėje gyvenvietėje nepatikima, nes ji dar mažai kasinėta. Jos plotas yra apie 7 ha, jei vidurys buvo beveik tuščias, tai apstatytas plotas galėjo sudaryti apie 5 ha.

Prielaidos prekybiniam centrui Palangoje atsirasti yra labai senos. Jos pirmiausiai gali būti siejamos su prekybos gintaru tradicija. Dažniausiai prekybiniai centrai išaugdavo svarbesnių kelių susikirtime, žemių ar genčių pakraščiuose, vietose, kurios buvo lengvai pasiekiamos artimesnių ar tolimesnių kaimynų arba visuotinų susirinkimų, svarbiausiose kulto vietose. Palanga, būdama Mėguvos žemės pakraštyje, atrodo negalėjo pretenduoti į svarbesnį centrą. Šia prasme daugiau perspektyvų kaip mainų centras galėjo turėti Anduliai - Kretinga. Nežiūrint to, jau anksčiau pateikti Mėguvos žemės kapinynų statistinio nagrinėjimo duoomenys teigia, kad Anduliai - Kretinga, bent iki XII a. vidurio, buvo Palangos hinterlando dalis, o ne priešingai. Čia, matyti, nusvėrė kelios priežastys: Palangos, kaip potencialios jūrų prekyvietės ir, matyti, svarbiausio Mėguvos žemėje kulto centro bei liaudies susirinkimų vietos reikšmė. Baltijos jūros visi prekybiniai centrai yra praėję panašų raidos kelią.

Taigi, Palangos kapinyno dvidešimtyje kapų buvo rastos 27 monetos. Lyginant su kai kuriais kitais pajūrio kapinynais, monetų buvo daug. Apskritai, Romos monetų daugiausiai randama kapinynuose prie pat jūros, į rytus nuo Žemaitijos jų visai nėra. Taip pat yra Latvijoje ir prūsų pajūryje. Romos monetos baltų kraštuose atrodo buvo naudojamos ne kaip pinigai, o tik kaip papuošalai ir amuletai. Patekdavo jos į baltų žemes per kaimyninių genčių gyventojus ir tiesiogiai iš Romos provincijų. Žinoma, rtomėnų pirklius ir jų tarpininkus viliojo į baltų pajūrį gintaras. Jie su savimi nešėsi ne tik bronzines, rečiau sidabrines monetas, bet ir įvairius dirbinius: romėniškas seges, emaliu puoštus dirbinius, stiklo ir emalio karolius. Gintaras, kaip vertinga ir reta žaliava, dar žalvario amžiuje pasiekdavo Artimuosius rytus, o tenykščiai radiniai retkarčiais patekdavo į Lietuvos pajūrį. Vienas iš tokių yra bronzinis “dievukas”, rastas Šernuose prie Klaipėdos - ši skulptūrėlė vaizduoja Kaananito dievą iš Sirijos. Tolimuose kraštuose ne tik gintaro radimo vietos, bet ir jo atsiradimo aplinkybės buvo paslaptimi. Apie gintarą buvo sukurta daug mitų ir prasimanymų. Gintaras senovėje buvo įsivaizduojamas kaip Faetono, kurį Dzeusas nutrenkė į Eridano upę, seserų ašaros, kaip paslaptingųjų Indijos paukščių ašaros, kaip sukietėjęs lūšies šlapimas, kaip Saulės spindulių rasa...

Kuršių pajūrio žemės buvo nevienodai palankios žemės ūkiui, tačiau jis buvo daugumos kuršių ekonomikos pagrindas, ir žemdirbyystės pažanga ilgą laiką lėmė krašto turtingumą ir galybę. VII - XI a. arimo įrankių - arklo ir žagrės ir norago paplitimas rodo, kad pajūryje įnovacijos žemės ūkyje buvo spartesnės. Peršasi nuomonė, jog žemdirbystės įrankiai ir pažangi trilaukio sistema kartu su rugio kultūra plito iš vakarų, atrodo, visų pirma pajūriu ir svarbiausiais prekybos keliais. Sunku pasakyti, ar ekonomikos pakilimas yra priežastis, ar pasekmė žymaus žmonių skaičiaus padidėjimo pajūryje XI a., bet tai yra savitarpyje susiję reiškiniai, rodantys savitą ūkio struktūrą. X - XII a. kuršių kapuose yra daug žalvarinių papuošalų, sidabro, randama daug kapų su svarstyklėmis ir svarsteliais - pirklių kapų. Turingiausi kapai yra pajūryje. Turtėjo pajūrio gyventojai ne dėl plėšikavimo, bet dėka tarpininkavimo prekyboje. Dėka geriau tyrinėtų pajūrio kapinynų galime daugiau pasakyti ir apie Mėuvos žemės , ir apie Palangos ekonomiką ankstyvaisiais viduramžiais.

Žalvario amžiui (XVI - VI a. pr. Kr.) prasidėjus jūra vėl puolė krantą ir prie pat vandens gyvenę žmonės turėjo trauktis toliau į sausumą. Palangoje žmonės tuo metu gyveno saugiai - jie buvo pasistatę savo namus jūrinėje terasoje, kuri dabar iškilusi virš vandens apie 15 metrų. Žalvario amžiaus radiniai aptikti kasinėjant senovinę gyvenvietę hipodromo aikštėje prie Vytauto gatvės. Kultūrinio sluoksnio apačioje buvo ištirti stulpinio pastato pėdsakai. Namas stovėjęs molingoje kalelėje užklotoje smėliu. Radiniai nebuvo gausūs - akmeninio kirvuko su pragręžta skyle nuolauža, titnago skeltės ir nuoskalos, lygintu paviršiumi puodų šukės. mertalo dirbinių šiame sluoksnyje nerasta. Žalvaris (tiksliau, bronza) žalvario amžiuje tik pasirodė, buvo retas ir brangus, todėl didesnė įnagių dalis dar vis buvo gaminama iš akmens ir rago. Kauliniai ir akmeniniai įrankiai plačiai buvo naudoti dar ir geležies amžiaus (nuo 500 m. pr. Kr.) pradžioje. Tik senajame geležies amžiuje (I - IV a. po Kr.), kai jau ganėtinai plačiai pradėta geležį gaminti iš vietinės balų rūdos, geležiniai įrankiai bei ginklai įsivyravo Lietuvos gyventojų buityje.

Ankstyvaisiais viduramžiais Pabaltijyje teritorinės - administracinės struktūros ir visuomeninės politinės sanklodos prasme galime išskirti du regionus. Vakarų regionui skirtume prūsų, kuršių, žiemgalių ir finougriškos kilmės Padauguvio lybių žemes, o rytų regionui priklausytų; aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai, su kai kuriomis išlygomis ir žemaičiai. Kuršiai palyginti anksti ir gana sėkmingai integravosi ir į Baltijos ekonomiką, ir į bendrus vikingų veiksmus, užsiimdami prekyba ir plėšikavimu ne tik baltų pajūryje, bet ir kitoje Baltijos pusėje . Kuršių visuomenė, pagal turimus duomenis, galime lyginti su vakarų slavų ir ypač su skandinavų bendruomene, kur iki IX a. pab. - X a.pr. (kol pradėjo formuotis “karalių draugijos”) labai svarbia jėga buvo “vikingų draugijos”, iš nedidelių teritorijų sutelkiami kariniai būriai. Atskiros žemės tokiomis sąlygomis buvo, palyginti, savarankiškomis politinėmis struktūromis. Visuomenę atskirose kuršių žemėse jungė ekonominis interesas, o politinėje struktūroje turėjo reikštis demokratinės institucijos.