Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. I dalis

Žalvario amžiui (XVI – VI a. pr. Kr.) prasidėjus jūra vėl puolė krantą ir prie pat vandens gyvenę žmonės turėjo trauktis toliau į sausumą. Palangoje žmonės tuo metu gyveno saugiai – jie buvo pasistatę savo namus jūrinėje terasoje, kuri dabar iškilusi virš vandens apie 15 metrų. Žalvario amžiaus radiniai aptikti kasinėjant senovinę gyvenvietę hipodromo aikštėje prie Vytauto gatvės. Kultūrinio sluoksnio apačioje buvo ištirti stulpinio pastato pėdsakai. Namas stovėjęs molingoje kalelėje užklotoje smėliu. Radiniai nebuvo gausūs – akmeninio kirvuko su pragręžta skyle nuolauža, titnago skeltės ir nuoskalos, lygintu paviršiumi puodų šukės. mertalo dirbinių šiame sluoksnyje nerasta. Žalvaris (tiksliau, bronza) žalvario amžiuje tik pasirodė, buvo retas ir brangus, todėl didesnė įnagių dalis dar vis buvo gaminama iš akmens ir rago.

Kauliniai ir akmeniniai įrankiai plačiai buvo naudoti dar ir geležies amžiaus (nuo 500 m. pr. Kr.) pradžioje. Tik senajame geležies amžiuje (I – IV a. po Kr.), kai jau ganėtinai plačiai pradėta geležį gaminti iš vietinės balų rūdos, geležiniai įrankiai bei ginklai įsivyravo Lietuvos gyventojų buityje. Dar mažai yra tyrinėtos Palangos gyvenvietės, kad galėtume spėti žmones čia gyvenus ir ankstyvajame fgeležies amžiuje. Tokia prielaida, betgi, yra galima, nes Palangoje turime ir žalvario amžiaus, ir senojo geležies amžiaus gyvenviečių pėdsakų.

Romėniškojo laikotarpio kapai aptikti Baltijos aikštėje prie Roužės. Dar prieš penkiasdešimt metų Roužės gatvės rytinis pakraštys tebebuvo neapstatytas – toliau nuo upelio kranto tebesitęsė smiltynai su žemų kopų gūbriais. Ten žmonės žiemai kasdavo bulviarūsius ir smėlyje aptikdavo senovinių metalinių papuošalų ir didelių bronzinių monetų. Kartais smėlyje ardė eilėmis sukrautus akmenis. Kelios dešimtys senovinių daiktų iš šios vietos papildė dr. Jono Šliūpo senienų kolekciją. Tais radiniais archeologai vėl susidomėjo 1961 metais., o kitąmet Baltijos aikštėje jau darbavosi visa ekspedicija. Čia buvo atkasta 20apardytų kapų. Nustatyta, kad apie mirusių, palaidotų kalvelėje šalia Ronžės, kapus senovėje buvo sukrauti akmenų vainikai. Jie rasti gerokai apnaikinti, ir tik menki fragmentai rodė šiuos akmens krovinius galėjus būti stačiakampio formos. Pajūrio I- IV a. kapinynuose buvo įprasta akmenų vainikus pritverti vienas prie kito, sudarant lyg ir atskiras gardeles, į kurias guldydavo mirusiuosius. Panašiai turėjo būti laidojama ir Palangoje. Pajūrio smėlyje jau buvo sudūlėję ir kaulai, ir mediniai karstai. Apie vyrų, moterų bei vaikų kapus buvo sprendžiama ne tiek iš kaulų liekanų, kiek iš kapan įdėtų daiktų. Dauguma jų buvo sudedama galvugalyje. Bendra įkape laikomas nedidelis molinis puodelis, kai kurie papuošalai, viena ar keleta monetų. Vyrų kapuose be to rasti dalgiai, įmoviniai kirviai, galąstuvai. Mirusiam kariui šalia kūno padėdavo ir ietį geležiniu smaigaliu, o retkarčiais ir medinį skydą geležiniu antskydžiu. Moteriškių kapuose rasti akmeniniai verpsteliai, ylos. Viename kape kartu su žmogumi buvo palaidotas ir žirgas. Tai gana reta įkapė. pajūrio kapuose. Žirgas, atrodo, buvo užkastas pažabotas, padabintas žalvario papuošalais.

Bene įdomiausia radinių dalis buvo papuošalai. Rasti geležiniai smeigtukai su žalvarinėmis rozetės formos galvutėmis lankinės bei taip vadinamos laiptelinės segės, įvairios apyrankės, žalvariniai žiedai. Moterų kapuose gulėjo tradicinės gintaro karolių ir žalvario įvijėlių apvaros. Vyrų kapuose papuošalų buvo mažiau, tiesa, žalvarines apyrankes nešiojo ir kariai – jos ne tiek puošė riešą, kiek saugojo jį nuo smūgio peiliu arba kalaviju.
Baltijos aikštėje kasinėtus kapus datuoti padėjo monetos. Kapuose ir atsitiktinai buvo rastos 27 bronzinės monetos, dar kelias atidavė vietos gyventojai. Ankstyviausia moneta buvo kaldinta imperatoriaus Trojano (98-117 m.), bet dauguma priklausė laikotarpiui nuo 138 iki 249 metų, nuo Antonijaus Pijaus iki Pilypo Sūnaus. Pagal romėniškas monetas kapai yra datuojami II a. pabaiga – III a. – senuoju geležies amžiumi

Maždaug to paties laiko gyvenvietė Palangoje aptikta ir kasinėta tik 1988 – 1989 m. netoli jau minėtos žalvario amžiaus gyvenvietės. Kokio dydžio buvo ir kaip atrodė ši romėniškųjų laikų palangiškių gyvenvietė dar nėra žinoma. Ji buvo įsikūrusi rytiniame terasos tarp Vytauto gatvės ir apvažiuojamojo kelio Klaipėda- Liepoja pakraštyje. Atkastos didelio stulpinio pastato liekanos. Stulpai buvo įkasti pusmetrio gylio duobėse ir rūpestingai suramstyti nedideliais akmenimis. Panašus statybos būdas pajūryje iki šiol nebuvo žinomas. Tradicija tvirtinti pastatų stulpus akmenimis ir krauti akmenis tarp stulpų ilgai gyvavo senųjų prūsų teritorijoje. Radinių šio laiko gyvenvietės sluoksniuose buvo labai mažai – tik kelios puodų šukelės. Šukių paviršius yra šiurkštus, prieš išdergant jis buvęs aptėkštas skystu moliu. Tokia keramika vadinama kruopėta ir datuojama pirmaisiais amžiais po Kristaus. Kaip gyveno šie žmonės, kurie savo mirusius laidojo Baltijos aikštėje, sužinosime tik išsamiau ištyrę šią gyvenvietę.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999

Views All Time
Views All Time
3254
Views Today
Views Today
1
0 0