Tai ką mes atrandame patys turi prasmę, nes išlieka mumyse. Aktyvaus mokymosi ir netradiciniai darbo metodai dažniausiai orientuojami į moksleivių kritinį mąstymą, problemų sprendimą, žinių atradimą patiems. Šie metodai mokymą keičia į mokymąsi. Mokymo/si metodus svarbu derinti su moksleivių pasirengimo lygiu: kuo jis aukštesnis, tuo mokymo/si metodai mažiau struktūrizuoti, o mokytojo vaidmuo tampa stebėtojo ar bendradarbio. Labai svarbu padėti moksleiviams suprasti rūkymo, alkoholio vartojimo, inhaliantų uostymo ar kitų narkotinių medžiagų vartojimo vidinius socialinio spaudimo veiksnius, tokius kaip priklausymas kokiai tai grupei bei išorinius spaudimus, tokius kaip spauda, reklama. Renkantis darbo formas, mokomąją medžiagą, būtina pasitelkti pačius ugdytinius.

Narkotikų prevencijoje naudojamus ugdymo metodus lemia ugdymo tikslai, uždaviniai, ugdymo turinys, asmenybiniai lūkesčiai bei sociokultūrinė aplinka. Mokytojas, atsižvelgdamas į moksleivių poreikius ir galimybes, pasirenka tinkamiausius ugdymo metodus, pats susidaro jų derinius ir autentiškai kuria darbo stilių. Tinkamai ugdymo procese naudojami metodai kelia moksleivių motyvaciją, ugdo moksleivių norą savo bei kitų vertybinių nuostatų tyrinėjimui, o tai turi įtakos jų elgesio formavimuisi. Ugdymo metodai turi tarnauti ne tik reikiamos informacijos suteikimui (akademiniam lavinimui), bet tuo pačiu jie turėtų ugdyti gyvenimo įgūdžius bei formuoti vertybines nuostatas. Tai iš mokytojo pareikalauja visiškai kitokių įgūdžių, lakstumo, sugebėjimų vesti diskusijas, kontroliuoti klasę, ko dažniausiai neprireikia įprastinėje pamokoje, kada paprasčiausiai moksleiviams perduodamos žinios.

Mokyklos ugdymo programa supažindina vaikus ir jaunuolius su tais žmonių gyvensenos, žinių ir kultūros aspektais, kurie, visuomenės nuomone, yra svarbūs. Vienas iš mokyklos lavinimo tikslų yra rengti moksleivius tolesniam gyvenimui suaugusiųjų pasaulyje. Tam būtinos žinios, tačiau ne mažiau svarbūs yra įgūdžiai ir nuostatos. Dėl tam tikrų mokyklos ugdymo programos sričių yra ginčijamasi, pavyzdžiui, nesutariama, ko turėtų būti mokoma per tikybos pamokas. Šio dalyko faktinė medžiaga yra diskutuojama, nes skirtingi žmonės tiki skirtingais, nors ir nuoširdžiai įtikėtais, dalykais. Nesutariama dėl “tikybos įgūdžių” ir koks požiūris yra teisingas.

Žinios. Mokyklos taisyklės dėl medikamentų, alkoholinių gėrimų, tabako, tirpiklių, nelegalių narkotikų ir atsako į incidentus, susijusius su narkotikais. Informacija apie legalius narkotikus (taip pat vaistus, parduodamus pagal receptus ir vaistus, esančius ant vaistinės lentynų) ir nelegalius narkotikus, jų poveikį ir grėsmę sveikatai. Mokslinė terminologija, apimanti ir šiuos žodžius: vartojimas, vartojimas ne pagal paskirtį, piktnaudžiavimas, priklausomybė, pripratimas, perdozavimas, abstinencijos sindromas, narkotinių medžiagų maišymas.

Narkotikų prevencijos ugdymas yra daugiau nei informacija apie narkotikus. Jauniems žmonėms reikia teisingos informacijos apie narkotikus. Apie narkotikus skleidžiama labai daug neteisingos informacijos, o moksleivių švietimas narkotikų tema mokykloje gali ištaisyti šią padėtį. Informacija, kurią moksleiviai gauna mokykloje, gali išsklaidyti mitus bei teisingai informuoti apie narkotikus, jų keliamą pavojų ir poveikį. Tačiau narkotikų vartojimo prevencija siekia daugiau nei informuoti moksleivius apie narkotikus. Iš tiesų, informacija paprasčiausiai suteikia moksleiviams žinių ir skatina domėtis narkotikais, jų poveikiu. Informavimas turi būti susijęs su įgūdžių ugdymu, pavyzdžiui, mokėjimu atsisakyti siūlymo vartoti narkotikus.

Priklausomų nuo alkoholio ar kitų narkotikų asmenų gydymas reikalauja daug pastangų ir nevisada yra sėkmingas. Kur kas efektyviau yra apsaugoti moksleivius nuo narkotinių medžiagų vartojimo. Prevencija – tai išankstinis kelio užkirtimas, užbėgimas už akių. Narkotikų vartojimo prevencijos ugdymas mokykloje – tai moksleivių psichologinės-socialinės kompetencijos formavimas, gyvenimo įgūdžių, kurie padėtų sveikai gyventi, kurti, sąmoningai rinktis, atsakyti už savo veiksmus ir suprasti savo poelgių padarinius, ugdymas.

Svarbiausias Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programos tikslas – atsižvelgiant į narkomanijos problemos aktualumą Lietuvoje, numatyti valstybės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politikos uždavinius ir jų sprendimo būdus. Tam būtina:

vykdyti aiškią ir plačiai integruotą valstybės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politiką, suderintą su šiuos klausimus reglamentuojančiomis Jungtinių Tautų konvencijomis, Europos Tarybos rekomendacijomis bei Europos Sąjungos teisės derinimo dokumentais;
tobulinti visos Lietuvos mastu visuomenės švietimą ir narkomanijos prevenciją, ypač rūpintis vaikų ir jaunimo švietimu, taip pat geriau kontroliuoti narkotinių medžiagų, prekursorių bei psichotropinių vaistų apyvartą, atsižvelgiant į valstybės ekonominės ir socialinės plėtros perspektyvas ir išteklius perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis;
formuoti veiksmingesnę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politiką (tiek nacionalinę, tiek savivaldos lygmens), geriau ją įgyvendinti, vykdyti jos priežiūrą (monitoringą) ir administravimą, bendradarbiauti šioje srityje su nevyriausybinėmis organizacijomis, privačiu sektoriumi bei tarptautinėmis organizacijomis.

Tai vaistiniai preparatai, vartojami medicinos įstaigose raumenų atstatymui, kai pacientas ilgą laiką nejudėjo. Dažnai vartoja ir sportininkai, siekdami raumenų padidinti raumenų masę, jėgą ir ištvermę, greičiau atsigauti po traumų ar įtampos. Išvaizda: tabletės, kapsulės, tirpalai. Vartojimas: geriami, leidžiami injekcijomis.

1998 metais priimtas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichtropinių medžiagų kontrolės įstatymas, kuris nustato narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo pagrindus, teisėtos apyvartos tvarką ir kontrolę pagal tarptautinių susitarimų reikalavimus, kai jos yra vartojamos sveikatos priežiūros, veterinarijos bei mokslo tikslams. Šiuo įstatymu Lietuvoje uždrausta auginti narkotines žaliavas – aguonas ir kanapes. Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kurios 33 straipsnis įpareigoja apginti vaikus nuo neteisėto narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo ir neleisti panaudoti vaikų neteisėtai gaminant tokias medžiagas ir jas pardavinėjant.

Marihuana. Išvaizda: sudžiovintos kanapės (Cannabis sativa) dalys (žiedynai, viršūnės, kamienas), primena prieskonius. THC (tetrahidrokanabinoido) – medžiagos, sukeliančios apsvaigimą, yra 1-30 proc. Vartojimas: daromos cigaretės arba rūkoma specialiomis pypkėmis. Hašišas. Išvaizda: sakai, kuriuos išskiria kanapės žiedas, presuojami į plyteles, grumstelius, yra rudos ar juodos spalvos. Jame THC yra 5-30 proc. Vartojimas: daromos cigaretės arba rūkoma specialiomis pypkėmis. Hašišo aliejus. Išvaizda: tirštas, nuo šviesiai rudos iki beveik juodos spalvos skystis. THC yra 30-40 proc. Vartojimas: grynas nenaudojamas, maišomas su maistu, gėrimais, dedamas į cigaretes, mirkomas cigarečių popierius. Pakitimai organizme, vartojant kanapes: THC tirpsta riebaluose, jį pasisavina riebaliniai audiniai. Jo skaidymo eiga ilgesnė, nei alkoholio.