Botanikai tikina, kad ajeras nėra reliktinis Lietuvos augalas; jį, greičiausiai, į Lietuvą bus atvežę Lietuvos, Krymo arba Artimųjų Rytų pirkliai….
Valgyti darykite su daug česnakų, daug svogūnų, patiekalus duokite ne su chemikalų ir krakmolo prifarširuotais parduotuviniais kečupais, o su savo…
Chromas yra būtinas mikroelementas riebalų ir angliavandenių apykaitai žmogaus organizme. Chromas dalyvauja energijos gamyboje organizme iš angliavandenių, riebalų ir baltymų, stimuliuoja riebiųjų rūgščių ir cholesterolio, reikalingų smegenų veiklai ir kitiems organizme vykstantiems procesams, sintezę. Chromas didina insulino efektyvumą mažinti gliukozės kiekį kraujyje, gali padėti išvengti diabeto. Reguliuodamas cukraus kiekį kraujyje chromas gali mažinti potraukį saldumynams. Chromo trūkumas sukelia gliukozės kiekio kraujyje padidėjimą, cholesterolio kiekio organizme padidėjimą, didina riziką sirgti ateroskleroze. Ryškus chromo trūkumas sukelia svorio mažėjimą, koordinacijos sutrikimus, galūnių nervų pažeidimus. Rekomenduojama chromo paros dozė vyrams yra 35 mikrogramai, moterims 25 mikrogramai. Nėščioms moterims 30 mikrogramų, maitinančioms – 40 mikrogramų. Didelės chromo dozės gali sukelti odos sudirginimą. Toksinio poveikio nepastebėta. Vartojant maisto papildus turinčius chromo, gali stiprėti antidiabetinių vaistų poveikis ir atsirasti hipoglikemija.
Baltymai yra vienas iš svarbiausių maisto komponentų. Amino rūgštys yra proteino pamatas. Visi antikūnai ir fermentai ir daugelis hormonų kūne yra baltymai. Jie teikia maisto medžiagų, deguonies pernešimą, ir visa tai paskleidžia per kūną. Baltymai taip pat tiekia kolageną į susijungusius kraujo audinius ir odos, nagų bei plaukų audinius. Vienas gramas baltymo sudaro 4 kalorijas.
Baltyminis maistas:
•mėsos išpjautinė turi būt liesa, tvarkingai parengta ir be odos;
•naminiai paukščiai: viščiukai, kalakutai, žąsys, medžiojami paukščiai (nepamirškite prieš paruošimą nuimt odelę, o jei perkat, įsitikinkit jog ji yra liesa);
•žalia mėsa: visokios kokybes liesa mėsa, karvės, briedžiai, buivolai, kengūros;
•kitokia mėsa: ėriena, kiauliena, liesas kumpis;
•žuvis ir jūros produktai: šviežia menkė, lašiša, lynas, kardžuve, moliuskai, austrės, krevetės, omarai;
•pieniniai gaminiai: pienas, varške, kaimiškas sūris (cottage cheese), natūralus jogurtas, sūris, kiaušinio baltymai (patartina rinktis neriebius produktus);
•baltymai iš vaisių bei daržovių: riešutai, pupos, sėkliniai vaisiai ir daržovės;
•grūdiniai baltymai: kviečiai, ryžiai ir t.t. (turi dalį baltymų);
Varis padeda organizmui pasisavinti geležį, svarbus nervinėms funkcijoms, kaulų augimui, įeina į daugelio fermentų sudėtį. Varis įeina į tamsaus pigmento melanino sudėtį, veikia kaip antioksidantas, kartu su vitaminu C reikalingas jungiamojo audinio elastino susidarymui. Vario šaltiniai: mėsa, kepenys, austrės, pupelės, riešutai, vyšnios, šokoladas. Suaugusiems per parą rekomenduojama suvartoti 1-1,5 miligramo vario. Esant vario trūkumui gali pasireikšti anemija, sumažėjusi kūno temperatūra, kaulų struktūros pažeidimai, plaukų ir odos depigmentacija, sutrikęs elastino susidarymas. Per didelis vario suvartojimas sukelia pilvo skausmą, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, kepenų, inkstų pažeidimus.
Maisto produktus sudaro daugybė komponentų – baltymai, riebalai, angliavandeniai, vanduo, vitaminai ir mineralinės medžiagos. Dažniausiai alergines reakcija sukelia maisto produktuose esantys baltymai dar vadinami proteinais, kurių yra įvairių atmainų. Pavyzdžiui vien karvės pienas turi daugiau nei 15 skirtingų rūšių baltymų. Baltymų molekules sudaro 20 skirtingų rūšių aminorūgščių, kurių tipas ir seka nulemia baltymo savybes. Tarkime, jei baltymo molekulė būtų perlų vėrinys, amino rūgštis būtų vienas perlas.Galimybė virškinti baltymus yra labai svarbi žmogaus organizmo funkcija. Baltymų molekulės skaidomos į amino rūgštis, kurios tampa labai mažos, todėl jokio pavojaus nekelia. Tačiau žmonių, turinčių padidėjusį jautrumą maisto produktams, organizmas ne visada sugeba skaidyti ilgas baltymų molekules, kurios iššaukia antikūnų pasipriešinimą. Kitaip tariant, kai kurių žmonių organizmas netoleruoja ilgų baltymų molekulių ir gindamasis sukelia alerginę reakciją. Jei molekulė trumpa, ji lengvai suskaidoma, todėl nesuerzina imuninės sistemos, kurią galėtume palyginti su armija, verčiau puolančią stiprų ir galingą priešą, šiuo atveju ilgą baltymo molekulę, ne silpną ir nepavojingą karį. Pastebėta, kad maisto alergija dažniau pasireiškia mažiems vaikams negu suaugusiems. Viena iš priežasčių yra nepilnai išsivysčiusi virškinimo sistema, kuri dar nesugeba skaidyti ilgų baltymų molekulių, kurios ir sukels alerginę reakciją.
Normaliam organizmo funkcionavimui būtina tiksli skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Svarbiausi organizmo mikroelementai yra kalis, natris, kalcis, magnis, fosforas. Iki pastarojo meto magnio reikšmei gyvybiniuose procesuose buvo skiriama kur kas mažiau dėmesio nei kalio ar kalcio. Tuo tarpu magnis yra labai paplitęs ir gyvybiškai svarbus organizmo mikroelementas. Visų pirma, magnis aktyvina per 300 fermentų veiklą, todėl be jo dalyvavimo negali vykti jokių metabolinių energijos tiekimo, kaupimo ar išsaugojimo reakcijų. Nuo pagamintos energijos kiekio priklauso žmogaus fizinės ir protinės veiklos intensyvumas. Be to, magniui būdingos ląstelių membranas stabilizuojamosios savybės, jis slopina kai kurių neurohormonų išsiskyrimą. Magnis veikia ir kaip fiziologinis kalcio antagonistas. Dėl paminėtų savybių magnis ypač svarbus širdies, kraujagyslių, kaulinio skeleto, raumenų ir nervų sistemos veiklai. Organizmas negali pats pasigaminti magnio ar jo junginių, todėl jie turi patekti su maistu, bet ne visada maiste yra pakankamas jo kiekis. Pagal PSO mitybos normas, suaugusiems asmenims vienos dienos magnio poreikis vidutiniškai yra 300-350 mg. Magnis pasisavinamas plonosiose žarnose, paprastai aktyvaus transporto reakcijų metu, didesni kiekiai – vykstant pasyviai jo difuzijai. Magnio atsargos organizme yra 24-28 g, 60 proc. jo yra kauluose, 40 proc. – raumenyse bei vidaus organuose ir tik 1 proc. – intersticiniame skystyje ir kraujo serume.
Su maistu žmogus gauna apie 40 įvairių maistinių medžiagų. Pagrindinės maisto sudedamosios dalys yra baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir vitaminai. Kiekviena iš pagrindinių maisto medžiagų turi savo funkcijas. Organizmas vartoja baltymus audiniams, pvz.: odai, raumenims, vidaus organams, plaukams ir nagams, auginti ir atstatyti. Baltymai sudaryti iš aminorūgščių. Aminorūgštys skirstomos į „nepakeičiamąsias“ – kurios nesintetinamos organizme ir turi būti gaunamos su maistu, ir „pakeičiamąsias“ – kurios gali būti sintetinamos, esant kitų su maistu gautų aminorūgščių pertekliui. Nepakeičiamos aminorūgštys yra leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Baltymai gaunami su gyvulinės ir augalinės kilmės maistu. Pagrindiniai pripažinti baltymų šaltiniai yra mėsa, pienas, kiaušiniai ir žuvis. Nemažai baltymų galima gauti su pupelėmis, riešutais, grūdiniais maisto produktais. Tačiau nepakeičiamųjų aminorūgščių daugiausia yra gyvūniniuose baltymuose. Suaugęs žmogus apie pusę reikiamo baltymų kiekio turėtų gauti su gyvūniniu maistu. Augaliniai baltymai virškinami sunkiau ir blogiau įsisavinami. Vidutiniam suaugusiam žmogui per dieną reikia nuo 45 g (moterims) iki 53 g (vyrams) baltymų. Tokį kiekį galima gauti su 160-185 g liesa, ant grotelių kepta mėsa, 180-210 g kieto sūrio, 7-8 kiaušiniais ar 17-20 riekių rupios duonos.
Angliavandeniai yra svarbiausias žmogaus energijos šaltinis. Jie skirstomi į tris grupes: paprastuosius angliavandenius (cukrus), sudėtinius angliavandenius (polisacharidus) ir skaidulines maisto medžiagas. Paprastieji angliavandeniai yra monosacharidai (gliukozė, fruktozė, galaktozė) ir disacharidai (sacharozė, laktozė). Gliukozė – svarbiausia energinė medžiaga, dalyvaujanti daugelyje cheminių procesų, vykstančių žmogaus organizme. Ji būtina smegenų , nervų sistemos veiklai. Iš gliukozės pertekliaus kepenų ir raumenų ląstelės sintetina glikogeną, kuris naudojamas energijai gauti. Šis energijos šaltinis ypač svarbus fiziškai aktyviems žmonėms, sportininkams. Dalis gliukozės gali būti paversta riebalais. Šiek tiek gliukozės būna vaisiuose ir daržovėse, bet dažniausiai gliukozė su kitais monosacharidais sudaro disacharidus. Fruktozės gauname valgydami vaisius. Sacharozė, arba valgomasis cukrus, sudarytas iš gliukozės ir fruktozės. Juo saldoma arbata ir kava. Jis dedamas į uogienes, kompotus, vaisvandenius, kepinius. Daug ir dažnai vartojant cukraus skatinamas dantų ėduonies atsiradimas. Dažniausiai maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, turi mažai kitų vertingų maisto medžiagų, todėl cukrus turėtų sudaryti iki 10 proc. davinio energetinės vertės. Laktozė, arba pieno cukrus, sudarytas iš gliukozės ir galaktozės. Žmogaus organizme disacharidai paverčiami gliukoze.
Riebalai yra svarbus energijos šaltinis. Jų energetinė vertė yra didžiausia palygimus su kitomis maisto medžiagomis. Su riebalais žmogus gauna polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių organizmas pats negali pasigaminti, taip pat riebaluose tirpstančių vitaminų. Be to, riebalai gerina patiekalų skonines savybes. Riebalai – tai skirtingų triacilglicerolių mišinys. Triacilglicerolį sudaro trys riebalų rūgščių molekulės, susijungusios su gliceroliu. Riebalų rūgštys būna sočiosios (tarp anglies atomų neturinčios dvigubų jungčių), mononesočiosios (turinčios vieną dvigubą jungtį) ir polinesočiosios (turinčios dvi ar daugiau dvigubų jungčių). Nuo riebalų rūgščių sudėties priklauso jų savybės. Riebalai, turintys daug sočiųjų rūgščių, kambario temperatūros būna kieti (jautienos, kiaulienos riebalai, sviestas). Dauguma augalinių aliejų sudaryti iš nesočiųjų rūgščių, todėl yra skysti. Sočiosios riebalų rūgštys dalyvauja cholesterolio apykaitoje. Per daug vartojant sočiųjų riebalų rūgščių, didėja cholesterolio koncentracija kraujyje. Jis pradeda kauptis kraujagyslių sienelėse – vystosi aterosklerozė, kurios padarinys gali būti išeminė širdies liga, smegenų insultas, protarpinis šlubumas. Todėl sočiosios riebalų rūgštys turi sudaryti mažiau kaip 10 proc. paros maisto davinio energijos vertės. Daug sočiųjų riebalų rūgščių turi riebūs mėsos ir pieno produktai. Mononesočiosios riebalų rūgštys nedidina cholesterolio koncentracijos kraujyje.