Kai pirmą kartą pamačiau dinamine gimnastika mankštinamus kūdikėlius, man užėmė kvapą. Jaučiausi it cirke: kelių mėnesių mažyliai ,,skraidė“ kažkur padangėse, o jų garsus krykštavimas reiškė ne ką kita, o tai, kad jiems be galo smagu. Dabar, kai nuo įsimintino pirmo įspūdžio praėjo ne vieni metai, galiu drąsiai teigti: dinaminei gimnastikai abejingųjų nėra. Viena barikadų pusė sako, kad tai smagus, vaikučio raidą skatinantis pomėgis, kiti tvirtina, kad tai labai pavojinga ir gresia tūkstančiu traumų. Apie dinaminę gimnastiką kalbamės su ją propaguojančiu gydytoju Romualdu Šemeta ir lankomės šeimose, mankštinančiose savo vaikučius. Kai kas dinaminę gimnastiką vadina ,,baby joga“. Nepainiokite, tai kas kita. ,,Baby joga“ kūdikiams daro specialiai paruošti instruktoriai, dažniausiai iškart po gimdymo, kai yra gimdymo trauma. Dinaminė gimnastika skirta sveikiems kūdikiams ir ją atlieka tėvai. Prieš penkiolika metų gydytojas Šemeta pirmąkart Maskvoje pamatė taip mankštinamus vaikučius, nuo tada pradėjo domėtis, rinko medžiagą apie ją. Įdomu, kad senieji mankštos pėdsakai veda į rytus: Korėją, Japoniją, Kiniją, Vietnamą. Vienas Rytų kovos meistras, pamatęs taip skraidinamus lietuviukus, prasitarė, kad senais laikais nuo gimimo panašiai mankštindavo būsimus nindzes. Aišku, pratimai buvo sunkesni, treniruotės intensyvesnės. Gydytojas R.Šemeta yra įsitikinęs, kad dinaminė gimnastika tik iš pirmo žvilgsnio atrodo drastiška ir sunki, iš tiesų visų pratimų esmė yra panaši ir nesudėtinga – kūdikio palaikymas tam tikra poza ar ,,švytavimas“.

Kaip negimęs vaisius įsijautrina? Kol vaisiaus placenta nefunkcionuoja, vyksta pirminis vaisiaus įsijautrinimas, kadangi nustatyta, kad motinos IgE gali jungtis prie vaisiaus atitinkamų ląstelių ir sukelti alerginį mechanizmą. IgE – tai kraujyje cirkuliuojantys imunoglobulinai (antikūnai), kurie skatina alergines reakcijas sukeliančių medžiagų, pvz., histamino, atsipalaidavimą iš tam tikrų ląstelių. Kuo motinos kraujyje cirkuliuoja daugiau IgG (tai imunoglobulinai, kurių kraujyje randama daugiausia ir kurie vieninteliai gali praeiti placentos barjerą) ir kuo mažiau IgE, tuo mažesnė vaiko įsijautrinimo tikimybė. Kai placenta pradeda funkcionuoti, su krauju į vaisiaus organizmą jau gali patekti ir motinos IgG, kurie gali neutralizuoti IgE. Alergenui specifinis atsakas (t.y. kai vaisius pats pradeda gaminti specifinius antikūnus prieš tam tikrus alergenus) nustatomas jau 23-tą nėštumo savaitę. Todėl jei besilaukianti mama susiduria su galimais alergenais, pvz., beržo žiedadulkėmis, 5-7-ą nėštumo mėnesį (20-28-ą savaitę), vaisiaus organizme jau nuo 23-ios jo vystymosi savaitės gali būti nustatomi specifiniai antikūnai beržo žiedadulkėms. Ypač pavojingi yra pirmieji trys ir penktas – septintas nėštumo mėnesiai, kai vaiko reaktyvumas alergenams labai didelis. Paskutinieji du nėštumo mėnesiai žydėjimo periodu nėra pavojingi, kadangi tuo metu pro placentą į vaisiaus organizmą jau praeina daug motinos IgG, kurie ir apsaugo vaisių nuo įsijautrinimo.

Dauguma mamų, kurių vaikai naktimis šlapinasi į lovą, aplanko pediatrus, neurologus, urologus ir kitus gydytojus. Atlikus šlapimo tyrimą ir atmetus vidaus organų susirgimus, problema neišnyksta. Tik tuomet vaikas nukreipiamas pas gydytoją-vaikų ir paauglių psichiatrą. Kiekviena mama su nekantrumu laukia, kada gi pagaliau vaikas pradės prašytis ant puoduko. Jei mažylis nenori ant puoduko sėstis, susidaro papildomų rūpesčių ir šiaip atsiranda įvairiausių nepatogumų… ‘’Mano dukrelei jau 5-eri, o ji vis dar šlapinasi naktimis į lovą, kai draugės dukrelė jau seniai neturi šios problemos. Dieną manoji Irmutė pasiprašo, bet naktimis prisišlapina į lovytę ir dažnai ne po vieną kartą. Išbandžiau viską: ir bariau, ir baudžiau, ir gėdinau. Girdžiau dukrai daug įvairių medikamentų, žolelių, bet nepadėjo. Be to, ir pati Irmutė pradėjo bijoti, jog miegodama neprišlapintų lovos,’’ – guodėsi mama, “visus jau ir gydytojus, ir ekstrasensus aplankiau; ir niekas nepadėjo ( PS.: žmonės kreipiasi drąsiau į kitus gydytojus negu į vaikų psichiatrus, matyt, iš įpratimo ). Ką man daryti?’’ Tėvai į gydytoją-vaikų psichiatrą pagalbos dažniausiai kreipiasi per vėlai.

1987 ir 1992 metais Švedų mokslininkai atliko žvalgomąjį tyrimą, kurio metu nustatė, kad ilgalaikis žindymas sumažina susirgimo meningitu riziką. Vėlesniame tyrime jie tyrė, kaip veikia ilgalaikis žindymas po 15 metų (1956-1992) visuomenės lygiu. Jie nustatė, kad žindymas labai sumažina tikimybę susirgti meningitu 5-10 metų laikotarpiu, bet ne po 15 metų ar vėliau. Tiriamojo laikotarpio duomenys parodė, kad maži žindymo rodikliai sąlygojo meningito padažnėjimą po 5-10 metų. Autoriai priėjo išvados, kad atradimai turėtų įtakoti politinius kūdikių žindymą skatinančius sprendimus, ypač šalyse, kur Haemophilus vakcinacija yra brangi.

Britų gydytojas Amerikos pilietinio karo metu iškėlė teoriją, kad ankstyvas nujunkymas yra alkoholizmą skatinantis veiksnys. Praėjus 200 metų, Danų tyrėjai patikrino šią hipotezę pasinaudodami didele 9182 pasikartojančių gimdymų duomenų baze, kad ištirtų pogimdyminio laikotarpio veiksnių ir alkoholizmo vyresniame amžiuje ryšį. 200 sūnų iš alkoholikų šeimų buvo lyginami su 107 berniukų kontroline grupe iš tos pačios duomenų bazės. Rezultatai parodė, kad 48% nuo alkoholio priklausančių vyrų buvo anksti nujunkyti (žindyti 2 savaites ar trumpiau) ir tik 19% nuo alkoholio nepriklausančių vyrų buvo anksti nujunkyti. Patikrinus kitus kintamuosius, pvz., motinos ar tėvo priklausomybę nuo alkoholio, ankstyvas nujunkymas buvo labai reikšmingas veiksnys, pasireiškiant alkoholizmui apie 30 gyvenimo metus.

Straipsnyje pateikiami epidemiologiniai duomenys apie apsaugantį žindymo poveikį prieš sergamumą diarėja, ligos sunkumą (trukmė, dehidratacijos laipsnis, mirčių dažnis). Analizuojama žindymo trukmės įtaka- išskirtinai žindomiems, dalinai žindomiems ir visiškai atjunkytiems vaikams. Net vandens ar arbatų naudojimas žindomiems kūdikiams labai padidina sergamumo ir mirtingumo riziką. Žindant apsauga nuo pneumonijos yra mažesnė, nei nuo diarėjos. Žindymas mažina riziką susirgti ausų uždegimų, sepsiu, meningitu, bakteriemija. Paskaičiavimai rodo, jog 40% padidinus žindymo paplitimą urbanizuotoje Lotynų Amerikoje, galima 15% sumažinti mirčių nuo diarėjos ir 7% nuo pneumonijos. Šis tyrimas rodo, jog žindymo skatinimas yra pagrindinė vaikų išgyvenimo strategija.

Iš 413 mažai sveriančių naujagimių 1986 metais gimusių Naujojoje Zelandijoje 280 išgyvenusių vaikų buvo įvertinti sulaukę 7-8 metų amžiaus. Buvo vertinamas jų kalbiniai ir elgesio gabumų koeficientas (IQ). Tuo pat metu motinos buvo apklaustos , ar jos žindė arba maitino nutrauktu motinos pienu savo kūdikius. Paaiškėjo, kad 73% motinos maitino kūdikius nutrauktu savo pienu, 37% motinų kūdikius žindė iki 4 mėnesių amžiaus ar ilgiau. Ilgesnė maitinimo motinos pienu trukmė buvo susijusi su padidintais kalbiniais ir elgesio gabumais. Vaikų, kurie buvo žindyti arba gavo nutrauktą motinos pieną aštuonis mėnesius ar ilgiau vidurkinis kalbinis IQ buvo 10,2 taškais, o elgesio IQ 6,2 taškais didesni, negu vaikų, kurie nebuvo maitinti motinos pienu. Šie skirtumai sumažėjo, patikrinus atrankos veiksnius, susijusius su motinos pieno gavimu. Tačiau net patikrinus pagal painiojančius veiksnius, liko didelė priklausomybė tarp maitinimo motinos pienu trukmės ir žodinio IQ. Šie atradimai prisideda prie patirties, kad žindymas turi ilgalaikį teigiamą poveikį vaiko kognityviniam vystymuisi.

Didžiausia laimė visiems tėvams – auginti sveiką vaiką. Tačiau vargu ar rastume nors vieną šeimą, kuri nebūtų susidūrusi su vaiko negalavimais: didesniais ar mažesniais. Natūralu, kad net menkiausia sloga, jeigu ja suserga kūdikis, sukelia rūpesčių mamai. Ką jau besakyti apie karščiavimą, vėmimą ar kaulų lūžius – tai stresas tiek vaikui, tiek tėveliams. Taigi, viena aišku – liga yra fizinis ir psichologinis diskomfortas. Tačiau visi žino posakį “Dvi medalio pusės”. Pamėginkime pažvelgti į ligą iš dviejų pusių. Tikiuosi, kad dabar jau visi vaikų gydytojai, konsultuodami ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvelius, ramina juos ir paaiškina, kodėl mažiukai palyginus dažnai serga. Juk, susidūrus su išorinio pasaulio mikroorganizmais: virusais, bakterijomis, vaiko imuninė sistema reaguoja apsauginėmis reakcijomis – sloga, kosuliu, karščiavimu. Tokiu būdu organizmas susipažįsta su ligų sukėlėjais, ir kitą kartą su jais susidūręs iš karto gamina antikūnius, kurie efektyviai saugo ir neleidžia pasireikšti ligai. Taigi, šiuo atveju, tiek tėvų, tiek gydytojų pagrindinė užduotis gerai slaugyti vaiką, sureguliuoti rėžimą, mitybą, taip padedant vaiko organizmui pačiam kovoti su ligų sukėlėjais ir “treniruoti” savo imunitetą. Kartais, kai liga akivaizdžiai stipresnė už vaiką, prireikia medikamentų, kurie padėtų nusverti svarstyklių lėkštelę vaiko naudai.