Manganas yra būtinas fermentų, dalyvaujančių angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitoje, komponentas, dalyvauja jungiamojo audinio susidaryme, svarbus kaulų augimui, reprodukcinėms funkcijoms. Mangano šaltiniai: riešutai, ananasai, lapinės daržovės, grūdai, ankštiniai, mėlynės, arbata. Suaugusiems per parą rekomenduojama suvartoti 2 mg mangano. Mangano trūkumas pasitaiko labai retai, dažniausiai sergant kai kuriomis lėtinėmis ligomis. Trūkumo požymiai yra sulėtėjęs vaikų augimas, svorio kritimas, plaukų ir nagų augimo sutrikimai. Per didelis mangano kiekis yra toksiškas kepenims ir nervų sistemai.

Selenas yra būtinas mikroelementas, apsaugantis organizmo ląsteles nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio. Selenas mažina riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, onkologinėmis ligomis, lėtina senėjimo procesus. Selenas būtinas normaliam imuninės sistemos funkcionavimui ir skydliaukės veiklai. Selenas padeda atsinaujinti oksidacijos pažeistiems plaučių ir kitų organų audiniams, apsaugo raudonąsias kraujo ląsteles, svarbus regos silpnėjimo ir kataraktos prevencijai. Selenas dalyvauja augime ir vystymesi, svarbus vyrų vaisingumui palaikyti. Selenas veikia kaip priešuždegiminis faktorius gydant artritą ir kitas autoimunines ligas. Priešuždegiminis seleno poveikis stiprėja kai kartu naudojamas vitaminas E. Seleno trūkumas organizme pasitaiko retai, dažniausiai pasitaiko žmonėms su sutrikusia žarnyno funkcija arba valgantiems maistą, užaugintą dirvose kur trūksta seleno. Gaunant nepakankamai seleno su maistu padidėja rizika sirgti onkologinėmis ligomis, širdies ligomis, ateroskleroze, katarakta, reumatoidiniu artritu, gali pasireikšti priešlaikinio senėjimo požymiai. Seleno trūkumas gali sukelti pakitimus naguose, raumenų silpnumą. Pagrindiniai seleno šaltiniai yra augaliniai produktai. Daugiausia seleno yra braziliškuose riešutuose. Seleno yra alaus mielėse, kviečių gemaluose, česnakuose. Iš gyvulinių produktų seleno yra žuvyje, raudonoje mėsoje, kiaušiniuose, kepenyse. Rekomenduojama seleno paros dozė yra 55 mikrogramai moterims, 70 mikrogramų vyrams.

Chromas yra būtinas mikroelementas riebalų ir angliavandenių apykaitai žmogaus organizme. Chromas dalyvauja energijos gamyboje organizme iš angliavandenių, riebalų ir baltymų, stimuliuoja riebiųjų rūgščių ir cholesterolio, reikalingų smegenų veiklai ir kitiems organizme vykstantiems procesams, sintezę. Chromas didina insulino efektyvumą mažinti gliukozės kiekį kraujyje, gali padėti išvengti diabeto. Reguliuodamas cukraus kiekį kraujyje chromas gali mažinti potraukį saldumynams. Chromo trūkumas sukelia gliukozės kiekio kraujyje padidėjimą, cholesterolio kiekio organizme padidėjimą, didina riziką sirgti ateroskleroze. Ryškus chromo trūkumas sukelia svorio mažėjimą, koordinacijos sutrikimus, galūnių nervų pažeidimus. Rekomenduojama chromo paros dozė vyrams yra 35 mikrogramai, moterims 25 mikrogramai. Nėščioms moterims 30 mikrogramų, maitinančioms – 40 mikrogramų. Didelės chromo dozės gali sukelti odos sudirginimą. Toksinio poveikio nepastebėta. Vartojant maisto papildus turinčius chromo, gali stiprėti antidiabetinių vaistų poveikis ir atsirasti hipoglikemija.

Varis padeda organizmui pasisavinti geležį, svarbus nervinėms funkcijoms, kaulų augimui, įeina į daugelio fermentų sudėtį. Varis įeina į tamsaus pigmento melanino sudėtį, veikia kaip antioksidantas, kartu su vitaminu C reikalingas jungiamojo audinio elastino susidarymui. Vario šaltiniai: mėsa, kepenys, austrės, pupelės, riešutai, vyšnios, šokoladas. Suaugusiems per parą rekomenduojama suvartoti 1-1,5 miligramo vario. Esant vario trūkumui gali pasireikšti anemija, sumažėjusi kūno temperatūra, kaulų struktūros pažeidimai, plaukų ir odos depigmentacija, sutrikęs elastino susidarymas. Per didelis vario suvartojimas sukelia pilvo skausmą, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, kepenų, inkstų pažeidimus.

Normaliam organizmo funkcionavimui būtina tiksli skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Svarbiausi organizmo mikroelementai yra kalis, natris, kalcis, magnis, fosforas. Iki pastarojo meto magnio reikšmei gyvybiniuose procesuose buvo skiriama kur kas mažiau dėmesio nei kalio ar kalcio. Tuo tarpu magnis yra labai paplitęs ir gyvybiškai svarbus organizmo mikroelementas. Visų pirma, magnis aktyvina per 300 fermentų veiklą, todėl be jo dalyvavimo negali vykti jokių metabolinių energijos tiekimo, kaupimo ar išsaugojimo reakcijų. Nuo pagamintos energijos kiekio priklauso žmogaus fizinės ir protinės veiklos intensyvumas. Be to, magniui būdingos ląstelių membranas stabilizuojamosios savybės, jis slopina kai kurių neurohormonų išsiskyrimą. Magnis veikia ir kaip fiziologinis kalcio antagonistas. Dėl paminėtų savybių magnis ypač svarbus širdies, kraujagyslių, kaulinio skeleto, raumenų ir nervų sistemos veiklai. Organizmas negali pats pasigaminti magnio ar jo junginių, todėl jie turi patekti su maistu, bet ne visada maiste yra pakankamas jo kiekis. Pagal PSO mitybos normas, suaugusiems asmenims vienos dienos magnio poreikis vidutiniškai yra 300-350 mg. Magnis pasisavinamas plonosiose žarnose, paprastai aktyvaus transporto reakcijų metu, didesni kiekiai – vykstant pasyviai jo difuzijai. Magnio atsargos organizme yra 24-28 g, 60 proc. jo yra kauluose, 40 proc. – raumenyse bei vidaus organuose ir tik 1 proc. – intersticiniame skystyje ir kraujo serume.