Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. III dalis

Prielaidos prekybiniam centrui Palangoje atsirasti yra labai senos. Jos pirmiausiai gali būti siejamos su prekybos gintaru tradicija. Dažniausiai prekybiniai centrai išaugdavo svarbesnių kelių susikirtime, žemių ar genčių pakraščiuose, vietose, kurios buvo lengvai pasiekiamos artimesnių ar tolimesnių kaimynų arba visuotinų susirinkimų, svarbiausiose kulto vietose. Palanga, būdama Mėguvos žemės pakraštyje, atrodo negalėjo pretenduoti į svarbesnį centrą. Šia prasme daugiau perspektyvų kaip mainų centras galėjo turėti Anduliai – Kretinga. Nežiūrint to, jau anksčiau pateikti Mėguvos žemės kapinynų statistinio nagrinėjimo duoomenys teigia, kad Anduliai – Kretinga, bent iki XII a. vidurio, buvo Palangos hinterlando dalis, o ne priešingai. Čia , matyti, nusvėrė kelios priežastys: Palangos, kaip potencialios jūrų prekyvietės ir, matyti, svarbiausio Mėguvos žemėje kulto centro bei liaudies susirinkimų vietos reikšmė.

Baltijos jūros visi prekybiniai centrai yra praėję panašų raidos kelią. Seniausia prekybos forma buvo turgūs – jomarkai, visada rengti vienu ir tuo pačiu metu. Jiems buvo pasirenkamos tradicinės vietos, atitinkamas laikas. Skandinavijoje jie dažniausiai vykdavo kartu su sritiniais tingais – tada vyko ir kulto šventės ir jomarkai.

Visuomeninių susirinkimų vietos turėjo gerus priėjimus sausuma ir jūra. Pavyzdžiui, Upsaloje (Švedija) tingai ir jomarkai vykdavo vasario 2 d. Tokie turgūs trukdavo nuo 3 dienų iki 6 savaičių. Pirkliai atvažiuodavo ilgam arba apsistodavo tik vienam turgui . Pradžioje tokiose prekyvietėse nebūdavo net kapitalinių pastatų, o tik tam laikui pasistatytos palapinės ir laikini prieplaukų lieptai. Ilgainiui reikšmingesnės prekyvietės virto prekybiniais centrais su daugiau ar mažiau pastoviai gyvenančiais svetimais pirkliais. Visuotinis tingas (altingas) Islandijoje rinkdavosi dviem savaitėms liepos viduryje. Tingams vadovavo vietiniai vadai, kurie taikos metu buvo ir žyniai, beisrūpinantis šventyklomis ir aukų atnašavimu.

Palangoje nuo X a. prekybinėse gyvenvietėse buvo gyventa pastoviai. Palanga, kaip prekyvietė, prasidėjo kaip ir kiti Baltijos centrai. Galime bandyti spėti, kada Palangoje vykdavo turgūs. Jie, matyti, galėjo būti susiję su metinėmis religinėmis šventėmis. Birutės kalno XIV – XV a. alko tyrimai rodo, kad svarbiausia šventė tuomet yra buvusi balandžio 23 dieną, per Jorės šventę (Jurgines), o tokia pat Saulės padėtis pasikartodavo ir rugpjūčio 22 d. Suprantama, kad XIV a. realijas eksponuoti į praeitį yra rizikinga, tačiau teigčiau, jog ir vikingų laikais svarbiausios palangiškių šventės yra buvusios būtent balandžio 23, o gal ir rugpjūčio 22 d. Jau X-XIII a. Birutės kalne yra buvusi alkvietė, o vėlesnė, kuri buvo atkasta, tęsė senosios tradicijas, kurias vėliau perėmė krikščionys pastatydami šv. Jurgio koplytėlę ant Birutės kalno, ir švęsdami rugpjūtyje dar ir dabar garsius Palangoje šv. Roko atlaidus.

Ir vienas ir kitas laikas buvo palankus atplaukti prekiauti į Palangą. Balandžio pabaigoje jūroje jau būdavo pasibaigę pavasario štormai, o rugpjūtyje dar neprasidėję rudeniniai* . Vikingų laikais, be to, klimatas buvo daug šiltesnis ir drėgnesnis. Balandžio mėnesį palangiškiai jau turėdavo pakankamai prikaupę gintaro, surinkto per rudens ir pavasario audras. Pavasarį apylinkių kuršiai galėjo parduoti per žiemą sumedžiotų žvėrių kailius.

Prekyvietės ir kulto centro funkcijos viena kitai anaiptol nekliudė. Galima teigti, jog kaip tik prekyba ir apsigyvenę svetimieji sureikšmino Palangą kaip kulto centrą.

Kol kas dar negalime atsakyti į klausimą kas buvo Palanga X-XII amžiais – kuršių prekybinis centras, kuriame gyveno svetimi pirkliai ar ateivių pirklių ir karių kolonija. Galėjo būti ir viena, ir kita. Visais atvejais beveik vienu metu Palangoje išdygusios bent trys gyvenvietės su svetimos kultūros aiškiomis žymėmis, perša mintį, jog Palangos kaip prekybinio centro suklestėjimui žymios įtakos padarė kaip tik kolonistai. Jų apsigyvenimo tikslus galime tik spėti, jie galėjo būti tik ekonominiai, bet tai galėjo būti daugiau ar mažiau organizuotos, daugiau ar mažiau įtakingų visuomeninių institucijų politinės užmačios. Greičiausiai ir viena, ir kita. Peršasi analogijos su žinimomis skandinavų “kolonijomis” Gruobinėje ir Kaupe-Viskiautuose. Turimi duomenys leistų spėti Palangoje gyvenus išeivius iš pietinės Jutlandijos, greičiausiai Šlezvigo – Haithabu apylinkių, kur ankstyvaisiais viduramžiais kryžiavosi danų, fryzų, saksų ir vakarinių slavų obodritų kultūros .

Netenka abejoti, kad Palangos ekonomikoje ir prekyboje tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo vietiniai kuršiai. Pietinės, kuršiškos, gyvenvietės suklestėjimo laikotarpis, pagal gyvenvietės kasinėjimus ir kapinyno tyrinėjimo duomenis, sutampa su prekybinių gyvenviečių pradžia, t.y., IX – X a. Dar geriau tą patvirtina kapų analizė. Tarp kapų su sidabriniais ir sidabru puoštais papuošalais, tarp žalvario svorių kapuose pakitimų ir sidabro lobių kiekio Gotlande ir vakarų slavų žemėse yra toks glaudus ir neabejotinas ryšys, jog apie Palangos, kaip vien kuršiško, nepriklaususio nuo Baltijos jūros ekonomikos, centro plėtrą kalbėti nėra prasmės.

Palangos kaip prekybinio centro plėtrą IX – XIII a. gerai atspindi kuršių kapai, kurie duoda žinių daugiau, nei galėtų pasakyti kapai žmonių, gyvenusių pačiose prekybinėse gyvenvietėse. Pietinėje gyvenvietėje gyvenę ir gretimuose kapuose savo mirusius palaidoję žmonės buvo tarsi tarpininkai tarp prekybinių gyvenviečių Palangoje ir hinterlando – todėl turime labai vertingų duomenų kaip tik apie šių dviejų ekonominių laukų sąveiką. Reikėtų pasakyti iš anksto, kad persvėrė šios gyvenvietės prekybinis pobūdis.

Prekyba skatino augti ne tik pietinę gyvenvietę, ne tik artimiausių apylinkių gyvenvietes, bet ir viso regiono ekonomiką. Pryšmančių, Andulių, Girkalių kapinynus išanalizavus buvo nustatyta, jog čia buvusios gyvenvietės patyrė didelę Palangos įtaką: tokiu pat ritmu čia keitėsi dirbinių santykiniai svoriai, sidabru puošti dirbiniai, gyventojų skaičius. Minėtos gyvenvietės sudarė Palangos ūkinį užnugarį hinterlandą, kuris buvo susijęs su centrais abipusiais ryšiais. Ūkinis užnugaris buvo reikalingas kiekvienam prekybiniam centrui – iš ten buvo gaunami reikalingi maisto produktai, iš ten atgabendavo paklausias natūralias prekes ir produktus pardavimui. Kita vertus, į šias gyvenvietes pirmiausiai patekdavo iš toliau atgabentos prekės ir žaliavos reikalingos įrankiams, ginklams ir papuošalams gaminti. Kretinga-Anduliai, matyti, buvo vieta, iš kurios užjūrio gėrybės keliaudavo į tolimesnes kuršių ir žemaičių sritis. Viena iš tokių prekių galėjo būti iki tol kuršiams nematyta, jau IX – X a. Palangoje pasirodžiusi žiesta plonasienė “Baltijos jūros “ keramika, gana greitai išplitusi pajūryje. Palangos hinterlandas X -XII a. turėjo būti apie 12 km spindulio ir apėmė apie 70 km2 plotą.

Apie Birutės kalno gyvenvietėse ūkį kalba ir kultūriniuose sluoksniuose rastų kaulų tyrimų (atliko doc. dr. Linas Daugnora) išvados. Jos labai įdomios – iš 143 tirtų kaulų tik vienas kauliukas galėjo būti ruonio, kiti priklausė naminiams gyvuliams – medžiokle šie žmonės neužsiiminėjo. Gyvenvietėje maitinosi galvijų, avių, ,ožkų, kiaulių mėsa, rasta arklio kaulų, kuriuos irgi naudojo maistui bei keli šuns kauliukai. Visuose kultūrinio sluoksnio lygiuose buvo rasti tokių pat gyvulių kaulai. Palyginimui galima pasakyti, kad mažai medžiota ir kitų X-XIII a. Lietuvos gyventojų, daugiau laukinių žvėrių kaulų pasitaiko tik svarbesnių feodalų pilių gyvenviečių sluoksniuose.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Views All Time
Views All Time
2694
Views Today
Views Today
1
0 0