Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. I dalis

Taigi, Palangos kapinyno dvidešimtyje kapų buvo rastos 27 monetos. Lyginant su kai kuriais kitais pajūrio kapinynais, monetų buvo daug. Apskritai, Romos monetų daugiausiai randama kapinynuose prie pat jūros, į rytus nuo Žemaitijos jų visai nėra. Taip pat yra Latvijoje ir prūsų pajūryje. Romos monetos baltų kraštuose atrodo buvo naudojamos ne kaip pinigai, o tik kaip papuošalai ir amuletai. Patekdavo jos į baltų žemes per kaimyninių genčių gyventojus ir tiesiogiai iš Romos provincijų. Žinoma, rtomėnų pirklius ir jų tarpininkus viliojo į baltų pajūrį gintaras. Jie su savimi nešėsi ne tik bronzines, rečiau sidabrines monetas, bet ir įvairius dirbinius: romėniškas seges, emaliu puoštus dirbinius, stiklo ir emalio karolius.

Gintaras, kaip vertinga ir reta žaliava, dar žalvario amžiuje pasiekdavo Artimuosius rytus, o tenykščiai radiniai retkarčiais patekdavo į Lietuvos pajūrį. Vienas iš tokių yra bronzinis “dievukas”, rastas Šernuose prie Klaipėdos – ši skulptūrėlė vaizduoja Kaananito dievą iš Sirijos. Tolimuose kraštuose ne tik gintaro radimo vietos, bet ir jo atsiradimo aplinkybės buvo paslaptimi. Apie gintarą buvo sukurta daug mitų ir prasimanymų. Gintaras senovėje buvo įsivaizduojamas kaip Faetono, kurį Dzeusas nutrenkė į Eridano upę, seserų ašaros, kaip paslaptingųjų Indijos paukščių ašaros, kaip sukietėjęs lūšies šlapimas, kaip Saulės spindulių rasa…

Gintaro keliai iš baltų pajūrio į Romos imperiją buvo ilgi ir klaidūs. Žinomi sausumos ir jūros keliai. Vienas sausumos kelias ėjo iš prūsų žemių Vyslos žemupiu iki Oderio aukštupio, iš ten link Dunojaus, prie kurio buvo jau Romos imperijai priklausantis Karnuntumo miestas. Iš jo keliai vedė į Akvilėją ir Romą bei Bizantiją. Antru keliu gintarą gabeno Nemunu, nuo jo aukštupio Dnepru iki Juodosios jūros uosto Olbijos. Iš šio uosto gintaras plaukdavo į Romos metropoliją. Sausumos keliai nebuvo labai saugūs, ir prekyba jais sutriko barbarams pradėjus puldinėti Romą. Pastovesni buvo keliai Baltijos jūra. Iš prūsų ir Lietuvos pajūrio gintaras laivais bkeliaudavoi į vakarus per Bornholmo salą, danų salyną iki Helgolando salos Šiaurės jūroje, kurt būdavo perkraunamas ir gabenamas Elbe, Reinu arba jūra aplink Apeninų pusiasalį į Romos imperiją.

Tacito (I a. po Kr.) paliudijimą jog patys baltai gintaro nevertino, patvirtina ir archeologų darbai. Toliau nuo jūros Lietuvos I – IV a. kapinynuose gintaro smarkiai mažėja, reti gintaro dirbiniai net ir turtinguose kapuose. Daroma išvada, jog gintaras visų pirma buvo renkamas pardavimui. Jo prekybą, suprantama, monopolizavo pajūrio gyventojai.

Dėka gintaro prekybos baltų gentys anksti pateko į rašto paminklus. Gintaras Tacito ir Ptolomėjaus raštuose siejamas su Aesti ir Osioi gentimis. Manoma, jog pirmuoju vardu , “aisčiais” I-IV a. buvo vadinami Sembos pusiasalio gyventojai, o Osioi vardas taikytas jų kaimynams – Lietuvos pajūrio gyventojams.

Lietuvos ir prūsų pajūrio kultūros I – IV a. buvo giminingos ne tik dėl to, kad gyveno greta, bet ir dėl to, kad maišėsi viena su kita Jų persimaišymą galėjo skatinti ir įvairios migracijos. Yra spėjama, jog vakarinių baltų kraustymasi sukėlė I a. Vyslos žiotyse įsikūrę gotai, kurie privertė slinktis į šiaurę apie Vyslą gyvenusius žmones. Dalis Sembos pusiasalio gyventojų galėjo ateiti ir į Lietuvos pajūrį – tokį spėjimą patvirtintų ir Palangoje rastas kario palaidoto kartu su žirgu kapas.

III a. pajūris buvo tankiai apgyventas, labiausiai gyvenvietės telkėsi Palangos – Kretingos apylinkėse, kur tarp gretimų gyvenviečių buvo vos 2 – 3 km atstumas. Apie 300 metus Lietuvos pajūryje gyvenviečių smarkaii sumažėjo – vyko kažkos žmonių persikėlimas, šį kartą iš pajūrio. Manoma, jog dalis gyventojų galėjo išeiti į rytus, Nemunu aukštyn, tačiau galėjo būti dar ir kitaip. Pajūrio ištuštėjimas III a. pabaigoje gali būti siejamas su gepidų migracija iš Gotlando salos. III a. po Kr. didelis žmonių skaičius iš šios salos patraukė į pietus; tuo pačiu metu labai sumažėjo kapų Gotlando kapinynuose. Peršasi išvada, jog tiek Gotlando, tiek Lietuvos pajūrio žmones judėti tuo pačiu metu pastūmėjo tos pačios priežastys. Galima prielaida, jog kartu su Gotlando gyventojais link Juodosios jūros patraukė ir dalis Lietuvos pajūrio gyventojų, palikdami pakeliui būdingus vakarų baltų kultūrai pėdsakus.

Migracijos į kaimynines gentis ir tolimesnius kraštus neištuštino pajūrio, nors gyventojų skaičius po IV a. čia gerokai sumažėjo. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio kapai pajūryje yra retai randami ir mažai tyrinėti, todėl archeologai jau seniai diskutuoja dėl to, ar čia tuo metu pasikeitė gyventojai. Mat tarp senosios romėniškojo laikotarpio ir vėlesnės kuršių kulrūros nėra patikimo ryšio. Palangos III a. kapinynas anksčiau, atrodo, tęsėsi į pietus ir jungėsi su VIII – XIII a. kapais prie Plytų ir Dariaus ir Girėno gatvių. Ten galėjo būti kapai, priklausę Tautų kraustymosi periodui. Deja, ši kapinyno dalis yra sunaikinta. Argumentų kultūros tęstinumui pajūryje paremti duoda keramikos studijos ir kasinėti Lazdininkų, Reketės, Tūbausių, Slengių kapinynai, kur apie kapus yra randami ne tik apskriti, bet ir stačiakampiai akmenų statiniai, arba paskiri akmenys. Kita vertus, jau susiklosčiusiai kuršių kultūrai yra būdingi dirbiniai, kurie yra reti žemaičių, aukštaičių,lietuvių ir kitose baltų gentyse. Tai verstų manyti, kad kuršių formavimęsi dalyvavo arba juos smarkiai įtakavo kaimyninės nebaltiškos kultūros.

Grįžtant prie palangiškių, kurie ankstyvaisiais viduramžiais neabejotinai buvo kuršiais, galima teigti jog jie yra vietinių Osioi palikuonys, tačiau kiek permaišyti ir su kažkokiais ateiviais. Šiandien yra sutariama, jog kuršių kultūra formavosi apie VI a., tačiau kaip tai vyko tebelieka priešistorio paslaptimi.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999

Views All Time
Views All Time
3792
Views Today
Views Today
1
0 0