Biologija

Rusų melsvosios katės

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rusų melsvosios - žavinga, grakščių neįprastos plauko spalvos ir faktūros kačių ryškiai žaliomis akymis veislė. Rusų melsvosios mėgsta ramų gyvenimą ir labai prisiriša prie aplinkinių. Kūnas palyginti ilgas. Jis neturi būti nei per daug kresnas, nei per daug liaunas. Katė daro grakštaus ir dailaus gyvulėlio įspūdį. Ilgos kojos palyginti smulkių kaulų, letenėlės mažos ir ovalios. Ilga smaili rusų melsvųjų uodega pašaknėje nestora.Galva plati, kiek pleištiška, trumpa. Ausys aukštai ant viršugalvio, plačios ties pagrindu, gana didelės ir smailios. Ausų viduje plaukelių bemaž nėra. Nosis tiesi ir į plokščią kaukolę pereina be įlinkio. Didelės migdolų pavidalo akys toli viena nuo kitos. Smakras tvirtas, ūsų pagalvėlės ryškios. Kaklas ilgas ir storas. Rusų melsvosios katės trumpas plaukas su poplaukiu švelnus, pliušo faktūros. Kailiukasitin minkštutis, plaukas kiek papuręs, kad pabrėžtų pliušo faktūrą. Jis neturi būti per daug lygus ar prigludęs. Šios katės kailio faktūra nepanaši į jokios kitos veislės. Palyginti neseniai išvestas ilgaplaukis rusų melsvųjų variantas: tai atskira veislė, vadinama nybelungais. Rusų melsvųjų kačių kailiukas būna trijų skirtingų spalvų. Seniausia, geriausiai žinoma ir populiariausia spalva melsvai pilka, bet vis daugiau gimsta uodų arba baltų šios veislės kačių, nors ne visos kačių augintojų draugijos jas pripažįsta. Melsvas kailis turi būti melsvai pilkas, kuo vienodesnės ir grynesnės spalvos, švelnaus sidabrinio žvilgesio.

Sniego letenėlė (SNO Snow shoe)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelis, pamatę šią katę, mano, kad tai Siamo katė. Ji išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, sumišrinus Siamo kates su dvispalvėmis trumpaplaukėmis katėmis, o nuo pirmųjų skiriasi tuo, kad ant snukučio, priekinių ir užpakalinių letenėlių turi baltas kaip sniegas žymes. Katės ausys didelės, plačios. Akys ryškiai mėlynos, didelės. Nosis poilgė. Kūnas grakštus, poilgis. Kojos ilgokos, letenėlės apvalios, didokos. Šių kačių, kaip ir Birmos kačių, letenėles puošia baltos “kojinaitės”. Uodega plona, smailiu galu. Kailis trumpas, glotnus. Katytė labai gyva, judri. Lietuvoje šios veislės katės itin retos. FIFe “sniego letenėlės” oficialiai žregistruotos visai neseniai.

Skudurinukės (Ragdool)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Skudurinukės taip vadinamo todėl, kad šeimininkui ant rankų suglemba it skudurinės lėlės. Tvirtinama, kad šios katės nemoka gintis, nevengia iškilusio pavojaus ir nuolankiai susitaiko su likimu. Dar sakoma, kad jos puikiai pakelia skausmą. Deja, kvailių, tikinčių šiomis nesąmonėmis, labia daug. Skudurinukės jaučia skausmą kaip visos katės; tiesiog jos labia romaus, taikaus būdo ir nepaprastai atsparios stresams. Ir be galo meilios. Šios katės kantriai nukenčia skriaudas ir visiškai atsipalaiduoja, paimtos ant rankų, ne dėl kokių nors genetinių veiksnių, o tiesiog iš didžiulio pasitikėjimo žmogumi. Skudurinukė - didelė, raumeninga, bet labia grakšti ilgo kūno, trumpo galingo kaklo ir plačios krūtinės katė. Pleištiška galva vidutinio dydžio, žandai stambūs, smakras storas. Vidutinio dydžio ausys gana toil viena nuo kitos, jų galiukai apskriti. Nosis vos vos įgaubta, didžiulės akys elipsės formos, visada mėlynos. Kuomėlynesnės akys, tuo geriau katei seksisparodoje. Skudurinukių su žymėmis kūnas kreminis, o snukutis, ausys, kojos ir uodega tamsesni. Krūtinė paprastai šviesesnė už kitas kūno dalis. Kačių su tamsiai rudomis ir su melsvomis žymėmis kūno spalva tamsesnė negu kačių su šokolado spalvos ir alyvųspalvos žymėmis. Skudurinukė su žymėmis negali turėti baltų lopų.

Konreksai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kornreksas - labai įspūdinga veislė. Šių kačių kailiukas minkštas, garbanotas, jos beveik nesišiaria. Tai labai meilios katės, o jų būdas angeliškas. Kornreksas - maža arba vidutinio didumo, raumeningo kūno ir smulkių kaulų katė. Kojos ilgos, letenelės mažos ir ovalios. Nugara turi būti šiek tiek išsirietusi į viršų. Ilgos plonos uodegos galas posmailis.. Ovalios galvos ilgis didesnis už plotį, bet galva neturi būti per ilga. Iš profilio nosis ir smakras sudaro tiesią liniją. Kornrekso nosis ilga: amerikietiskasis kornreksas turi romeniską, šiek tiek išgaubtą nosį, europietiškojo kornrekso nosis tiesi. Didelės ausys aukštai ant viršugalvio, bet neturi būti per arti viena kitos. Akys elipsės formos. Plaukas trumpas, minkštas ir plonas. Kornrekso kailis minkštesnis už devonrekso, nes kornreksas neturi šiurkstesnių dengiamųjų plaukų. Idealus kailis tankiai, tolygiai garbanotas ir panašus į skalbimo lentą. Šios veislės katės visiškai neturi dengiamųjų plaukų. Ūsai ir antakiai garbanoti. Nuplikusios kailio vietos ar uodega - trūkumai, bet šios veislės kaičių kailis paprastai būna itin menkas. Kornreksai gali būti visokių spalvų, net su žymėmis, būdingomis Siamo katėms- tokie kornreksai vadinami sireksais. Parodose plauko kokybė svarbesnė už spalvą. Dažniausios spalvos- juoda ir melsva su baltais lopais arba be jų, dryža arba ne, tačiau parodose galima pamatyti ir vėžlio kiauto piešinio bei visiškai baltų kornreksų.

Kolių Nijolė

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Paklauskite vilniečių šunininkų, kas tokia “kolių Nijolė”, ir jie nedvejodami nurodys Nijolę Rudzikaitę - Vilniaus šunų mylėtojų bendrijos sekretorę. Jos gražioje, gėlėse ir žalumoje paskendusioje sodyboje Pavilnyje net keturi koliai… Nijolės prisiminimai, kurių klausėmės gražų rugpjūčio vakarą, netilptų į storą knygą. Vos tik išgirdę graudžias pasakojimo gaideles, subruzda ir Nijolės koliai: ar šeimininkė saugi? Ar viskas gerai? Ne visi šunys sergsti savo šeimininką tokiu supratingu žvilgsniu. Kolio akys ir nenykstanti šypsena - fenomenalu. Jis niekada nebūna išsigandęs ar piktas, visada laimingas. Kuo ilgiau bendravome su Nijole, tuo drąsiau galime teigti: ir ji šviesulys, ir jos augintiniai inteligentiški! Laimingas žmogus ir tiek! Senovėje škotų aviganiai reiškė gyvulių augintojų išlikimą atšiaurioje Škotijos gamtoje. Koliams buvo patikėta kilni misija: apsaugoti avių bandas, padėti išgyventi valstiečiams. Ir Nijolė, ne kartą balansavusi ant išlikimo ribos, paslaptingai šypsosi: “Jokių praeities sunkumų neatsisakyčiau”. Aštuoneri gražiausi jaunystės metai kalėjimuose (septyniolikmetė Nijolė Rudzikaitė buvo partizanų ryšininkė), darbas Kazachstano vario kasykloje, tuberkuliozė, persekiojimai besimokant aukštojoje mokykloje Lietuvoje, mirus savam vaikeliui, išaugintas giminaičių berniukas. Ji visą laiką turėjo kuo rūpintis ir ko siekti. “Mane visą gyvenimą lydėjo šunys. Pirmasis, kurį atsimenu iš vaikystės,- didžiulis senbernaras”- prisimena N. Rudzikaitė.

Trumpaplaukis taksas (Dachshund)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Manoma, jog trumpaplaukis didysis taksas, tikriausiai yra seniausias iš visų taksų, kuris kadaise buvo naudojamas pėdsakams susekti. Trumpaplaukis taksas, priklausantis skalikų grupei, šiandien auginamas namuose kaip šeimos draugas, vedamas į parodas. Nors šis šuo yra mažas, trumpomis kojomis, tačiau jo ilgas kūnas puikiai sudėtas, raumeningas, krūtinė plati ir stipri, priekinės kojos gerai išvystytos. Takso migdolo formos akys yra tamsios, žvilgsnis protingas, ausys nukarusios ir ilgos. Šie taksai yra protingi, tačiau juos dresiruoti nėra lengva, nes jie yra labai smalsūs aplinkai ir rūpinasi savo pasauliu. Gali būti sunkoka sutramdyti medžioklės instinktus ir paleidus šunį prisikviesti sugrįžti. Tad norint sutelkti jų dėmesį ir nugalėti šuns dominuojantį charakterį, reikės tvirtos technikos. Tiesa, tai medžioklinis – urvinis šuo, tad paleidus kieme taksą, nenustebkite, jei šis ims rausti žemes. Trumpaplaukiam taksui kasdieną reikia 20-40 minučių aktyvios veiklos: 1-2 kartus per dieną ar dažniau būtina su šuneliu pasivaikščioti. Taksas loja tik tuomet, kad to reikia, todėl tai puikus namų sargas. Šis šuo nėra agresyvus, tačiau nelabai sutaria su kitais gyvūnais. Taksai labai prisiriša prie šeimos, ypatingai pasirenka vieną šeimininką. Su nepažystamais šis šuo nėra labai draugiškas. Kartą per savaitę reikia gerai iššukuoti kailį su šepečiu ir šukomis. Papildomi plaukai prie jų letenų triminguojami. Ypatingai reikia išvalyti ausis, tiek vidų, tiek išorę.

Vokiečių aviganis (Deutscher Schaeferhund)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vokiečių aviganis – nepaprastai populiarus ir universalus šuo. Pasaulinę šlovę ši jauna veislė pelnė savo išskirtinėmis charakterio ypatybėmis ir puikiomis darbinėmis savybėmis. Aiškiai išreikštas gynybinis instinktas,sugebėjimas veikti savarankiškai atliekant apsaugines funkcijas ir tuo pat metu besąlygiškas paklusimas šeimininkui, ypatingas prieraišumas, žaismingumas, noras mokytis, džiaugsmingas komandų atlikimas, drąsa ir užtikrinti veiksmai neįprastoje situacijoje – štai kertinės vokiečių aviganio charakterio ypatybės būdingos šiai šunų veislei. Veislei, kuri įtiks kiekvienam šunų mylėtojui teisingai pasirinkusiam sau keturkojį draugą, nes vokiečių aviganis pasižymi dar ir individualiomis charakterio ypatybėmis – vieni užsikrovę sau atsakomybės naštą, ryžtingi ir pasiryžę džiaugsmingai įvykdyti šeimininko komandas; antri pasižymi intelektu, jautrumu ir noru mokytis; treti yra temperamentingi, pasitikintys savimi ir susivaldantys. Būsimajam vokiečių aviganio šeimininkui reikia tiksliai žinoti ko jis nori iš savo šuns ir žinant tai pasirinkti tinkamą partnerį – šuniuką ar suaugusį šunį. Netinkamai pasirinktas šuo, laikomas netinkamomis sąlygomis, pridarys daug rūpesčių ir pakenks veislės prestižui, nes paveldėtos geriausios šuns savybės liks nepanaudotos. Atitinkamai auklėjant ir auginant galima suformuoti tam tikrą šuns elgseną, tokią kokios pageidauja šeimininkas.

Ilgaplaukis taksas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tikėtina, jog taksų veislės šunys kilę iš Vokietijos. Vokiškai jie vadinami Dachshund. Vokiečių kalboje “Dachs” reiškia “barsukas”. Todėl taksų paskirtis yra įlysti į urvą ir išvaryti ten esančius barsukus, lapes ar kitus žvėris. Jie puikiai medžioja ne tik urvuose, bet ir žemės paviršiuje: lodami veja bei suseka žvėris pagal pėdsaką. Nors taksai yra vieni mažiausių medžioklinių šunų, tačiau jų mažas ūgis turi nemažai privalumų. Medžiojant didelius žvėris, pastarieji nebijo mažo taksiuko ir todėl neskuba trauktis. Tokiu būdu taksas nukreipdamas žvėries dėmesį nuo medžiototjo sulaiko grobį. Šie šunys kaip „geri darbuotojai" greitai tapo žmonių vertinami bei mylimi. Todėl jau septyniolikto amžiaus pabaigoje taksai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose kaip medžiokliniai-urviniai šunys. XVII amžiaus pabaigoje iš skalikų nuolat buvo veisiami šunys. Iš jų išsivystė ir trumpakojai taksai. Manoma, jog ilgaplaukiai taksai atsirado kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Todėl jų kailis yra panašus į spanielių: plaukai lygūs, ilgi, minkšti, žvilgantys, trumpiausi ant nugaros, tačiau gerokai ilgesni kaklo srityje, krūtinės apačioje, su puošniomis pašukomis ant vidinių letenėlių pusių bei uodegos. Ilgaplaukių taksų kailio spalva dažniausiai būna rusvai ruda, kaštono spalvos arba juodas su įrudžiu. Ilgaplaukiai taksai yra trumpakojai. Jų priekinės letenėlės yra kreivokos, o pirštai suspausti.

Prancūzų buldogas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Įprasta manyti, kad prancūzų buldogas kilęs iš anglų buldogo, tačiau “prancūzo” kilmė iš tikrųjų yra gerokai sudėtingesnė. Standarte kaip veislės pradininkai minimi viduramžių šunys alanai – ispanų buldogai, kurių šiuo metu jau nebėra. Tuo pačiu metu, kaip ir pirmieji anglų buldogai, viduramžių Ispanijoje egzistavo kelios buldogų veislės. Pradžioje šie stambūs trumpasnukiai šunys buvo naudojami galvijų bandų palydai, vėliau, kaip ir Anglijoje, jie dalyvavo “bulių kovose”. Žymiausias tokių “rungtynių” centras buvo Burgoso miestas. Čia kovose dalyvaudavo burgoso buldogai, panašūs į dabartinius prancūzų buldogus stačiomis ausimis. Be abejo, prancūzų buldogas daugelį išvaizdos bruožų paveldėjo iš anglų buldogo - ypač tai matyti korpuse. Pagal plačiai pripažįstamą teoriją išvedant veislę dalyvavo mažieji anglų buldogai, arba toi-buldogai, kuriuos veisė Anglijoje XIX amžiaus viduryje, po to, kai "bulių kovos" buvo uždraustos. Tuo metu Anglijoje prasidėjus industrinei revoliucijai, į žemyną, o ypač į Prancūziją ėmė masiškai migruoti kvalifikuoti darbininkai, kartu išsiveždami ir mažuosius anglų buldogus. Tai buvo nedideli, vos 6 kg svorio, labai skirtingos išvaizdos, galvos ir ausų formos šunys. Anglijoje buvo gausu šių šunų, tačiau jie nebuvo labai populiarūs tarp standartinių, stambiųjų anglų buldogų, dalyvavusių "bulių kovose", mėgėjų. Šie toi-buldogai buvo mielai sutikti Prancūzijoje. Ten juos ėmė kryžminti su burgoso buldogais, gal ir su terjerais bei mopsais.

Laikos

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Laikų tėvynė – Eurazijos šiaurės miškų zona. Ten su jomis medžiojami kailiniai žvėreliai, stambūs plėšrūnai, paukščiai. Lietuvoje šie šunys paplito neseniai, kai pagausėjo ir buvo pradėta medžioti daug kanopinių žvėrių. Tai stiprūs, tvirto kūno sudėjimo, energingi, drąsūs šunys. Charakteringi laikų požymiai yra pleišto pavidalo "sausa" galva, stačios ausys, uodega užriesta taip, kad sudaro uždarą žiedą ("riestainį"). Medžioklės instinktas išreikštas stipriai. Gera klausa, uoslė, regėjimas. Todėl lengvai ir savarankiškai aptinka žvėrį ar paukštį. Bėgantį žvėrį persekioja ir puldamos sustabdo be lojimo. Azartiškai aploja tik stovintį žvėrį (tupintį paukštį) ir, sukoncentruodamos jo dėmesį j save, suteikia galimybę medžiotojui prisėlinti prie žvėries (paukščio) šūvio atstumu. Sužeistą žvėrį suseka pagal kraujo pėdsaką. Suranda ir atneša nušautą ar tik pašautą paukštį. Vienodai gerai tinka medžioti visais metų sezonais. Laikos labai prisiriša prie šeimininko, nereiklios, žmonių nepuola. Todėl tinka laikyti ir miesto sąlygomis. Laikų kailis tankus. Spalva labai įvairi: juodos, rudos, pilkos, baltos – vienspalvės ir margos. Dar skiriamos keturios laikų veislės: karelų – suomių (smulkiausia), rusų – europinė, Vakarų Sibiro (abi vidutinio dydžio) ir Rytų Sibiro (stambiausia).

Veislė iš arti: Airių seteris

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Seteriai - XIX a. pradžioje Anglijoje susiformavusių ilgaplaukių skalikų grupė. Jie atsirado, vietinius sunkiasvorius ilgaplaukius skalikus kryžminant su pointeriais, springerio spanieliais, airių vandens spanieliais, o pagal kai kuriuos šaltinius buvo įlietas netgi škotų aviganių ir kurtų kraujas. Iki XIX a. vidurio seteriai buvo vadinami spanieliais. Pavadinimas “Setter” kilo iš žodžio “set” - taip angliškai vadinama tilktis*. Škotijoje buvo paplitę juodi su įrūdžiu, Anglijoje - balti juodadėmiai, o Airijoje - balti raudadėmiai šunys. Iš pastarųjų artimo kryžminimo ir atrankos būdu buvo išveisti raudonieji airių seteriai (irish red setter). 1860 metais Birmingeme įvyko II Anglijos medžioklinių šunų paroda. Joje iš seterių grupės buvo išskirti raudonieji airių seteriai. Lygiai po metų seteriai galutinai suskirstyti į anglų, airių ir škotų seterius. XX a. pradžioje buvo atkurta beveik išnykusi senovinė baltų raudadėmių airių seterių (irish red and white setter) veislė. Airių seteriai pasaulyje yra viena populiariausių šunų veislių. Šių metų pasaulinėje parodoje buvo įregistruoti 94, kaimyninėje Estijoje į parodas susirenka 30- 40, Latvijoje 10 - 20 šios veislės šunų. JAV, Kanadoje ir Australijoje veisiami airių seteriai skiriasi nuo Europoje veisiamų. Europietiško (angliško, senojo) tipo seteriai ramesnio būdo, neaukšti, masyvūs, jų galvos stambios. Amerikietiško (naujojo) tipo šunys subtilūs, elegantiški. Jų kailis ilgas ir vešlus, o judesiai lengvi ir išdidūs.

Vidurines azijos aviganis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tai sena aviganių veislė, Vidurinės Azijos avių augintojų išvesta bandai saugoti ir ginti nuo plėšrūnų bei apsaugos tarnybai. Tie šunys didesni nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėti, stiprūs, drąsūs, nepasitikintys svetimais, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Dėl šių sąvybių jie plačiai paplitę. Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105, patelių – 102 – 108. Šios veislės aviganiai - stipraus, pusiausviro, ramaus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs, raumenys stiprūs. Oda stora, pakankamai elastinga, kartais nuo kaulo susiraukšlėjusi. Plaukas tiesus, šiurkštus, tankus poplaukis, ant galvos ir priekinėje kojų dalyje trumpas, prigludęs. Pasitaiko šunų su ilgesniais plaukais (7 – 8 cm) ant ausų, kaklo, užpakalinėje priekinių ir užpakalių kojų pusėse bei ant uodegos. Kiti – su trumpesniais (3 - 5 cm), prigludusiais plaukais. Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti. Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Šviesaus atspalvio šunų nosies veidrodėlis gali būti rudas.

Secured By miniOrange