| | | | | |

Lesė grįžta!

Kai Didižiosios Britanijos karalienei Viktorijai (1819 – 1901 m.) parodė kolį, kažkuris didikų atsiprašė: “Karaliene, šis aviganis tarsi nešlifuotas deimantas”, o aistringoji šnų mylėtoja Viktorija paprieštaravo: “Kartais deimantų nebūtina šlifuoti”. Balmoralo pilyje paskui karalienę sekiojo pulkas šunų. Prie jų netruko prisidėti koliai. Karališkos šeimos dėmesys jiems išėjo į naudą. 1860 m. Birmingemo šunų parodoje kinologai pirmąkart atitvėrė aviganių ringą. Prie jo būriavosi žmonės, laukdami karališkųjų šunidžių aviganių. Kai kas gūžčiojo pečiais: “Na, tie šunys bevardžiai. Juos šaukia kaip avis: “Colley”. Kolių istorija paini. “British Quadrupeds” knygoje, išleistoje 1790 m. rašoma, kad kolių protėviai – islandų aviganiai. Galbūt tai buvo norvegų kuhundų ir laikų mišrūnai, kuriuos į Didžiąją Britaniją atsivežė vikingai, puldinėję šiaurinę Škotiją. Salose šie aviganiai rado ką veikti, nes škotai vertėsi avininkyste. Nuolatiniai karai skatino škotus tiekti daug vilnos ir mėsos, todėl gausėjo avių ir jas ganančių šunų. Žmonės juokavo: “Koliai gelbsti karalystę”. Kolių veislės pavadinimas kildinamas iš keltų col (juodas). Col reiškė ir ratą arba antkaklį, o juodasnukes Škotijos avis šaukė cooley. Iš pradžių šunis atrinkdavo paprastai: tiks – netiks ganyti? Piemenys atskirdavo koliukus, turinčius gausų kailį ir dovanodavo žemvaldžių vaikams. Trumpakailiai ganė, o ilgakailius veisė ir į parodas vežiojo turtingesni žemvaldžiai.

| | | | | |

Kolių Nijolė

Paklauskite vilniečių šunininkų, kas tokia “kolių Nijolė”, ir jie nedvejodami nurodys Nijolę Rudzikaitę – Vilniaus šunų mylėtojų bendrijos sekretorę. Jos gražioje, gėlėse ir žalumoje paskendusioje sodyboje Pavilnyje net keturi koliai… Nijolės prisiminimai, kurių klausėmės gražų rugpjūčio vakarą, netilptų į storą knygą. Vos tik išgirdę graudžias pasakojimo gaideles, subruzda ir Nijolės koliai: ar šeimininkė saugi? Ar viskas gerai? Ne visi šunys sergsti savo šeimininką tokiu supratingu žvilgsniu. Kolio akys ir nenykstanti šypsena – fenomenalu. Jis niekada nebūna išsigandęs ar piktas, visada laimingas. Kuo ilgiau bendravome su Nijole, tuo drąsiau galime teigti: ir ji šviesulys, ir jos augintiniai inteligentiški! Laimingas žmogus ir tiek! Senovėje škotų aviganiai reiškė gyvulių augintojų išlikimą atšiaurioje Škotijos gamtoje. Koliams buvo patikėta kilni misija: apsaugoti avių bandas, padėti išgyventi valstiečiams. Ir Nijolė, ne kartą balansavusi ant išlikimo ribos, paslaptingai šypsosi: “Jokių praeities sunkumų neatsisakyčiau”. Aštuoneri gražiausi jaunystės metai kalėjimuose (septyniolikmetė Nijolė Rudzikaitė buvo partizanų ryšininkė), darbas Kazachstano vario kasykloje, tuberkuliozė, persekiojimai besimokant aukštojoje mokykloje Lietuvoje, mirus savam vaikeliui, išaugintas giminaičių berniukas. Ji visą laiką turėjo kuo rūpintis ir ko siekti. “Mane visą gyvenimą lydėjo šunys. Pirmasis, kurį atsimenu iš vaikystės,- didžiulis senbernaras”- prisimena N. Rudzikaitė.

Kolis – škotiškas aviganis
| | | | | |

Kolis – škotiškas aviganis

Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė. Šios veislės šunys jau buvo žinomi XIII amžiuje, bet per tą laiką ši veislė labai pakito. Dabartinės kolio veislės šuns išvaizda susiformavo XVIII a. gale Škotijoje. Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia ir naudoja butų apsaugai bei sportui. Tinkamai dresiruojant jie būna geri sargybiniai ir šeimininkų gynėjai, paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, geologų pagalbininkai, aklųjų vedliai. Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai arba truputį nuleista žemyn. Pasitaiko ir kumpanosių šunų. Lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas. Ausys trikampio formos, nedidelės, stačios, į priekį nuleistais galais. Akys nedidelės, migdolų formos, įstrižos, tamsios, vokai sausi, prigludę. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, aukštai pakeltas, trumpesnis už galvą.