Bendravimas

Įsivaizduokite, kad esate mažas žmogutis, - tėtis jus nešioja ant pečių ir vedasi žiūrėti futbolo rungtynių, mama ruošia pusryčiams mėgiamus blynelius su obuoliais ir skaito knygeles. Ką jau kalbėti apie kupinus susižavėjimo senelius, pasiruošusius pildyti bet kokį jūsų norą. Patinka? O dabar lengvai ir su šypsena atsisakykite šio nuostabaus gyvenimo ir savo sostą užleiskite...netrukus gimsiančiai sesutei arba broliukui. Nesinori? Pikta? Apmaudu? Visa tai jaučia pirmagimis, kai į šeimą pasibeldžia nauja gyvybė, teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė. Dažnai tarpas tarp pirmojo ir antrojo vaiko gimimo būna nedidelis, tad apžavėtas pažadų, kad netrukus turės sesę ar brolį (vaiko sąmonėje - nuosavą žaidimų draugą), kad tai - didelis džiaugsmas ir stebuklas, mažylis patiki, kad štai grįš mama iš ligoninės ir viskas bus kaip anksčiau, tik dar geriau, nes bus su kuo žaisti. Be to pirmagimis tiki, kad gimusiajam galės būti savotišku „tėvu" ar „mama" - vadovauti, nurodinėti ir t.t. Vos kelių metų žmogučiui niekas nepaaiškina realybės, kad žaisti su nauju šeimos nariu jis galės gerokai vėliau, o iš pradžių teks su juo dalintis tėčio ir mamos dėmesiu, kad mamytė bus pavargusi, todėl kurį laiką beveik nebežais su juo, o tėtis bus užsiėmęs labiau, nei iki šiol, nes padės mamai. Mažyliui nepasakojama, kad prie naujagimio jam net nebus leidžiama liestis, o seneliai ir visi kiti atėjusieji aikčios nebe dėl jo, bet liaupsins mažiausiąjį.

Iš anksto norėčiau perspėti, kad visa eilė mano minčių gali jus šokiruoti. Tikrai nekalbėsiu apie pavydą, kaip jį supranta dauguma, tad tam tikras išankstinis atvirumas naujoms tiesoms čia nepakenktų. Savo ruožtu, su nekantrumu lauksiu Jūsų nuomonių, atsiliepimų ar klausimų. Nagrinėdamas pavydą, taikysiu savo įprastą metodologiją, panašiai, kaip ir kalbėdamas apie bet ką kitą. Jos esmė - logikos bei sveikos nuovokos pagalba patikrinti kiekvieną mums peršamą dogmą. Kitais žodžiais tariant, pats faktas, kad kuo nors tiki milijonai žmonių, dar nėra joks autoritetas. Pavydas yra meilė? Teko nugirsti pokalbį, kurio metu kažkas pasakė: "pavydžiu, reiškia myliu". Nepavydėti tada reikštų nemylėti. Pokalbio dalyviai tam įvairiapusiškai pritarė, savo ruožtu kiekvienas pasiūlydami savo argumentus. Bet ar tikrai yra taip? Kad būtų lengviau suprasti šią situaciją, pabandykime pakeisti ją į keletą panašių, bet paprastesnių. Pirma, įsivaizduokime, kad kalbėtume apie mūsų sutuoktinės (meilužės) meilę muzikai. Jei Jūs moteris, įsivaizduokite viską atvirkščiai (kaip apie savo vyrą). Jai patinka ištisas valandas klausytis muzikos ar pačiai groti. Tai atitraukia jos dėmesį nuo mūsų, o jai grojant, ji atrodo tokia laiminga ir visai mus užmiršusi. Antra, įsivaizduokime ją išbėgančią kažkur su savo draugėmis. Vėlgi, mes kažkiek laiko jos netenkame, ji linksminasi (prisimindama apie mus nebent paklausta apie tai savo draugių).

Regis, visiems įsimylėjėliams verta avėti aukštakulnius arba storapadžius batus. Mat tai, ar smarkiai juos kamuoja pavydas, priklauso nuo ūgio. Bent jau taip tvirtina mokslininkai iš Grioningeno ir Valensijos universitetų. Nyderlanduose ir Ispanijoje jie apklausė 549 vyrus ir moteris, norėdami klasifikuoti pavyduliavimo laipsnį ir išsiaiškinti, kurios varžovo savybės sukelia daugiausiai apmaudo. Paaiškėjo, kad vyrai dažniausiai privengia išoriškai patrauklių, turtingų ir fiziškai stiprių konkurentų. Bet kuo aukštesnis vyras, tuo ramiau jis žvelgia į varžovą. Moterys labiausiai pavyduliavo gražioms ir žavingoms damoms, tačiau vidutinio ūgio atstovės jautė tik vidutinį pavydą. Mokslininkų žodžiais, tai nesunku paaiškinti evoliucijos požiūriu: pagal jau anksčiau atliktus tyrimus, moteris traukia aukšti vyrai, o štai vidutinio ūgio moterys ne tik patrauklesnės vyrams, bet ir yra pačios sveikiausios bei vaisingiausios. Beje, tam tikromis aplinkybėmis vidutinio ūgio moterys, kitaip nei aukšti vyrai, vis dėlto labiau pažeidžiamos pavydo. Varžovių, kurios pranašesnės už jas pagal visuomeninį statusą arba fizinę jėgą, akivaizdoje jos jautė didesnį pavydą nei tos, kurios mažo ūgio arba aukštos. Mokslininkų nuomone, priežastis gali būti ta, kad aukštos ir stiprios damos arba socialiai įtakingos moterys tikrai gali būti pavojingos vidutinio ūgio kolegėms, mat peštynių atveju jos veikiausiai nugalės.

Paprastai ilgai galvoju kaip pavadinti įrašą. Vis norisi įdomesnės antraštės (matyt, vaikystės svajos tapti žurnaliste dar glūdi vienam iš mano pasąmonės klodų...). Taip ir gaunasi ilgi užrašai, kurie man pačiai ne visuomet patinka. Bet šiandien pavadinimas atėjo pirmiau nei mintis, ką noriu parašyti. Suteikiau savo įrašui lakoniška antraštę ir jaučiuosi gerai, nes dabar akivaizdu, apie ką šiandien rašysiu. Apie pavydą. Sutikite, tai vienas nemaloniausių jausmų. Tiek jį jaučiančiam, tiek ir jį sukeliančiam. Ilgai maniau, kad turėti pavydų vaikiną yra beprotiškai blogai - kiekvieną žingsnį kontroliuoja, draugais nepasitiki, telefone žinutes skaitinėti mėgina. Beveik CŽV! Nemalonu ir žemina.. Juk natūralu norėti, kad tavo draugas tavimi pasitikėtų! O jeigu nepasitiki, imi dvejoti - gal tikrai kažką ne taip darai...? Tačiau dabar manau, kad daug blogiau yra tam, kuris pavydi! Ne tik dėl to, kad nuolat jaučia nerimą. Pavyduoliai dažnai patiria ir kitų nesupratimą. Nes sveikai pavydūs žmonės paprastai žiūri akis išpūtę, į kokia nors mergaitę, kuri apsiverkia, kai su jos draugu pasisveikina nematyta gražuolė, arba į pavydų vaikiną, kurio akivaizdoje jo moterį nužvelgia kitas vyras. Ne kartą mačiau, kaip tokie puola žiūrinėtojui į atlapus. Manote lengva gyventi, kai turi nuolat savo merginai (vaikinui), jos draugams ir visiems kitiems aiškinti, kad TAS NIEKŠELIS TIKRAI NORĖJO IŠ JOS KAŽKO DAUGIAU...