Išgirstos mintys apie savižudybę
Beprotybę gali šlovinti tik tas, kas jos nematė iš arti arba pats joje nebuvo…
Negalvokit, kad idiotu būti laimė. Tai iš tiesų tik naivoka iliuzija.
O altruizmas, pareigos, tikėjimas ir kiti ne proto dalykai daug kam tikrai atrodo iliuzija, nes nėra pačiupinėjami ir pamatuojami objektyviais matais. Bet kas juos jaučia, žino juos egzistuojant. Tai proto sritis – įrodinėti. Tada jis patiki.
Širdis elgiasi kitaip: ji patikėjusi praregi…
Manyti, kad protu ir logika galima paaiškinti žmogaus vidinį pasaulį, irgi klaidinga.
Juk ne apie pareigą gyventi rašiau. Tai labai abstrakti sąvoka, kuri, deja, nieko nepasako.
Kokias pareigas jaučiamės turintys, kokių ne – patys puikiausiai jaučiam ir žinom. Bent aš savąsias žinau.
Žalia pievelė
Savižudybė, jei ją tyrinėti etiniu aspektu, kažkoks neišsprendžiamas fenomenas.
Galiausiai, belieka tik kibti viens kitam į atlapus – tu pateisini, nes užjauti! tu paskatini, nes nesmerki! etc
Aš galiu būti tik subjektyvi. Toks prof. Leenaars, žymus suicidologas, kuris šią savaitę vėl buvo atvažiavęs, pasakojo apie savo mokyklos draugą, kuris nusižudė: “Turbūt todėl aš esu čia”. Aš irgi pasirinkau tokį kelią, nes po svarbiausio man žmogaus savižudybės pati buvau per plauką nuo tokio pat atkartojimo. Aišku, buvau viso labo tik paauglė, kuriai verkiančiai liepdavo susiimti. Kai pasakiau kartą, kad man taip blogai, kad jau nieko nebegaliu, kad nematau jokios prasmės gyventi – susidūriau su tokiu pykčiu, kad įsitikinau, kad pasaulis tikrai man beviltiškai svetimas. Tada buvau arčiausiai mirties. Ir sulaikė tik stebuklas… Bet tai jau, matyt, OT…
Todėl sakau – aš nesmerkiu. Nepykstu. Neįsižeidžiu. Nekaltinu. Užuojauta – gal tikrai ne visai tas žodis (nors ne žodžiai svarbiausia). Man tai – atjauta. Kai savižudybė ima šmėžuoti sąmonėj (ir pasąmonėj) kaip vienintelė išeitis – tai tokie juodi vandenys, iš kurių gali ištraukti tik tas, kuris pats nebijo ten nerti. Ir tik tas, kuris turi viltį.
Galiu kalbėt tik už save – aš turiu viltį ir nebijau nerti. Kam tai per sunku, bent negramzdinkit giliau.
Knewkt
Silpnybė ar stiprybė – tokios “moralizuojančios” sąvokos.
Būna taip, kad žmogus jaučiasi baisioj aklavietėj ir nemato jokios išeities. Nemato.
Vienas dalykas būdingas tokiai nevilčiai, kuri veda prie savižudybės – taip vadinamas “tunelinis” arba susiaurėjęs mąstymas: matomas tik skausmas, tik vienintelis kelias, vienareikšmiškai priimama, kas vyksta ir t.t.
Pats svarbiausias dalykas – suprasti, kad tai nėra silpni, verti paniekos ar išbarimo žmonės, taip pat nėra kuo ir žavėtis, sudievint ar aukštint. Tai žmonės, kuriems labai reikalingi visi – aš, jūs, jie. Nes yra dalykų, kurių nesugrąžinsi. Pavyzdžiui, nutraukto gyvenimo. Arba savo gyvenimo iki to, kai nusižudė svarbus ar net pats brangiausias žmogus.
Knewkt
Aš dėl nieko gyvenime nesigailiu. Kad ir ką būčiau padariusi.
Kartais pagalvoju, kad mano gyvenimas toks margas, kad daugybė žmonių per visą savo gyvenimą nėra tiek patyrę, kiek aš..Aišku, aš nesakau, kad viskas buvo gerai ir teisinga. Bet aš nesigailiu. Margas gyvenimas, margos mintys..Aš dažnai pusę dienos svaigstu iš laimes (Beje, didžiausia laimė man-pajusti savyje laisvę. Bent akimirkai. Geriausiai ją pajuntu stovėdama beribiame lauke, kuriame auga keli medžiai, kai pučia vėjas ir kai atsiveria dangus..Dievinu dangų. Besigerint erdve ir kažkokia tuštuma, aš pajuntu palaimą..) Pastebėjau, kad “dideli” dalykai man laimės neteikia. Aš pati susigalvoju kuo man džiaugtis.Širdis pasako. Bet va..kenčiu dvigubai tiek..Bet aš pati dėl to kalta, niekas kitas.
Dievinu žmones. Tokius spalvingus ir skirtingus. Kasdien užkalbinu daugybę žmonių-manikiūrininkę, taksistą, praeivius..Žmonės mane papildo.
Turbūt taip ilsiuosi nuo vienatvės.
miegancioji grazuolyte
Galbūt reikėtų patikslinti, jog kiekvienas gali išplaukti, tačiau NE KIEKVIENAS SAVO PAGALBA. Kartais reikia rankos iš šalies.. tačiau jeigu pats nenori tos rankos susirasti, tikėtina, kad niekas pats tau jos nepaduos. Tai nėra gerai, bet natūralu.. žmonės per daug užsiėmę.. jie net sau laiko neranda – kur jau ten pastebėti kito bedas
MrFroid
