Versta iš: Preventing Suicide: a resource for primary health care workers. – World Health Organization; Geneva 2000.

Lietuviško leidimo teisės suteiktos Valstybiniam psichikos sveikatos centrui

Iš anglų kalbos vertė gyd. V.Banaitis
Specialioji redakcija – gyd. N.Bučelytės
Redagavo – L.Čėsnienė

Savižudybės prevencija Atmintinė pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams Atmintinė skiriama tam tikroms socialinėms bei profesinėms grupėms, kurių veikla ypač svarbi savižudybių prevencijai (bendros praktikos gydytojai, žurnalistai, mokyklų darbuotojai, kalėjimų tarnautojai, išgyvenusių savižudybę asmenų savitarpio paramos grupės).

Pasaulinė Sveikatos Organizacija
Psichikos sveikatos skyrius
ženeva 2000

© Word Health Organization 2000
© Valstybinis psichikos sveikatos centras 2000


Turinys
Pratarmė
Savižudybės prevencija: problemos mastai
Pirminės sveikatos priežiūros svarba
Savižudybė ir psichikos sutrikimai
Alkoholizmas
Schizofrenija
Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė
Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai
Savižudžių dvasinė būsena
Kaip užmegzti kontaktą; su asmeniu, galvojančiu apie savižudybę ar
mėginusiu nusižudyti
Savižudybė: mitai ir faktai
Kaip atpažinti žmogų, ketinantį nusižudyti
Kaip įvertinti savižudybės riziką;
Kaip elgtis su asmeniu, mėginusiu žudytis
Psichiatro konsultacija
Pagalbos šaltiniai
Ką; daryti
Ko nedaryti
Išvada


Pratarmė

Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema (“Sizifo mitas”). Ði rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas. 1999 m. PSO paskelbė tarptautinę programą SUPRE (SUicide PREvention). į šią programą įeina ir serija išleistų atmintinių, skirtų socialinėms bei profesinėms grupėms, kurios gali turėti įtakos savižudybių prevencijai. Ðios grupės tarsi jungia ilgą ir visapusišką grandinę, kurią sudaro sveikatos priežiūros profesionalai, pedagogai, socialinės tarnybos, valdžios institucijos, įstatymų leidėjai, žurnalistai, teisėtvarkos pareigūnai, šeima ir bendruomenė. Mes ypač dėkingi dr.Lakshmi Vijayakumar (SNEHA, Chennai, Indija), kuri paruošė pirminį šios knygelės variantą, taip pat tekstą peržiūrėjusiems PSO Suicido prevencijos tarptautinio tinklo nariams: dr.¨ivind Ekeberg iš Oslo universiteto Ullevål ligoninės (Norvegija), prof. Jouko L¸nnkvist iš Helsinkio Valstybinio Visuomenės sveikatos instituto (Suomija), prof. Lourens Schlebusch iš Natalio universiteto Durbane (Pietų Afrika), dr. Airi Värnik iš Tartu universiteto (Estija), dr. Shutao Zhai iš Nankino Medicinos universiteto Smegenų ligoninės (Kinija). Dr. J.M.Bertolote Koordinatorius psichikos ir elgesio sutrikimams Psichikos sveikatos skyrius Pasaulinė sveikatos organizacija


SAVIŽUDYBĖS PREVENCIJA: PROBLEMOS MASTAI

· 2000 m. pasaulyje gali nusižudyti milijonas žmonių
· Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus
· Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis
· Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje
· Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms
· Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei.

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti.

Savižudybė dabar yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Pirminės sveikatos priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją.

PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PERSONALO SVARBA

· Pirminės sveikatos priežiūros personalas turi ilgalaikius bei glaudžius ryšius su bendruomene ir vietos žmonių pasitikėjimą
· Ðis personalas sieja bendruomenę su visa sveikatos priežiūros sistema
· Daugelyje šalių, kur psichikos sveikatos priežiūra nepakankamai išvystyta, jis yra pagrindinis sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas
· Jo pažintis su bendruomene prireikus padeda išrūpinti šeimos, draugų arba institucijų paramą
· Personalas gali garantuoti nuolatinę, nenutrūkstamą pagalbą
· Per jį dažniausiai pradedama ieškoti pagalbos nelaimei ištikus.

Trumpai tariant, pirminės sveikatos priežiūros personalas visada čia pat, visada prieinamas, pažįstamas ir galintis suteikti pagalbą.

Savižudybė ir psichikos sutrikimai

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse išaiškino du dalykus. Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:
· visų formų depresijos;
· asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);
· alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas);
· schizofrenija;
· psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;
· kiti psichikos sutrikimai.

Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau net ir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos specialistus. Todėl lemiamas vaidmuo čia tenka pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams.

Depresija dažniausiai diagnozuojama tiems, kurie įvykdė savižudybę. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas, liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina. Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą, tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausi depresijos požymiai:
· liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;
· nebedomina įprastinė veikla;
· nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai – didėja;
· miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;
· nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;
· menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;
· nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas;
· sunku susikaupti, nutarti, įsiminti;
· kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę.
Kodėl depresija pražiūrima? Nors vaistų depresijai gydyti yra gana daug ir jie prieinami, liga dažnai nediagnozuojama dėl šių priežasčių:
· žmonės neretai varžosi prisipažinti esą prislėgti, nes tai laikoma silpnumo požymiu;
· jausmai, susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad nelaikomi liga;
· depresiją sunku diagnozuoti, kai sergama dar kokia nors somatine (kūno) liga;
· depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių pojūčių.
Depresiją galima pagydyti, savižudybės galima išvengti .

ALKOHOLIZMAS

Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo alkoholio. Savo ruožtu 5-10% piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Alkoholio problemų turėjusiems savižudžiams būdinga:
· labai ankstyva girtavimo pradžia;
· ilgi girtavimo laikotarpiai;
· pasigėrimai;
· prasta (fizinė) sveikata;
· prislėgta nuotaika;
· nesklandus asmeninis gyvenimas;
· neseniai patirta asmeninė netektis (iširusi šeima, skyrybos arba mirtis);
· nepatenkinami darbo rezultatai. Nusižudę piktnaudžiaujantys alkoholiu asmenys ne tik buvo pradėję girtauti jauni, labiau pasigerdavo, bet ir dažnesniais atvejais gimė ir augo girtaujančiose šeimose. Paaugliams savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis.
Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai didina savižudybės pavojų

SCHIZOFRENIJA

Apie 10% sergančių šia liga galų gale nusižudo. Schizofrenijai būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir elgesio visuomenėje normų nepaisymas, trumpai tariant, ryškiai iš kitų išsiskiriantis elgesys ir/arba jausmai bei keistos mintys. Sergantys schizofrenija labiau linkę žudytis šiais atvejais:
· kai ligoniai yra jauni, nevedę, darbo neturintys vyrai;
· ligos pradžioje;
· prislėgtai nuotaikai kamuojant;
· esant dažniems ligos paūmėjimams;
· kai asmuo labiau išsilavinęs;
· kai ligonis esti įtarus. Sergantys schizofrenija dažniau nusižudo šiais atvejais:
· ligos pradžioje, kai žmogus jaučiasi sutrikęs ir/arba suglumęs;
· prasidedant pagerėjimui, kai išoriški ligos požymiai nebe tokie ryškūs, tačiau ligoniai tuo metu būna labai pažeidžiami;
· būsenai ėmus blogėti, kai žmogus jau tarėsi įveikęs ligą ir buvo nusiraminęs, bet štai jam vėl iškilo ta pati grėsmė;
· netrukus po išrašymo iš ligoninės.

SOMATINĖS (KŪNO) LIGOS IR SAVIžUDYBĖ

Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės. Tokios ligos yra:
· neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę; jį sustiprina piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas);
· stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis; pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė);
· vėžys – paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Ji daugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozės nustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu;
· žIV / AIDS – tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažnina savižudybes tarp užsikrėtusiųjų žIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj po diagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas. Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus:
· cukraligė;
· išsėtinė sklerozė;
· lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinimamojo trakto sutrikimai;
· kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams;
· kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos;
· lytinės funkcijos sutrikimai;
· judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi liguista būsena

SOCIODEMOGRAFINIAI IR APLINKOS VEIKSNIAI

Lytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti.
Amžius – dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys.
Ðeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei turintys partnerį.
Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami.
Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.
Bedarbystė – pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu bedarbio statusas.
Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į kitą regioną.
 

Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:
· tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais;
· atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų;
· praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis;
· darbo ir pinigų problemos – darbo praradimas, išėjimas į pensiją, finansiniai sunkumai;
· visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai;
· įvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.

· Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir priemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės prevencijos strategija.

· Suicido demonstracija – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai, kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos pačius pasekti tokiu pavyzdžiu.

SAVIžUDžIŲ DVASINĖ BŪSENA

Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.

3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas.

Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.

Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.

Jausmai
  Mintys
Liūdesys, prislėgta nuotaika
  Nenoriu gyventi
Vienatvė
  Nieko nepakeisiu
Bejėgiškumas
  Nebegaliu ištverti
Neviltis
  Esu nevykėlis ir našta
Nereikalingumas
  Kitiems bus geriau be manęs

Kaip užmegzti kontaktą su asmeniu, galvojančiu apie savižudybę ar mėginusiu nusižudyti

Labai dažnai, kai žmogus sakosi pavargęs nuo gyvenimo, nematąs prasmės toliau gyventi, į tai arba numojama ranka, arba papasakojama apie kitus žmones, kuriems buvo dar blogiau. Nei viena, nei kita tokiam žmogui nepadės. Pirmas kontaktas su savižudžiu yra labai svarbus. Dažnai susitikimas su juo vyksta prie žmonių – gydymo įstaigoje, namie arba viešoje vietoje, kur gana sunku atvirai pasikalbėti.
1. Pirmiausia būtina rasti tinkamą vietą ramiam ir priimtinai konfidencialiam pokalbiui.
2. Skirti tam pakankamai laiko. Savižudis paprastai tik per ilgesnį laiką “išsikrauna”, tad reikia būti psichologiškai pasirengusiam suteikti jam tokią galimybę.
3. Svarbiausias uždavinys yra jį išklausyti. (Ištiesti ranką ir išklausyti savaime yra didelis žingsnis mažinant savižudžio neviltį.)
Tikslas – nutiesti lieptą per nepasitikėjimo, nusivylimo ir beviltiškumo bedugnę ir suteikti žmogui viltį, kad pasidarys geriau.

Kaip bendrauti
· Klausytis įdėmiai ir ramiai
· Stengtis suprasti žmogaus jausmus (įsijausti)
· Be žodžių rodyti supratimą ir pagarbą
· Gerbti žmogaus nuomonę ir vertybes
· Kalbėti atvirai, neapsimestinai
· Parodyti atidumą, rūpestį ir nuoširdumą
· Sutelkti dėmesį į žmogaus jausmus.

Ko nedaryti
· NEnutraukinėti per dažnai
· NEsibaisėti ir nesikarščiuoti
· NEparodyti, kad esi užsiėmęs
· NEsidėti globėju;
· NEsakyti įkyrių ar neaiškių pastabų;
· NEužduoti sunkių klausimų.

Ramus, atviras, atsargus, palankus ir nesmerkiantis kalbėjimo būdas palengvina bendravimą.

 

Išklausyk nuoširdžiai ir šiltai
Elkis pagarbiai
Įsijausk
Domėkis ir pasitikėk

Savižudybė: mitai ir faktai

Mitai
  Faktai

žmonės, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo

  Dauguma nusižudžiusiųjų kokiais nors ženklais išreikšdavo savo ketinimus

Savižudžiai yra tvirtai pasiryžę numirti

  Dauguma iš jų yra ambivalentiški, dvejojantys
Savižudybė įvyksta be įspėjimo
  Daug savižudybių įvyksta būsenai pagerėjus, kai žmogus pasidaro energingesnis ir žvalesnis
Pagerėjimas po krizės reiškia, kad savižu-dybės pavojaus nėra
  Desperatiškos mintys gali virsti destruktyviais veiksmais
Visoms savižudybėms kelio neužkirsi
  Teisybė. Bet daugumai iš jų – galima

 

Savižudis visada išlieka savižudžiu

  Suicidinių minčių gali iš naujo kilti, bet jos nėra pastovios ir kai kuriems niekad nepasikartoja
Kaip atpažinti žmogų, ketinantį nusižudyti

ženklai, kurių reikia ieškoti žmogaus elgesyje arba praeityje:
1. žmonių vengimas, nesugebėjimas palaikyti ryšių su šeima ir draugais
2. Psichikos sutrikimai
3. Alkoholizmas
4. Nerimas arba panika
5. Asmenybės pasikeitimas – irzlumas, pesimizmas, depresija arba apatija
6. Valgymo arba miego įpročių pasikeitimas
7. Suicidiniai bandymai praeityje
8. Neapykanta sau, kaltės, savęs menkinimo, gėdos jausmas
9. Neseniai patirta netektis (mirtis, ištuoka, išsiskyrimas ir pan.)
10. Savižudybė giminės istorijoje (genealogijoje)
11. Staigus noras sutvarkyti asmeninius reikalus, parašyti testamentą ir t.t.
12. Vienišumas, bejėgiškumas, neviltis
13. Rašteliai apie savižudybę
14. Prasta sveikata
15. Pakartotinės užuominos apie mirtį arba savižudybę.

Kaip įvertinti savižudybės riziką

Kai pirminės sveikatos priežiūros personalas įtaria suicidinio elgesio galimybę, reikia įvertinti šiuos veiksnius:
· dabartinė psichikos būklė ir mintys apie mirtį bei savižudybę;
· savižudybės planas – kaip žmogus jai pasirengęs ir ar greitai jis tai darys;
· žmogaus paramos ratas (šeima, draugai ir kt.).

Geriausias būdas sužinoti, ar žmogus ketina nusižudyti – tai paklausti apie tai jį patį. Priešingai negu įprasta manyti, kalbos apie savižudybę neįdiegia tos minties žmonėms į galvą. Iš tikrųjų jie būna dėkingi ir jaučia palengvėjimą galėdami atvirai kalbėti apie dalykus, kurie juos kamuoja.

Kaip klausti

Klausti žmogų apie jo arba jos sucidines mintis nelengva. Patartina pamažu artėti prie šios temos. Ðtai kai kurie naudingi šiuo atveju klausimai:
· Ar jums liūdna?
· Ar jaučiatės niekam nereikalingas (-a)?
· Ar manote, kad gyventi neverta?
· Ar manote, kad galėtumėte nusižudyti?

Kada galima klausinėti
· Kai žmogus pajunta, kad pašnekovas jį supranta
· Kai žmogus nesivaržo kalbėti apie savo jausmus
· Kai žmogus kalba apie neigiamus dalykus (vienišumą, bejėgiškumą ir pan.).

Kokie turėtų būti klausimai
1. Išsiaiškinti, ar žmogus turi konkretų savižudybės planą:
· Ar turite paruošęs planą baigti gyvenimą?
· Ar įsivaizduojate, kaip tai padarytumėte?
2. Išsiaiškinti, ar žmogus numatęs priemonę (būdą) nusižudyti:
· Ar turite tablečių, įrankį, nuodų ar kitokią priemonę?
· Ar galite ta priemone bet kada lengvai pasinaudoti? 3. Išsiaiškinti, ar žmogus numatė laiką:
· Ar jau nusprendėte, kada baigti savo gyvenimą?
· Kada planuojate tai padaryti?
Visus šiuos klausimus reikia pateikti dėmesingai, su rūpesčiu ir užuojauta

Kaip elgtis su asmeniu, mėginusiu žudytis

Pavojus nedidelis (maža rizika), t.y. kai žmogui jau buvo kilę suicidinių minčių (“nebeištversiu”, “nebenoriu gyventi”), bet jis dar neturi konkrečių savižudybės planų.

Ðiuo atveju elkitės taip:
· Pasiūlykite emocinę pagalbą.
· Išnagrinėkite suicidinius jausmus. Kuo atviriau žmogus kalba apie sutrikimą, izoliaciją, menkavertiškumą, tuo silpnesnis darosi jo dvasinis pasimetimas. Kai jis atslūgsta, žmogus aiškiau ima mąstyti. Ðis apmąstymas yra lemiamas, nes niekas, išskyrus jį patį, negali atšaukti sprendimo mirti ir nutarti gyventi.
· Sutelkite dėmesį į žmogaus galimybes ir nukreipkite kalbą apie tai, kaip būdavo sprendžiamos ankstesnės problemos nesigriebiant savižudybės.
· Susitarkite dėl psichikos sveikatos specialisto arba kitos srities gydytojo konsultacijos.
· Reguliariai lankykite tokį asmenį ir palaikykite užsimezgusį su juo ryšį.
Vidutinis pavojus:
žmogui kyla suicidinių minčių bei planų, bet jis nepasirengęs tuojau pat nusižudyti. Ðiuo atveju tinkamiausi veiksmai tokie:
· Pasiūlykite emocinę pagalbą, išanalizuokite žmogaus jausmus, akcentuokite jo teigiamas galimybes.
· Pasinaudokite jo dvejonėmis: sutelkę į jas dėmesį, pamažu stiprinkite žmogaus norą gyventi.
· Išanalizuokite suicido alternatyvas: aptarkite visas įmanomas jo galimybes, net jei jos nežadėtų idealaus sprendimo, bet žmogus galbūt susidomės bent viena iš jų.
· Išgaukite iš žmogaus pažadą nesižudyti prieš tai nepasikalbėjus su sveikatos priežiūros darbuotojais arba įkalbėkite atidėti šį veiksmą iki tam tikro laiko.
· Pasiųskite šį asmenį pas psichiatrą, užregistruokite jo apsilankymą kuo anksčiau.
· Susisiekite su jo šeima, draugais ir bendradarbiais, pasitelkite juos į pagalbą. Didelė rizika – žmogus yra parengęs konkretų planą, turi priemonių jam realizuoti ir ketina veikti nedelsdamas.

Jūsų veiksmai turi būti tokie:
· Būkite su tuo žmogumi, nepalikite jo vieno
· Atsargiai ir švelniai kalbėkite su juo, pašalinkite tabletes, peilį, ginklą, nuodus ir pan., t.y. atitolinkite savižudybės priemonę
· Stenkitės tartis su juo, atrasti bendrą kalbą
· Tuoj pat susisiekite su psichikos sveikatos specialistu arba kitu gydytoju ir suderinkite hospitalizaciją
· Praneškite šeimai ir užsitikrinkite jos paramą.

Psichiatro konsultacija

Kreiptis į gydytoją reikia tais atvejais, kai:
· žmogui pasireiškia psichikos sutrikimas;
· praeityje jis buvo mėginęs nusižudyti;
· šeimoje būta suicido, alkoholizmo arba psichikos ligos;
· asmuo yra silpnos sveikatos;
· šeima jam nepadeda.

Siuntimas konsultuotis
· Pirminės sveikatos priežiūros darbuotojas turi rasti laiko išaiškinti žmogui, jog siuntimas pas psichiatrą yra pagrįstas
· Susitarkite su gydytoju dėl ligonio vizito
· Svarbu, kad žmogus suprastų: siuntimas pas psichiatrą nereiškia, jog pirminės sveikatos priežiūros darbuotojas vengia spręsti jo problemas
· Susitikite su šiuo asmeniu po gydytojo konsultacijos
· Kartkartėmis suraskite laiko pasikalbėti su juo. pagalbos šaltiniai įprastiniai pagalbos šaltiniai yra šie:
· Šeima
· Draugai
· Bendradarbiai
· Dvasininkai
· Krizių centrai
· Sveikatos priežiūros profesionalai.

Kaip į juos kreiptis
· Pabandykite gauti žmogaus sutikimą priimti minėtų šaltinių pagalbą, o po to užmegzkite ryšį su jais
· Jei tokio sutikimo negaunate, pabandykite surasti šiam žmogui ypač palankų asmenį
· Pasikalbėkite su savižudžiu iš anksto ir paaiškinkite, kodėl kartais lengviau šnekėtis su svetimu negu su artimu žmogumi, kad nepasijustum atstumtas ar įskaudintas
· Kalbėdami su pasitelktais pagalbon asmenimis nekaltinkite jų ir neverskite pasijusti kaltiems
· Užsitikrinkite jų paramą imantis reikalingų veiksmų
· Atsižvelkite ir į pagalbininkų interesus.

Ką daryti
· Išklausyti, suprasti, būti ramiam
· Rodyti dėmesį ir atidumą
· Rimtai įvertinti situaciją ir rizikos laipsnį
· Išsiteirauti apie ankstesnius bandymus žudytis
· Išanalizuoti kitokias išeitis
· Išklausinėti jį apie savižudybės planą
· Laimėti laiko, kol pavyks susitarti
· Pasitelkti į pagalbą kitus
· Pašalinti savižudybės priemones (jeigu tai įmanoma)
· Veikti – pranešti kitiems, pasitelkti juos į pagalbą, esant didelei rizikai nepalikti šio asmens vieno.

Ko nedaryti
· NEignoruoti susidariusių aplinkybių
· NEparodyti pasibaisėjimo, sutrikimo ar panikos
· NEsakyti, kad viskas bus gerai
· NEprovokuoti savižudžio daryti kaip pats išmano
· NEmenkinti problemos
· NEduoti melagingų patikinimų
· NEsipiktinti už jo akių
· NEpalikti savižudžio vieno.
 

Išvada Suinteresuotumas, jautrumas, sumanumas, gebėjimas pasirūpinti kitu žmogumi, įsitikinimas, kad gyvybę verta saugoti – tai pagrindiniai pirminės sveikatos priežiūros darbuotojo resursai, kuriais remdamasis jis gali padėti išvengti savižudybės.
Views All Time
Views All Time
4742
Views Today
Views Today
1
0 0