Poezijos autoriai: Aldona Norvilaitė

Jei ne Tu, aš būčiau tik akmuo
Ir žolė mane pavasarį praaugtų,
Bet Tu pašaukei mane: Adomai!
Ir atsiliepiau aš Tau: Esu.

Tu paklausei: Kurgi tu, Adomai?
Atsakiau: Čionai. Bet kurgi, Dieve, Tu?
Tu tylėjai. Supratau čia likęs
Vienas pats su savo šešėliu.

Jei ne Tu, aš būčiau tik akmuo,
Užmirštas žvaigždėtoj begalybėj.
Atsiliepk, - aš dėl Tavęs esu
Pervertas beribio ilgesio...

Kodėl, Viešpatie, o kodėl
Man taip svarbu
Kad matytum mane
Štai čia, kur esu? -

Deja, esu aš negeras,
Įstatymų Tavo nepaisęs,
Daręs viską savaip, -
Matau jau ir pats –
Vis pro šalį,
Nepatikėjęs,
Kad Tu šitaip štai –
Žiūrėsi manęsp,
Kai net pats
Savęs nebežiūrau,
Mylėsi
Ir dar –
Ir dar – ...tikėsi manim.

Jau neatšaukiamas aš Tavo kelyje,
Nes neturiu nei tų namų,
Kur augau,
Nei tų,
Kurių bepradį ilgesingą šauksmą
Nešiojuosi kaip žaizdą širdyje.

Aš Tavo, Viešpatie,-
Dykumoje.

Bevaisis geliantis priešybių smėlis.
Vienodai žeidžia ir tiesa, ir melas.
Tu pažadėjai, Viešpatie, man žemę, -
Tai kam drumsti miražais mano sielą?

Stebi, kaip aš atrinkinėju smiltis
Į du krantus – čia gera,
O ten bloga...
Bet jau ir aš žinau – oazės
Dykumoje aš nesukursiu, - žemė,
Kurią man pažadėjai,
Ne iš šio pasaulio.

Iš viso, ką žinojau,
Liko „nežinau“ tik.
Todėl jau viską priimu
Ir nieko nelaikau jau.
Klampoju per save
Lyg per pustynės žemę –
Tik dėl tavęs
Vienatine avele...

Dėkoju, Viešpatie, Tau
Už sunkiausią savo nuopolį,
Už teisę nusileisti pragaro dugnan,
Bejėgę kančią,
Juodą aklą naktį,
Bevaisę dykumą,–
Kaip ir už tai,
Kad ir toksai
Buvau pakeltas Tavo,
Pabučiuotas
Ir pripažintas teisėtu sūnum.
Klajodamas svetur –
Atpažinau namus aš.
Atskirtas nuo Tavęs –
Tave aš suradau.
Ir nežinau -
Mes dviese esame
Ar esa vienas,
Žinau tiktai –
Yra taip – kaip yra,–
Toks neaprėpiamas buvimas šitas,
Dieve,
Dainuojantis žmogaus širdim maža.

Be meilės tavosios aš tuščias
Lyg tylintis varpas,
Daiktų karalijos šešėlis
Slenkąs paskui saulę.
Esu atpažįstantis aš,
Bet nesu atpažintas,
Lyg būčiau bepradis, bevardis,
Nuo visko atskirtas.

Einu į tave
Tarsi žengčiau nuo skardžio bedugnėn,
Palikdamas viską,
Ką leidai vardais pavadinti. -
Taip skenda į šviesą drugys,
Taip apakintas paukštis
Vis gieda vienintelę meilę -
Gyvenimą – mirtį.

Žinau, kad esi.
Ir nešu savo tylinčią būtį
Lyg šaukiamas būčiau
Aš peržengti nesančią ribą.

Riba esu aš.
Aš tavo atvaizdo blyksnis
Nuo ilgesio kranto
Į skambančią meilės bedugnę.

Viešpatie,
Tavo žodžiai –
Tyla tarp dviejų širdžių,
Kuri vienintelė begali pasakyti daugiau,
Nei jau pasakyta visu tuo kas yra,
Kai neaprėpiama visatų didybė
Telpa į žolės stiebu ropojančios boružės sapną.

Tavo valia
Žmogaus širdyje atverta begalybė.
Taip stoviu – busdamas –
Šviečiančių erdvių sankryžoje,
Jau suvokdamas,
Kad jokių atramų niekada ir nebuvo, -
Vien tik tai,
Kad esame gimę tavuoju žodžiu.

Lyg raištį nuo akių kažkas nutraukė, -
Tik duonos kepaliukas, dvi žuvelės,
Šviesa nuo tavo lūpų, kai sakai:
Palaimink ir paskalsink, Dieve mano.

Anapus liko puotos šurmulys,
Puotautojų goslus, apgirtęs juokas,
Reklamų falšas, imidžų lemtis,-
Gesinant šviesą – vien ekranas pilkas.

Lyg raištį nuo širdies kažkas nurišo, -
Atverta lyg žaizda. O gal dangus -
Ne kraujas – laša, gydydamas sielą,
Gyvenimui paskalsindamas mus.

Yrančių formų lavinoj
Tęsias aklųjų puota.
Pasaulis savim apkurtęs,
Teisuoliškai elgetos juokias.

Pasaulis pavargo būti
Į mirtį – lyg kirvis į medį.
Pasaulis vien žaidžia būtį –
Įstatymą ir moralę.

Prikala Dievą prie kryžiaus.
Paskui suklumpa ir meldžias,
Kad duotų jiems Dievas duonos
Ir vyno šiandienos šventei.

O Dievas tyli ir laukia,
Meile pamišęs Dievas, -
Ant kryžiaus iš ilgesio miršta,
Tikėdamas mūsų sielom.

Mes matėme –
Laukais kažkas nutolo
Net neaplojamas šunų
Ir neįspaudęs pėdų...
Mes nelydėjome.
Mes sakėme – ne mūsų.
Sėdėjom prie ugnies, -
Lauke taip kaukė vėjas.

Norėjom nematyti jo. Užmiršti.
Šokom, dainavom plėšydami tylą.
Bet šaltis skverbėsi gilyn, į kaulus
Ir traukėsi šviesa tolyn nuo mūsų.

...Mes pažinojome tą vieną,
Kurs nuėjo
Laukais
Sniege net nepalikęs pėdų,
Išduotas atmintim,
Ir vėl parduotas
Už trisdešimtį grašių sidabrinių.

Nuėjo vienas jis.
Su kryžiumi.
Į naktį.
Dar kartą žemės lemtį išpažinęs.
Ugnis pašėlusiai židinyje dar šoko,
Bet mes tylėjome
Jau lyg veidais į mirtį.

Pasilenkdamas
Prie tavo kojų, Viešpatie,
Pamatau aš žemę iš dangaus, –
Po absurdiškos puikybės luobu
Kolapsuoja čia širdis žmogaus.

Tarsi Vėlinių nakties liepsnelės
Spindi, bet neapšviečia būties,
Svetimumo šaltis tyliai kausto,
Nors ir stovim petim prie peties.

Žemė ir dangus mirtim atskirta,
Bet sujungta meilės jungtimi.
Aš prie tavo kojų pasilenkęs
Taką į tave randu širdy.

Poezijos baltos knygos...
Baltas takas žiemos,
Kuriuo nueisiu bažnyčion
Parsinešti Komunijos. -
Rodos,
Galėčiau patsai ją turėti,
Bet vis pametu
Dirbdamas darbus
Ir einu parsinešti
Sekmadieniais.
O prie jos dar vis prideda
Gabalėlį dangaus,
Pamiškės baltą taką,
Tavo akių šviesą...

Taip ir vaikštau
Palikdamas darbus
Ir galvodamas:
Jei nepamesčiau Komunijos, -
Ar ir visa kita išliktų, –
Tai, ką prideda...
O gal ir turėčiau šitaip:
Saugoti dangų, taką, tavo akis, –
Kad nepamesčiau Komunijos.
Ir neščiausi ją patsai į bažnyčią
Pamiškės baltu taku
Tavo akių šviesoje,
Kaip poezijos knygoje..

Kas ta riba tarp garso ir tylos,
Erdvė ir taškas kuo yra atskirta?
Kas atskiria mane nuo tos dainos,
Kurią dainuoju, žodžiuos pasiklysdamas.

Kaip grūdas laiko girnose drebu –
Atrodo, permals ir paleis pavėjui...
Bet kuo smulkiau sutrupintas esu –
Mažėja ir mirties many šešėlis.

Ir jau daugiau klausausi tos tylos,
Kurią imu regėt pro žodžių mišką.
Artyn artyn neesančios ribos, -
Jau net nebegirdėt, kaip sukas girnos...

Ir vis tik suprantu, kad dar toli, -
Toliau, nei pats nueiti tai galėčiau.
Todėl šnabždu pats sau:
Kai baigsiu aš,
Tu, Viešpatie, savim mane pradėsi...