Laimingos meilės formulė
|

Laimingos meilės formulė

Psichologai meilėje atranda labai daug dėsningumų, pasikartojimų. Visos poros pereina tuos pačius etapus, nė viena neišvengia krizių. Visi panašiai klystame ir kenčiame dėl panašių dalykų net nežinodami, kad patys meilę ir žudome. O paskui šaukiame, kad nėra meilės. Tačiau psichologė-psichoterapeutė Rūta Bačiulytė sako, kad meilė gali tęstis ir visą gyvenimą. „Meilė tikrai gali tęstis visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad visą gyvenimą ji liepsnos ta pačia ugnimi ir išliks tokia, kokia buvo dviejų žmonių santykių pradžioje. Meilė – gyvas, nuolat kintantis procesas, pereinantis ne vieną etapą. Tik nuo dviejų žmonių noro ir pastangų priklauso, kiek ji tęsis. Meilė gali tęsti iki gyvenimo pabaigos arba iki pirmos krizės, nesėkmės ar išbandymo.” „Meilė prasideda nuo susižavėjimo, o paskui – skraidymas ant sparnų, rožinės svajos. Tai pradinė meilės stadija, kurioje vienas kitą idealizuojame, matome tai, ką norime matyti. Tačiau tokia būsena negali tęstis visą gyvenimą. Ji ir nesitęsia. Jeigu šitame etape pora susituokia, greitai į tarpusavio santykius įsimaišo buitis: rožiniai akiniai nukrinta, o tada aplanko nusivylimas – pirmoji krizė. Pirmąją krizę neišvengiamai išgyvena ir nesusituokusios poros. Šitoje stadijoje poros dažnokai išsiskiria arba jų santykiai visiškai atšąla. Jeigu ir gyvena toliau kartu, tai gyvena jau tik iš įpročio, dažnai netgi kentėdamos. Yra manančių, kad susižavėjimas, įsimylėjimas trunka maždaug trejus metus, tačiau dažnai tai baigiasi jau po metų.

Apie lietuvių tapatybę ir moterų ištikimybę vyrams
|

Apie lietuvių tapatybę ir moterų ištikimybę vyrams

Tradicinis lietuvaitės įvaizdis – tai geltonkasė, pasidabinusi karoliais mergina. Skirtingai nei kitus istorinius stereotipus, šį labai lengvai galime datuoti. Viskas prasidėjo nuo vieno eilėraščio. „Su savo darbo marškiniais dėvėjo/ trumpą rainuotą sijoną turėjo/ ant geltų kasų rūtų vainikelį/ ant balto kaklo gintaro šilelį” – šis Silvestro Valiūno eilėraštis, parašytas XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, suformavo tradicinį lietuvaitės vaizdinį. „Iš tiesų XIX a. pab.- XX a. pr. niekas nežinojo nei S. Valiūno, nei kad tai yra autorinis eilėraštis, bet beveik kiekviena lietuvė tą pasakojimą apie Birutės ir Kęstučio meilę, vestuves ir kad tai yra ta šeima, kuri pagimdė Vytautą, žinojo ir giedojo”, – pasakoja literatūrologas Paulius Subačius. Tiesa, šis įvaizdis tiko tik iš dalies – trumpas sijonas ir baltas kaklas per daug erotiškai skamba. O juk dorumas irgi yra vienas iš tradicinių lietuvaičių bruožų. „Kadangi sijonas trumpas, netinka etine prasme, baltas kaklas – per daug erotiška, todėl lieka rūtų vainikėlis, gintaro karoliai, geltoni plaukai, tautiniai rūbai ir mėlynos akys, nors, žinoma, ne daugiau kaip pusė lietuvaičių yra mėlynakės”, – tikina literatūrologas. Nuomonės apie lietuvaičių dorovę išsiskirdavo. Vieni teigė, kad lietuvaitės labai dorybingos ir saugo savo skaistybę, kiti teigė priešingai – šiuose reikaluose jos buvo daug laisvesnės nei tuometinėje Europoje. Lenkai apie mus rašė eilėraščius, kuriuose apsakomi lietuvių moterų vargai.

Tabletė, gydanti neištikimus partnerius. Tai įmanoma?
|

Tabletė, gydanti neištikimus partnerius. Tai įmanoma?

Pasirodo, jog neištikimybė, kaip akių spalva ar nosies forma, yra paveldima ir užkoduota žmonių genuose. Tačiau mokslininkai suteikia vilties: jau atrasta medžiaga, kurios pagrindu greitai bus sukurtos tabletės, stabdančios neištikimybę. Sutuoktinių ar partnerių norą „eiti į kairę” sąlygoja keli veiksniai: anksčiau minėti genai, instinktai, psichologija bei chemija, kurią galima valdyti ir užkirsti kelią būti neištikimiems. Chemikai atrado medžiagą, kuri sukelia pasibjaurėjimą kitais priešingos lyties asmenimis ir skatina stiprų prisirišimo jausmą tik vienam partneriui, rašo mail.ru. Dar anksčiau buvo iškelta hipotezė, jog viena iš pagrindinių neištikimybės priežasčių gali būti tam tikros cheminės medžiagos. Mokslininkai prieš septynerius metus pradėjo ieškoti to, kas galėtų sustabdyti neištikimus partnerius. Visi bandymai, žinoma, buvo atliekami su pelėmis. Tyrėjai pasirinko dvi pelių grupes – pievines laukinukes ir stepių graužikus. Pirmosios grupės pelių patinėliai pasižymi gan audringu gyvenimo būdu ir „laksto” į kairę taip dažnai, kaip tik gali. Įdomu tai, jog stepiniai graužikai pasižymi ištikimybe ir šventai iki pat mirties būna su savo išrinktąja pele. Tai ir sužavėjo mokslininkus, kurie daugelį metų aiškinosi, kodėl vienos pelės yra neištikimos, o kitos net nežiūri kitų pelių pusėn. Taip po ilgų metų tyrimų, atrodo, pagaliau paaiškėjo, kas skatina ir kas stabdo neištikimybę. Pasirodo, jog vieno geno aktyvumas lemia žmogaus socialinį bei seksualinį elgesio modelį.

Ištikimo vyro išpažintis: kodėl aš visą gyvenimą neišdaviau žmonos?
|

Ištikimo vyro išpažintis: kodėl aš visą gyvenimą neišdaviau žmonos?

Aš noriu atskleisti jums paslaptį. Tai yra tai, kuo aš labai didžiuojuosi, ir tuo pačiu tai, ko aš gėdijuosi. Tai yra tai, ką reiškia būti vyru ir tokiu nebūti. Tai apibūdina, kas aš esu ir kas nesu. Tai dichotomija, kurią net man sunku suprasti. Mano paslaptis yra beveik ketvirčio amžiaus senumo – aš visada buvau ištikimas. Nors geidžiau daugelio moterų, niekada nei su viena iš jų nemiegojau, niekada nebučiavau nei vienų bučinio ištroškusių lūpų. Aš pasiturintis. Aš geros fizinės formos. Aš gražiai rengiuosi ir ne, aš nesu bjaurus. Taip, aš turėjau progų, bet…Aš niekada neapgaudinėjau. Ir niekada apie tai neprisipažinau, na, todėl, kad vyrai paprastai apie tai neprisipažįsta. Nepaisant to, kaip mes norėtumėm, kad jūs galvotumėte, kokie mes tapome jautrūs, mūsų broliška klika pagrįsta bravada ir varžymusi dėl pripažinimo. Tą pačia minutę, kai mes prisipažįstame nebesivaikantys sijonų, atsiribojantys nuo mūsų prigimtinio poreikio persekioti, mūsų goriliškos krūtinės ima mažėti. Tai gali skambėti ne ypač protingai, bet taip jau yra, bent jau mano pasaulyje. Taigi, ar aš kada nors nukrypau į šalį? Vieną kartą mano kolega man pasakė: “Jei ruošiesi apgaudinėti, daryk tai su tobulu 10, nes, kai tave pagaus apgaudinėjantį – o kada nors vis tiek pagaus – žvelgdamas atgal į praeitį, nesigailėsi.” Aš visada maniau, kad tai geras patarimas. Be to, aš niekada nesutikau tobulo 10, kuri būtų susidomėjusi manimi.

Meilė gali būti amžina
|

Meilė gali būti amžina

Kas dešimta pora meilę, kuri egzistavo santykių pradžioje, išsaugo dvidešimčiai metų ar dar ilgiau. Tokias išvadas padarė Niujorko Stony Brooko universiteto mokslininkai, kurie naudodami magnetinės rezonansinės tomografijos metodą palygino cheminius procesus, vykstančius ką tik įsimylėjusių porų ir porų, kartu gyvenančių ilgiau nei 20 metų, smegenyse. Mokslininkai nustatė, kad kai kurių ilgą laiką kartu gyvenančių porų smegenyse pamačius partnerio fotografiją vykdavo visiškai tokios pačios cheminės reakcijos, kaip ir žmonių, išgyvenančių ankstyvąjį įsimylėjimo periodą. Šis atradimas paneigė tradicinį įsitikinimą, kad su meile susiję, pakilią nuotaiką sąlygojantys cheminiai procesai pradeda silpnėti praėjus vos 15 mėnesių nuo santykių pradžios ir visiškai išnyksta per dešimt metų. Anksčiau skirtingi tyrinėtojai yra teigę, kad meilė miršta per 12-15 mėnesių, trejus ir septynerius metus.

Pirmąją meilę geriau pamiršti
|

Pirmąją meilę geriau pamiršti

Kalbama, jog pirmąją meilę žmogus atsimena ryškiausiai. Tačiau nustatyta, kad visiems bus geriau, jei atsiminimų apie ją atsikratysime kuo greičiau. Britų mokslininkai tvirtina, kad atsiminimai apie pirmąją meilę kelia rimtą pavojų būsimiems santykiams. Tyrimas parodė, kad žmogus saugo atsiminimus apie euforiją, kurią patyrė pirmą kartą įsimylėjęs. Tokiu būdu jis susidaro klaidingą įsivaizdavimą apie santykius, ieško panašių jausmų, negali surasti ir patiria nusivylimą. Kaip teigia Esekso universiteto mokslininkas Malcolmas Bryninas, pirmoji meilė tokia pavojinga būsimiems santykiams, kad idealiu atveju jis rekomenduoja jauniems žmonėms visai neįsimylėti. Kadangi realiame gyvenime tai neįmanoma, mokslininkas pataria „neatsinešti“ pirmosios meilės patirties į tolimesnius ilgalaikius santykius ir realiai įvertinti savo lūkesčius.

Meilė per atstumą
|

Meilė per atstumą

Jei su savo svajonių vyru susipažįsti kavinėje, šokiuose, bibliotekoje ar dar kur ir paaiškėja, jog jūs gyvenate tame pačiame mieste, – puiku! Draugystei ir meilei kelias atviras. Tačiau būna, kad fantastišką nepažįstamąjį sutinki toli nuo namų – seminaruose, kurorte arba autobuse. Akimirka, – ir tarp Jūsų jau įsiplieskė deginanti aistra! Džiaugiesi kiekviena kartu praleista akimirka, pamiršti viską aplinkui, tačiau…kuo arčiau išsiskyrimo valanda, tuo neramiau tu jautiesi – juk Jūs gyvenate toli vienas nuo kito, vadinasi ir matysitės retai! Kuo gi grįsta meilė per atstumą ir kas taves laukia, jei jau apsispręsi, kad be savojo princo gyventi tiesiog negali. Didžiausias skirtumas tarp kasdienio bendravimo, kai įsimylėjėliai gyvena tame pačiame mieste ir kai užsimezga ryšys tarp skirtinguose miestuose, o gal net skirtingose valstybėse gyvenančių moters ir vyro, be abejo, yra fizinis kontaktas. Pirmuoju atveju, jis yra natūrali santykių dalis, antruoju, – didžiąją laiko dalį jo paprasčiausiai nėra. Tai reiškia, kad kai kitos merginos glaustysis prie savo vaikinų, tu galėsi mėgautis tik prisiminimais arba svajoti. Be abejo, reti pasimatymai įmanomi ir tada, kai tu ir vaikinas gyvenate tame pačiame mieste. Tačiau tokiu atveju, jei objektyvių priežasčių nesimatyti nėra, o tu jauti, kad jis stengiasi išlaikyti atstumą, – tai rodo, kad fizinis kontaktas tavo brangiausiojo nevilioja. Kodėl? Į šį klausimą psichologai turi keletą atsakymų.

Menas būti kartu (I dalis)

Menas būti kartu (I dalis)

„Man sunku sutarti su vyru, dažnai pykstamės” „sūnus tiesiog nesuvaldomas, visai manęs neklauso”, „tarp draugų jaučiuosi labai prastai, nemoku bendrauti”… Daugelis problemų, dėl kurių žmonės kreipiasi į psichologą, yra susijusios su santykiais. Kaip surasti bendrą kalbą, susikalbėti, būti kartu? Ką tai reiškia – mylėti kitą žmogų? Klausimai, į kuriuos atsakymų kiekvienas iš mūsų ieškome skirtingais būdais. Tačiau ieškome to paties, tad galime tikėtis, kad egzistuoja ir universalios tiesos bei šiame kelyje padedantys orientyrai. Pamėginkime pažvelgti, kas apie tai rašoma filosofinėje, psichologinėje literatūroje. Galbūt tai padės geriau suvokti kai kuriuos dalykus, arba iškels naujų klausimų, paskatins kitaip pasižiūrėti į tai, kas vyksta. Jokiu būdu nepretenduoju pateikti išsamią mokslinę analizę. Ne, aš noriu aptarti tas mintis, kurios man atrodo vertingos, skatinančios pamatyti ir suprasti daugiau, giliau, ir neabejotinai yra svarbios man pačiai, susijusios su tuo, kas artima širdžiai – egzistencine, humanistine psichologija. Kodėl žmonės bendrauja? Ko jie iš tiesų nori vienas iš kito? Kartais savo poreikius išsakome tiesiogiai („gal gali paduoti druskos”, „man reikia tavo pagalbos”), o kartais mūsų norai lieka paslėpti po sakomais žodžiais. Taip žodžiai: „neturiu laiko”, „turiu labai daug darbo, esu užsiėmusi” neretai slepia nenorą daryti tai, kas siūloma, atsisakymą bendrauti, dalintis laiku ir artuma.

Menas būti kartu (II dalis)

Menas būti kartu (II dalis)

Būti kartu su kitu žmogumi ne taip ir lengva. Šį tą jau pasiaiškinome pirmoje straipsnio dalyje, na o dabar tęsiame sąmprotavimus apie tai, kad leidžia santykius padaryti sėkmingus. Gana daug apie meilę ir tarpusavio santykius knygoje „Menas mylėti” rašo psichologas Erichas Frommas. Jis išskiria simbiozinę ir brandžią meilę. Pirmosios atveju žmogus yra prisirišęs, priklausomas. Tokie partneriai nėra laisvos, brandžios asmenybės. Iširus tokiems santykiams, dažnai sakoma: „ji sugadino man gyvenimą” „aš taip stengiausi jam įtikti, o jam tai nieko nereiškė, jis nemoka mylėti”. Brandžioje meilėje išsaugomas žmogaus individualumas, orumas; žmogus vienu metu yra ir laisvas, ir pririštas. Tai paradoksas, kuomet „du tampa vienu, ir tuo pat metu išlieka dviem“. Brandūs partneriai atsakomybę už nesėkmes dalinasi pusiau, nesuverčia jos vienas kitam. Jei į jausmus neatsakoma tuo pačiu, brandžiai mylintis žmogus neabejotinai liūdi ir kenčia, tačiau sugeba leisti kitam eiti savo keliu, rinktis tai, kas jam atrodo geriausia. E. Frommas apžvelgia, kaip keičiasi meilės formos augant. Ankstyvoje vaikystėje vaikas mylimas vien už tai, kad jis yra. Tėvai juo tiesiog džiaugiasi, jiems smagu matyti vykstančius pasikeitimus. Augdamas vaikas suvokia, kad jis savo paties veiksmais kuria meilę. Pajunta, kad kai kurie jo veiksmai, pavyzdžiui, meilumas, paslaugumas džiugina tėvus, o kiti, tokie kaip melavimas ar atsikalbinėjimas – liūdina.

Kas yra meilė? Kokia ji turėtų būti?
|

Kas yra meilė? Kokia ji turėtų būti?

Nuo pat gimimo žmogui bandoma aiškinti, ką jis privalo daryti. Todėl suaugęs jis remiasi logiškais, nuosekliais sprendimais. Bet ar žmogus apsisprendžia tarsi kompiuteris? O jei palygintume jį su gyvūnu, kurį galima prijaukinti bei išmokyti triukų, t. y. užprogramuoti tam tikrai elgsenai. Suprantama, jie vadovaujasi ne sąmoningais protavimais, o atlygio už triuką vaizdiniu. Žmogus yra prijaukintas nuo pat gimimo ir nuo pat gimimo mokosi triukų, už kuriuos jį paglosto, pagiria, pamaitina. Todėl užaugę mes žinome, kuo užpildyti savo laiką, kiek jo skirti darbui ir meilei, žinome, kaip meilė turi atrodyti. O jei šis vaizdinys neatitinka realybės, kartais pasijuntame tarsi vaikas, negavęs saldainio. Kurti būsimos meilės istorijos vaizdinius nėra blogai. Bėda ta, kad daugeliui tenka vadovautis neaiškiais, o kartais ir klaidingais vaizdiniais. Visuomenė bando paaiškinti, kokia turėtų būti tikroji meilė. Apie ją kuriama poezija, dainuojama, jai skiriami kino filmai, apie ją vienas po kito, serijiniu būdu, rašomi meilės romanai. Tačiau populiariausių meilės apibūdinimų ne taip ir daug. Pasakose kalbama apie gražuoles, pažadintas princo bučinių. Sių dienų žurnaluose nuolat užtiksime tekstų, kuriuose rašoma: „pabudinti jausmus”, „jis pažadino ją naujam gyvenimui” ir pan. Mitai, dainos, pasakojimai itin dažnai bando įteigti su realybe akivaizdžiai prasilenkiančią mintį, kad meilė yra ne jausmas, ne vidinis išgyvenimas, o kažkas išoriška, netikėtai užvaldančio žmogų.