Meilė
Meilė – jausmas, apie kurį kalbėta jau tūkstančius kartų. Ją patirti trokšta visi, nes tai mūsų gyvenimo variklis, nuspalvinantis kasdienybę ir suteikiantis jai prasmę. Ir žodžių jai apsakyti niekada negana, nes mūsų kalba nėra pakankamai turininga atskleisti visą jos esmę. Rašytojai ir filosofai jau nuo senų senovės bando paaiškinti, ką reiškia mylėti ir ką patiria meilės apsvaigintas žmogus. Taigi leiskimės į literatūrinę kelionę per prieš tūkstantmečius gyvenusių išminčių ir paskutinio šimtmečio rašytojų mintis apie šį nuostabų jausmą. VI a. pr. Kr. gyvenęs kinų filosofas Lao Dzė apie meilę rašė: „Kas kovoja dėl meilės, nugali.“ Tais neramiais laikais, kai fizinė stiprybė buvo ypač svarbi, meilę jis suvokė kaip kažką labai reikšmingo, kas motyvuoja ir padeda žmonėms siekti pergalių. Vėliau šį jausmą savaip mėgino aiškinti ir kitos dar prieš Kristaus gimimą gyvenusios iškilios asmenybės. Graikų tragikas Sofoklis apie meilę kalbėjo per skausmo temą: „Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis- meilė.“ Aristoteliui „meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose“ – jausmas apjungia žmones. O garsusis Seneka nurodė, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvės: „Jei nori būti mylimas – mylėk.“ Prabėgus šimtams metų, XVI-XVII a., kūręs Šekspyras sugebėjo taip jausmingai išaukštinti meilę kaip niekas iki tol ir dar šiandien tebėra vienas labiausiai skaitomų rašytojų pasaulyje.