Meilė. Tai ramunės žiedlapiai ar lova?
|

Meilė. Tai ramunės žiedlapiai ar lova?

Meilė. Kas išvis yra tas jausmas? Galbūt jis net neegzistuoja šiandieniniame pasaulyje, galbūt tai tampa tik žmonių prasimanymu, kuris yra bevertis… Kuris yra visiškas nulis daugeliui žmonių. Juk ir skamba per daug nerealiai, kad žmogui skirta tik viena idealiai tinkanti pusė. O jeigu mano “pusė” yra Afrikoj, tuomet būtinai privalau keliauti į Somalį, kad ją sutikti ir būti laimingu..? Iš tikrųjų atrodo beprasmiška ir teatrališka… Taigi kokiame pasaulyje mes gyvename? Kupiname apgavysčių, gundymo ir sekso? daugeliui tampa nesvarbios jokios moralinės normos. O gal šiais laikais madinga nesilaikyti ir moralinių taisyklių, kurios stumia mūsų gyvenimą teisinga kryptimi, veja degradaciją šalin ir neleidžia kilti globaliniam nusmukimui… Iš tiesų kartais žodis “meilė” naudojamas ne pagal paskirtį (dažniausiai vaikino lūpomis), kuris padeda pasiekti tikslą, visiškai nieko artimo neturinčio su šiuo tauriu jausmu. Kaip vulgaru ir… per „madinga”! Jau nežmoniškai atsibodo draugų pasakojimai apie jų santykius, kuriuose jam svarbiausia ne jautrumas, o galutinis tikslas ir „lova”. Ir atrodo, kad žodžio “myliu” paskirtis suprantama tik merginai. Galbūt aš vienintelis galvoju priešingai? Juk meilė – tai jausmas, jungiantis dvi širdis, meilė negali buti “vienafrontė”, tik abipusis jausmas gali sušildyti, tik dvi širdys kuria harmoniją, ramybę ir palaimą. Ramybę ir džiaugsmą, kurie veda i dvasinį pakylėjimą, taip vadinama gyvenimo tikslu.

Moterys turi seksualinės neištikimybės geną
|

Moterys turi seksualinės neištikimybės geną

Daugelis vyrų įsitikinę, kad sėkmingai ištekėjusi, vedybiniu gyvenimu patenkinta moteris tikrai nepuls į menkai pažįstamo glėbį. Atsitiktiniai ryšiai, jų manymu, būdingi jaunoms ir “nesusitupėjusioms” moterims. Tačiau tyrimai atskleidė intriguojančių dalykų. Taip mano ir nemažai psichoterapeutų, patvirtindami, jog silpnoji lytis labiau nei vyrai trokšta emocinio prieraišumo (anoniminės apklausos byloja, jog vedęs vyras patiria nesantuokinių nuotykių penkis-šešis kartus daugiau nei ištekėjusi moteris). Tačiau tyrimai taip pat parodė, jog tik pajutusios pasitikėjimą moterys atveria slapčiausias savo seksualinės erdvės kerteles. Kad prisiminimai išplauktų į paviršių, reikia laiko, pasitikėjimo psichologu ir netgi ypatingos atmosferos seanso metu. Todėl vis daugiau psichoterapeutų mano, kad anoniminėmis anketomis nereikėtų aklai pasitikėti, nes net ir tuomet moterys neatskleidžia tiesos. Prieš kelerius metus mokslininkai ištyrė 5 tūkst. ištekėjusių anglių nuo 30 iki 40 metų ir aptiko, kad 11 proc. jų vaikų yra ne nuo to, kuris laikomas teisėtu jų tėvu (kiekvienas devintas vaikas). Įdomiausia, kad pačios motinos apie tai nežinojo. Didžioji jų dalis sutiko dalyvauti hipnozės seanse, ir paaiškėjo, kad šie jų vaikai – vienkartinio meilės nuotykio, kurio bene pusė moterų apskritai neprisiminė, vaisius. Didžioji moterų dalis į meilės nuotykį įsivėlė ovuliacijos metu, kai jų seksualinis potraukis pasiekia viršūnę.

Meilės jausmų natūralioji atranka
|

Meilės jausmų natūralioji atranka

Kadangi žmogaus gyvenimas labai trumpas, tai suprantamas buvo protėvių noras „įsiamžinti” per palikuonis. Kuo buvo vadovaujamasi, ieškant tinkamo partnerio? Žinoma, kad kuo simetriškesnis žmogaus kūnas, tuo didesnė tikimybė, kad jo genai bus perduoti palikuonims. Kyla klausimas: ar žmonės tikrai ieškodavo simetriškesnių partnerių? Psichologas Steve Gangestad ir biologas Randy Thornhill išmatavo įvairias tiriamųjų kūno dalis, pradedant kojų ir rankų platumu ir baigiant ausų ilgumu bei nustatė kiekvieno kūno simetriškumo koeficientą. Po to tyrinėtojai paprašė savanorių, kad šie įvertintų tiriamųjų patrauklumą. Rezultatai patvirtino, kad tarp žmogaus patrauklumo ir jo kūno simetriškumo egzistuoja tamprus ryšys – simetriškesni žmonės buvo laikomi patrauklesni. Negana to, pastarasis teiginys pasirodė esantis universalus – visiškai nesvarbu, kokiai kultūrai priklauso žmonės. Yra žinoma, kad vyrai teikia pirmenybę klasikinėms moterų figūroms. Nors skirtingų kultūrų žmonės, vertindami moters patrauklumą, nesutaria moterų svorio klausimu, psichologas Devendra Singh nustatė, kad idealus talijos-klubų santykis išlieka visuomet toks pat – vyrai visame pasaulyje laiko 7/10 santykį idealiu. Tai klasikinė smėlio laikrodžio figūra. Kodėl natūralioji atranka apdovanojo vyrus simpatijomis minėtoms moterų figūroms? Ogi todėl, kad talijos-klubų santykis yra geras vaisingumo rodiklis.

Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias
|

Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias

Daugeliui žmonių, ne tik krikščionių, labai patinka apaštalo Pauliaus himnas meilei, kuriame jis tvirtina, jog meilė kantri, viską ištveria, niekada nesibaigia. Tačiau jei paklausime apie jų pačių gyvenimus, retai išgirsime liudijimą apie tokią meilę. Veikiau išklausysime išdavysčių, nusivylimų, įsiskaudinimo istorijų. Ar tai reiškia, kad tik šventieji sugeba atrasti viską nugalinčią meilę? O gal šių dienų pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie meilę, nelabai mokame mylėti? Ką apskritai reiškia mylėti? Pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų esame sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienas iš Dievo apibūdinimų yra meilė. Tai reiškia, jog kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra įrašytas ir meilės ilgesys, ir galimybė jį malšinti, auginti savyje dievišką meilę. Kitas dalykas – ir čia jau kalbėsiu kaip psichoterapeutas – jei spręsčiau tik pagal savo pacientus, su kuriais bendrauju, tai tik kokie penki procentai žmonių sugeba mylėti ta dieviška, kantria ir niekad nesibaigiančia meile. Mylėti sutuoktinį ar vaiką, ar savo tėvus. Įdomu tai, jog dauguma iš šių penkių procentų yra pagyvenę žmonės. Paradoksas – jauni žmonės kur kas aistringiau ir dažniau įsimyli, daugiau kalba apie savo jausmus, tačiau labai retai įsimylėjimas iš tiesų perauga į brandžią, gilią meilę. Labai svarbu suprasti, kad meilė nėra emocijų pliūpsnis, tai yra kelias – artėjimas prie to panašumo su dieviškos meilės pavidalu, kuris įrašytas mūsų prigimtyje.

7 amžinos meilės taisyklės
|

7 amžinos meilės taisyklės

Kiekvienas svajojame apie didelę ir gražią meilę. Tačiau kai meilė ateina, dažnai nemokame jos išsaugoti. Vokietijos psichoterapeutas, profesorius Dirkas Revenstorfas jau daug metų tyrinėja problemas, su kuriomis susiduria sutuoktiniai. Mokslininkas mano, kad meilės negalima suvaldyti tik jos pirmojoje fazėje, vadinamoje įsimylėjimu. Tačiau vėliau, atsižvelgus į septynis paprastus patarimus, galima ilgam išsaugoti gražius jausmus. 1. Būkite savimi. Nereikia nutylėti savo poreikius ir nuomonę vien dėl to, kad bijote sugriauti santykių harmoniją. Atminkite, kad net artimiausi žmonės skiriasi vienas nuo kito. Būkite savimi, tačiau taip pat gerbkite ir savo antrosios pusės interesus. 2. Leiskite mylimajam būti savimi. Kai kurie žmonės metų metus siekia pakeisti savo partnerį, padaryti jį geresniu, pritaikyti savo standartams. Negana to, jie neprisiima jokios atsakomybės ir apsimeta niekuo dėtais. Pabandykite pakeisti šią ydingą strategiją. 3. Nebijokite barnių, tačiau ribokite jų intensyvumą. Jei nuolat laikysite pyktį ir nepasitenkinimą mylimuoju, viskas gali baigtis blogai. Kai jūsų kantrybė baigsis, tikriausiai kils didžiulis skandalas. Geriau santykius aiškintis dažniau, bet ne taip intensyviai. Įsivaizduojamo šeimos santykių barometro rodyklė neturėtų pasiekti skalės „audra”, geriau apsiriboti „lengvu debesuotumu”. Prieš pradėdami pokalbį susitarkite, kad jis truks ne ilgiau kaip 5 minutes, o po to pasistenkite pabūti vienas su savimi bent 45 minutes.

Meilė trunka trejus metus
|

Meilė trunka trejus metus

“Prašau, einam šį vakarą kur nors. Labai labai noriu pasibučiuoti”, – neatlyžo draugė Elė. Vos prieš mėnesį ji išsiskyrė su vaikinu, kuris vietą šalia jos lovoje užėmė trejus metus. Nežinau, kaip ilgai jo vieta buvo Elės širdyje. Suprantu ją: aistringi bučiniai baigėsi daug anksčiau. Ir ne tik. “Guliu, kaip guminė lėlė ir nebejaučiu jokios ugnies”, – guosdavosi ji man, piešdama porelės rutiną: valgio gaminimas, namų ruoša, televizorius, jo neišauklėti draugai, sujaukiantys kambarius, dvokiančios kojinės. Elę įsivaizduodavau, kaip nervingą namų šeimininkę, kojas nusidepiliuojančią tik todėl, kad ruošiasi gimtadienio vakarėliui darbe. Klausydavausi jos “naminių” istorijų paslapčia džiūgaudama, kad nesėdžiu namuose su sidabrine “take away” dėžute iš vietinio kinų restorano ir nesiginčiju su TV pultą kontroliuojančiu draugu, ką šį vakarą žiūrėsime. Mano šaldytuve jau savaitę guli suvytusi morka, nes vietoje to, kad gaminčiau vakarienę, susitikinėju su draugais, lankausi vakarėliuose ir turiu laiko dvasiniam penui: muziejai, kino filmai, pasivaikščiojimai, knygos. Jaučiuosi žavi ir laisva. Manęs neslegia buitiniai rūpesčiai. Esu morališkai ir fiziškai pranašesnė už Elę. Taip mąsčiau klausydama draugės. Tačiau grįždama namo, nublizgintais aukštakulniais sklaidydama rudens lapus, prisiminiau ir savo turėtą trejų metų bendro gyvenimo istoriją. Nepamenu, kuriuo metu staiga nustojau sąžiningai atlikti depiliacijos procedūras, jau nekalbant apie makiažą, šukuoseną.

Kas geriau – nenormali meilė ar susvetimėjimas?
|

Kas geriau – nenormali meilė ar susvetimėjimas?

Ak, tie nuo meilės kenčiantys klientai! Meilės istorijos, kaip ir filmai apie meilę, stipriai sukrečia, ypač kai į jas gali įsikišti kaip trečias slaptas dalyvis. Matyt, man, kaip ir daugeliui žmonių, šie filmai padeda kartu su herojais pagyventi beprotišku jausmu, užuot pasigilinus į savo kasdieniškų santykių esmę. Iš tiesų meilė rūpi tik nedaugeliui žmonių. Tai įsimylėjėliai arba tie žmonės, kurių santykiai kankinantys, bet meilė dar neužgeso. Su tokiais klientais sunku – jie nemato nei psichologo, nei savęs, tik mylimąjį. Bet jų jausmai apnuoginti, jie trokšta duoti ir imti, nėra sulindę į atsiribojimo bei egoizmo kriauklę, ir jų kančios dar nėra tapusios neuroze. Meilė – galinga jėga, juk neretai šalia mylimojo žmonės tampa kitokie, nei buvo. Kai įsimylime, pasaulis aplink mus sudreba ir pasikeičia. (Sūnus: Kas tau? Tėvas: Įsimylėjau. Sūnus: Tai dabar mums galas!) Įsimylėjus tarsi atsiveria „ego” ribos ir su mylimuoju įvyksta chaotiškas susiliejimas. Tai nuostabus jausmas – staiga dingsta amžinas atskirumo pojūtis, pasąmonės turinys nebevaržomai liejasi į paviršių. Bet nenumaldomą galią įgauna praeities įvykiai – mylintysis kartoja kelias meilės rūšis, tas, kurias patyrė su tėvais. Jei tėvai būtų mus labiau mylėję, matyt, gyvenimas būtų rojus, bet dažnai būdami arti žmonės ima naikinti vienas kitą. Anksčiau kinematografe mane žavėjo tragiškosios meilės istorijos, tokios kaip Bertolučio „Paskutinis tango Paryžiuje”, Oshima „Jausmų imperija”, Cavani „Naktinis portjė”.

Neištikimybės labirintuose
|

Neištikimybės labirintuose

Neištikimybės faktas yra labai rimtas smūgis poros santykiams. Tai sudėtingas reiškinys, susijęs ne tik ir ne tiek su asmens seksualiniu elgesiu, kiek ir su jo nuostatomis, vertybėmis, emocijomis. Sužinojęs apie antrosios pusės neištikimybę sutuoktinis patiria labai stiprų stresą – jis jaučiasi ne tik atstumtas, bet ir išduotas, apgautas, pažemintas, įskaudintas. Juk paprastai abu sutuoktiniai būna atidavę ne tik laiko, bet ir abipusių pastangų darniems bei laimingiems tarpusavio santykiams kurti. Jie viliasi, kad tos pastangos bus vaisingos ir jų ryšys bei meilė augs ir tobulės, kaip ir jie patys. Bet štai vieną dieną, neretai atsitiktinėmis aplinkybėmis (žinutė, vėlyvas skambutis į mobilųjį ir pan.) atsiskleidžia slepiama tiesa – sutuoktinis (-ė) yra neištikimas (-a). Tai sužinojus apima labai stiprus nesaugumo, o dažnai ir baimės jausmas, susijęs su grėsme šeimos išlikimui. Juk porą sieja ne tik abipusė meilė, bet ir bendri vaikai, turtas, draugai, o neretai ir verslas. Tad šeimyninių santykių pabaiga dažnai asocijuojasi su ligtolinio gyvenimo griūtimi, kuri paliečia nemažą artimų ir brangių žmonių būrį. Beje, neištikimasis labai dažnai kenčia taip pat, kaip ir išduotasis. Kiekvienas iš jų suvokia, kad atėjo laikas naujai įvertinti judviejų bendrą gyvenimą ir tada priimti labai atsakingą sprendimą – stengtis patobulinti santykius ir toliau gyventi kartu arba… Ar galima TO išvengti? Ar galima TAI įveikti?

Per kiek laiko pamirštame nelaimingą meilę?
| |

Per kiek laiko pamirštame nelaimingą meilę?

Didžiosios Britanijos mokslininkai atrado nelaimingos meilės užmiršimo formulę bei įvardino etapus, kuriuos praeina beveik kiekvienas išsiskyrimą su mylimuoju išgyvenantis žmogus. Tyrimo metu daugiau nei 300 žmonių papasakojo apie stipriausią nelaimingą savo gyvenimo meilę ir apie tai, kaip jie išgyveno išsiskyrimą. Atlikus apklausą mokslininkai nustatė, kad minimalus laikas, kuris praeina nuo išsiskyrimo su mylimuoju iki susitaikymo su esama padėtimi, atitinka pusę to laiko, kurį du žmonės praleido kartu. Mokslininkai pripažįsta, kad kiekvienu atveju išsiskyrimo išgyvenimo laikotarpis vis dėlto gali būti individualus, tačiau negatyvios patirties įveikimo stadijos praktiškai visuomet vienodos. Pirmas išsiskyrimo su mylimuoju etapas – šokas, po kurio prasideda maištas, nenoras susitaikyti su meilės pabaiga, dar vėliau prasideda depresija, liūdesys, kaltinimai pačiam sau dėl nenusisekusių santykių. Šią stadiją keičia atgailos etapas: žmogus bando pasikeisti, parodyti gerąją savo pusę, trokšdamas susigrąžinti mylimąjį. Jei šis bandymas nesėkmingas, prasideda agresijos stadija, kyla noras atkeršyti. Pykčiui praėjus lieka tyli viltis, kad kada nors viskas vėl bus kaip buvę. Ir tik tada, kai miršta paskutinė viltis, žmogus susitaiko su esama padėtimi.

Kaip mylėti nenusavinant?
| |

Kaip mylėti nenusavinant?

Prisiminiau vyrą parduotuvėje. Tiesa, nieko ypatingo, tačiau šiuo momentu būtent jį prisimenu: stovėjau eilėje prie kasos, krepšiuose pūpsojo galybė prekių, už nugaros šnopavo daugybė žmonių, o eilė slinko vėžlio žingsniu. Ir čia suveikė Merfio dėsnis – suskambo telefonas. Kažkur giliai po paketų, ausų krapštukų, dešros ir nupiginto sūrio ledkalniu. Telefonas netilo, o aš, degdama raudoniu, kuičiausi po krepšelį. Kaip ir reikėjo tikėtis – viskas pabiro ant žemės. Nepasitenkinimo šurmulys už nugaros stiprėjo – stabdau eilę. Konvejerį link sočios vakarienės po sunkios dienos. Karštligiškai bandžiau surinkti išbyrėjusią smulkmę, viltingai žvelgdama į netoliese stovėjusį neprastą apsauginį – nejau jo vyriška prigimtis neatsilieps mano akių kontaktui. Deja. Šiuo momentu mano kerai negaliojo. Ir tada pasilenkė jis. Nepažįstamas vyras, ėjęs pro šalį. Šypsodamasis surinko mano prekes, palaikė krepšelį ir net padėjo sudėlioti į maišus. Sumokėjau už viską (kalbėdama telefonu) ir net neatsigręždama nuėjau durų link. O jis sekė iš paskos. Nešdamas mano krepšius. Taip keistai priėjom iki autobuso stotelės, ir mano pokalbis baigėsi. Mūsų kelionė taip pat. Jis perleido mano nešulį, ir aš saugiai susirangiau ant autobuso sėdynės. Neatsimenu, ar tada padėkojau, – taip buvau nustebusi. Nemačiau jo daugiau niekada. Gal todėl, kad ilgą laiką vengiau eiti į tą parduotuvę. Ar lengva pasakyti žmogui viso gero? Kai nori, jog būtų ir liktų per amžius.