Jis mane stumtelėjo, paskui trenkė portfeliu per galvą, o kai aš pravirkau, rūsčiai sušnabždėjo: “Kvaiša! Aš gi tave myliu!” Štai taip pirmą kartą gyvenime man prisipažino meilę. Mano “kavalierius” nuolat mane tampydavo už kasų ir vis pakišdavo koją, o aš kantriai laukdavau, kol jis nusirašys namų darbus. Mes mokėmės antroje klasėje. Tai buvo pirmoji meilė. Nė vienas jos nelaukėme, o ji atėjo ir atsinešė ne tik džiugių akimirkų, bet ir įvairių nemalonumų. Kiek kartų aš buvau įsimylėjusi, kol baigiau vidurinę mokyklą, suskaičiuoti neįmanoma. Bet kiekvieną kartą tai buvo rimta, ir aš šventai tikėjau, jog amžinai. Man pasisekė. Su visomis savo problemomis aš eidavau pas mamą. Iki šiol atsimenu, kokiu mąsliu veidu ji išklausydavo mano emocionalius pasakojimus ir padėdavo susigaudyti situacijoje. Beje, būtent mamos patarimų dėka man pavyko išvengti daugybės klaidų. Dabar aš pati tapau mama. Praeitą vasarą mano dvimetis sūnus smėlio dėžėje asistavo trejų metų mergytei. Jis nešdavo jai saldainius, laužė jos lėles ir dalijosi savo žaisliukais. Mergytė bėgdavo nuo įkyraus kavalieriaus. Dabar mano sūnus atrado naują simpatiją – tai penkiametė gražuolė iš kaimyninės laiptinės. Tikriausia polinkis įsimylėti mano sūnui perduotas genais. Tai atsitinka ne tik šešiolikmečiams, kaip rašo klasikai, o bet kuriuo momentu – kai tik vaikas ima vaikščioti ir kalbėti. Psichologai teigia, kad būtent nuo tėvų reakcijos į pirmąjį susižavėjimą priklausys tolesni vaiko santykiai su tėvais.

Buvo man tuomet gal 7 ar 8 metai. Nedrąsus mokinukas vardu Justinas gyveno savo svajonių pasaulyje, iš kurio net ir po gerų dešimties metų vis dar negali ištrūkti. Svajonių pasaulyje jis dažnai matydavo merginą vardu Aistė. Matydavo didžiulę pievą, saulę ir meilę. Tačiau tai buvo tik mažytė dalelė pasaulio lyginant su ja. Kelias į mokyklą buvo toks gražus, o paukščių garsai tokie aiškus ir skaidrūs, kad net ir kurčias žmogus galėjo juos girdėti. Žydras dangus atsispindėjo pavasario pelkėse. Pasaulis švytėjo, nes žinojau, kad pamatysiu ją – mergaitę, kurią myliu. Vieną saulėtą pavasario dieną, nusprendžiau parodyti savo jausmus ir nupirkau gėlę. Sukaupęs visą savo drasą nešiau, raudoną kaip kraujas rožę siauru provincijos takeliu. Nešiau tiesiai į namus, nes taip širdis liepė. Jos mama atidarė duris ir aš paprašiau ją pakviesti. Įteikiau ir pabėgau… Buvau toks bailiukas, kad pabėgau vos ją pamatęs. Pasakiau myliu ir pabėgau. Man buvo 8. Mamos dažnai klausinėdavau ar klasiokai gali būti vyras ir žmona. Ar taip būna, mama? Sakė, kad būna. Daug planavau, nors realių santykių tarp mūsų taip niekad ir nebuvo. Užaugom. Tokia buvo mano pirmoji meilė. Mylėjau. Vaikiškai, bet mylėjau.

Gal pirmoji meilė buvo pionierių stovykloje? Vokietukė iš tada dar Vokietijos Demokratinės Respublikos, išvažiuodama pažadėjusi niekada nepamiršti. Keista, bet niekas nesityčiojo. O gal pirmoji ir labiausiai mylima buvo ta strazdanota blondinė aštuntoje klasėje? Su kuria galėjai ne tik pasilaižyti, bet ir paliesti jos nuogas krūtis. Laimingas, prisigraibęs ir nuo bučinių tinstant liežuviui, tu darei už ją braižybą, sprendei algebros namų darbus. Mokslui ji buvo blondinė. Ne, pirmoji buvo rudakė mažylė, kuri padarė tave dešimtoje klasėje vyru. Tu buvai dar žalias tuose reikaluose, tik prisiklausęs iš draugų, kaip jie tapo vyrais. Jie pasakodavo smulkiausias detales. Pasigardžiuodami. Kaip atsegė liemenėlę. Kaip jos priešinosi, kol leido įkišti ranką į kelnaites. Netapti vyru septyniolikmečiui buvo tiesiog nepadoru. Galėjai likti „abeliu” visam gyvenimui, su kuriuo gėda nueiti į plotą gerti alaus ar vyno. Paglamžyti vienkartines, vakarui skirtas „čiuvichas”, kaip tada vadindavo paneles. Mažylė rudakė, nors porą metų jaunesnė, nebuvo iš tų, kurios ilgai laužėsi. Tai tau buvo pirmas kartas, o ji šiuose reikaluose jau buvo patyrusi. Norėdavai ją matyti kasdien. Tada dar nemokamu telekomo telefonu su rudake prapliurpdavai valandas. Romantiški pasivaikščiojimai naktį po tada dar veikiantį Kultūros ir poilsio parką.

Koks įdomus yra gyvenimas. Net nesvarbu, kokio amžiaus esi. Jis priklauso tik nuo to, kokį jį nori pasidaryti pati asmenybė. Nebūtinai turi būti jaunas žmogus, kad galėtum pamatyti pievoje šokuojantį žiogą, kas rytą vėl iš naujo tekančią saulę, kad būtų malonu, kai ankstyvą rytą mama pasako: „Labas rytas”. Toks gyvenimas kiekvieno iš mūsų buvo, yra ir, ko gero, bus. Tik įdomu, kaip žmonės gyveno anksčiau kitose gyvenimo situacijose ir vietose. Kas tada juos labiausiai domino, ko jie bijojo? Todėl ta proga nusprendėme pakalbinti Vytautą Liesionį ir pasiteirauti apie jo paauglystės ir jaunystės laikus, norus, troškimus, sužinoti, ar jie išsipildė. – Trumpai papasakokite, kur būdamas mažas augote. – Gimiau Marijampolės rajone Daugirdų kaime. Ten su tėvais išgyvenau 7 metus. Po to – 2 metus Lazdijų rajone, Aštriosios Kirsnos kaime. Kai man buvo 10 metų, šeima persikėlė į Seirijus, kur gyvena iki šiol. Seirijuose baigiau vidurinę mokyklą. -Mokykloje buvote pirmūnas, įvairių olimpiadų nugalėtojas ar labiau propagavote bėgimą iš pamokų? – Iki 10 klasės pirmūnas nebuvau. Tačiau iš visų rajoninių moksleivių olimpiadų grįždavau su diplomu. Fizika ir chemija buvo mano „arkliukai”. Tačiau rimtai mokytis pradėjau tik vienuoliktoje klasėje. Šiek tiek per vėlai… Nespėjau atsigriebti to, kas buvo praleista prie televizoriaus, pražaista ar pradirbta. Mėgau skaityti, todėl daug skaičiau. Tas padėjo išsilaikyti moksluose „virš vandens”.

Mano pirmoji meilė sėdi prie lošimo automato dideliame prekybos centre ir stebi, kad lošėjai ko nors ne taip nepadarytų. Esu labai azartiška, todėl prie šio automato (ir prie savo pirmosios meilės) nesiartinu. Tai įvyko šeštoje klasėje. Aš buvau mergytė su trumpom šviesiom kasytėm. Jis buvo berniukas trumpai kirptais plaukais ir sėdėjo man už nugaros. Nugara ir kasytės kentėjo. Kentėjau ir aš. Bet iškęsti buvo įmanoma. Per vieną pamoką jis atsiunčia man popieriaus lapą, kuriame surašyti visų mūsų klasės berniukų vardai. – Padėk pliusą prie to, kuris labiausiai patinka, – paprašo. Nė vienas nepatinka. Visi trumpai apsiskutę, visi mažesni, vieni kitiems per galvas pertraukų metu šokinėja… Kaip kokie penktokai! Bet ką darysi? Gaila nugaros, gaila kasyčių. Surašau visų klasės mergaičių vardus ir paduodu jam: – Tu padėk pirmas. Pamačiusi, kad jis prie mano vardo pliusą padėjo, berniukų sąraše pliusą padedu prie jo vardo. Vis dėl tos nugaros ir tų kasyčių. Bet įkritau į tikrą meilės liūną. Rytojaus dieną gavau meilės laišką su griežtu reikalavimu nedelsiant atnešti atsakymą. Žinodama, kad meilei dar nesu subrendusi ir kad šis objektas nekelia man jokių simpatijų, nebegalvodama nei apie nugarą, nei apie kasytes, popieriaus skiautėje parašiau trumpai ir aiškiai: “Su tokiais durniais neprasidedu”. Skiautė grįžo atgal su įsakymu: – Rytoj atnešk tikrą laišką. Su voku! Voko, aišku, neturiu, pinigų taip pat. Dar labiau neturiu noro rašyti. Išgyvens ir be laiško – nusprendžiu.

Vakar paaugliai ir taiklių prekybos sprendimų paveikti suaugusieji šventė Valentino dieną. Nors šioje publikacijoje rašoma ir apie įsimylėjėlių šventę, daugiau dėmesio skiriama pirmajai meilei. Tema banali?.. Be abejo! Bet „LŽ gidas” turi net 2 pasiteisinimus. Pirmas: tautai įdomu skaityti apie žvaigždes. Antras: tauta nusiviltų, jei šiame žurnalo numeryje nerastų jokio straipsnio apie meilę. Be to, situaciją gelbėja parinkti pašnekovai ir jų istorijos. Rašinio herojai yra keliautojas ir muzikantas Hokšila Andrade, „popso” scenos naujokė Viktorija Masteikaitė-Wika, TV3 „Sudaužytų širdžių klubo”, „TV detektyvų” ir „Karo keliuose” prodiuseris Kristupas Krivickas, visažistė, pradedanti dainininkė Eglė Mickevičienė ir LNK „Solo su orkestru” vedėjas, atlikėjas Deivydas Norvilas-Deivis. 27 metų atlikėjas H. Andrade yra išmaišęs pusę pasaulio. Keista, bet išgirdęs pokalbio temą jis numykia štai ką: „Aš dar nesutikau pirmosios meilės. Deja, ne… Pirmoji meilė yra be sąlygų, ji – visam gyvenimui.” Susidaro įspūdis, kad pašnekovas kalba apie sąvoką „tikroji meilė”, ar ne? „Galbūt pirmoji meilė ir yra tikroji?..” – išgirdęs šią pastabą retoriškai klausia H.Andrade. Sulaukęs 16-17 būsimasis reggae muzikos vėliavininkas draugavo su Aušrine Stundyte. Pora išsiskyrė dėl atstumo, nes mergina liko Lietuvoje, o vaikinas patraukė į Skandinavijos šalis ir Pietų Afriką. „Paskutinį kartą Aušrinę mačiau praėjusią vasarą Lietuvoje. Buvo „faina”, – prisimena Hokšila.

Ar žmogus gali suprast, kas yra meilė? Ar tai jausmas? Ar tiesiog prisiminimas? Kai myli žmogų, esi visiškai atsidavęs tik jam, apie save beveik jau nebegalvoji, nesupranti, net ir to, kad tas žmogus yra tavęs nevertas. Nepastebi, kad jis tau nuolat meluoja, tiesiog negali patikėti, kad tas žmogus , kurį taip myli, gali būti toks bjaurus melagis. Neklausai draugų, kurie tau sako jį pamiršti. Ir vėl viska jam atleidi, viska uždarai savyje ir gyveni toliau, tikėdamasi, kad jis pasikeis. Bet juk pati supranti, kad žmonės niekad nesikeičia , tai sakai ir jam, bet jis prisiekinėję savo meile tau, ir tu, žinoma, juo patiki, arba bent jau nori patikėti… Ir pagaliau tai atsitinka, jis iš tiesų pasikeičia, parodo, kad tikrai tave myli, o juk tau niekada nebūna taip gerą. Ir šitai, viena dieną jis tave palieka. Tiesiog išeina, net nepasakęs, kodėl jo jausmai tau, atšalo. Visada prisiekinėjęs, kad tu esi jam ypatinga, kad esi jo pirmoji meilė, dabar jis tave palieka taip, kaip visas kitas. Ir tu lieki su daugybę klausimų, bet žinai, kad į juos atsakymo nebebus. Supranti, kad jau nesusi gražinsi jo, kaip susi gražindavai anksčiau. Tau belieka tik jį pamiršti… Atrodo lengva pamiršti žmogų, kuris visa laiką tave tik skaudino, melavo ir tuščiai žadėjo, bet tik tu gali suprast, kad tikrai nėra taip lengva… Pagaliau tu gauni atsakymus, dabar jau žinai kodėl jis tave paliko.