Nuo pat gimimo žmogui bandoma aiškinti, ką jis privalo daryti. Todėl suaugęs jis remiasi logiškais, nuosekliais sprendimais. Bet ar žmogus apsisprendžia tarsi kompiuteris? O jei palygintume jį su gyvūnu, kurį galima prijaukinti bei išmokyti triukų, t. y. užprogramuoti tam tikrai elgsenai. Suprantama, jie vadovaujasi ne sąmoningais protavimais, o atlygio už triuką vaizdiniu. Žmogus yra prijaukintas nuo pat gimimo ir nuo pat gimimo mokosi triukų, už kuriuos jį paglosto, pagiria, pamaitina. Todėl užaugę mes žinome, kuo užpildyti savo laiką, kiek jo skirti darbui ir meilei, žinome, kaip meilė turi atrodyti. O jei šis vaizdinys neatitinka realybės, kartais pasijuntame tarsi vaikas, negavęs saldainio.

Kurti būsimos meilės istorijos vaizdinius nėra blogai. Bėda ta, kad daugeliui tenka vadovautis neaiškiais, o kartais ir klaidingais vaizdiniais.

Visuomenė bando paaiškinti, kokia turėtų būti tikroji meilė. Apie ją kuriama poezija, dainuojama, jai skiriami kino filmai, apie ją vienas po kito, serijiniu būdu, rašomi meilės romanai. Tačiau populiariausių meilės apibūdinimų ne taip ir daug. Svarbiausi iš jų:

Meilė – pabudimas.

Pasakose kalbama apie gražuoles, pažadintas princo bučinių. Sių dienų žurnaluose nuolat užtiksime tekstų, kuriuose rašoma: „pabudinti jausmus”, „jis pažadino ją naujam gyvenimui” ir pan.

Meilė – fizinis ir psichinis sutrikimas.

Ligonio vaizdinys nėra patrauklus, tačiau ką nors „susargdinti meile” daug kam patiktų. Todėl populiarūs muzikantai mums nuolat praneša, kad ji „susuko galvą”, kad jiems dėl merginos sutriko ne tik mąstymas, bet ir pojūčiai, t. y. regėjimas bei klausa, o kartais ir skonis, nes arba visiškai dingsta apetitas, arba norisi suvalgyti maistui menkai tinkamą mylimąjį. Nors uoslės sutrikimai kažkodėl nėra apdainuojami. Suprantama, visa tai gali būti pavadinta „skausminga aistra”.

Meilė – ne jausmas, o išorinė jėga.

Mitai, dainos, pasakojimai itin dažnai bando įteigti su realybe akivaizdžiai prasilenkiančią mintį, kad meilė yra ne jausmas, ne vidinis išgyvenimas, o kažkas išoriška, netikėtai užvaldančio žmogų. Tokia meilė panaši į stichiją, į jūrą ar vėją. Joje netgi galima „paskęsti”.

Ar kiekvienas pats susikuria būsimos meilės istoriją?

Kiekvienas žmogus savaip surikiuoja populiariausius meilės vaizdinius ir savaip įsivaizduoja meilę. Nors, kaip liudija psichologiniai tyrimai, tokių vaizdinių schemų nėra daug. Nepakartojamos mūsų fantazijos gali tilpti į maždaug dvidešimtį jų. Moterys meilę dažnai suvokia kaip kelionę, kuri bus įdomi, bet pasitaikys ir išbandymų. Joms taip pat patinka gelbėtojos ir gelbėjamosios vaizdiniai. Vyrams būdinga įsivaizduoti meilę kaip užkariavimą ir saugojimą. Ir moterys, ir vyrai fantazuoja apie netikėtus, nevaldomus jausmus, kaip užvaldyti partnerio jausmus bei mintis, ir dėl to jis/ji taptų nepaprastai laimingi, bet pasitenkintų labai mažu – pasimatymu kartą per metus, trumpu meilės nuotykiu ir pan. Veikiausiai iš prie laužo saugiai besijautusių protėvių paveldėti vaizdiniai – meilė prie židinio po prašmatnios vakarienės – irgi būdingi ir moterims, ir vyrams.

Pasvajojus apie nuostabius ir netikėtus meilės nuotykius, galima įsivaizduoti vestuves ir laimingą šeimos gyvenimą. Moterys gana dažnai mintyse save išvysta su puikia vestuvine suknele. Vyrams matyti save jaunikio vaidmenyje visiškai nebūdinga. Moterys tiksliau įsivaizduoja ir vaikus. Joms vaikas yra kūdikis, kurį reikia globoti, kuriuo teks rūpintis. Vyrams ką tik gimęs kūdikis – jaunesnis žaidimų draugas.

Kiekvienas pažįsta porą, kuriai tarsi nieko netrūko, bet ji išsiskyrė. Turime ir kitų pažįstamų – aplinkinių nuomone, jie vienas kitam netinka, bet kažkodėl net po didžiausių barnių lieka kartu. Gana dažna šių paradoksų priežastis – sutampantys arba nesuderinami meilės, sekso, šeimos vaizdiniai.

Artimesnė draugystė paprastai prasideda atkreipus dėmesį į patrauklią išvaizdą. Po to gali paaiškėti, jog su nauju draugu/-e įdomu pasikalbėti, kad sieja bendri pomėgiai, o seksas – įstabus. Regis, to galėtų pakakti ilgiems ir darniems santykiams, bet… neretai laimei kliudo tos pat laimės vaizdiniai. Jei ji mano, kad žmona – tai garbinama ir lepinama princesė, o jo vaizdiniuose žmonos vaidmuo skirtas darbščiai ir rūpestingai namų šeimininkei, vargu ar pora ilgai bus kartu.

Views All Time
Views All Time
851
Views Today
Views Today
1
0 0