Mokyklos laikų meilė, kartais nebūtina užaugti
Man buvo dvylika. Kišenės pilnos digimonų kortelių, šieno kupeta ant galvos, o galvoje švilpavo vėjai. Tačiau vieną dieną pamačiau šviesius plaukus, kurių nenorėjau tampyti – jie buvo pernelyg gražūs, pernelyg blizgėjo tamsiuose mokyklos koridoriuose. Rašydavau laiškus, kurių nedrįsdavau jai paduoti, bet man pakakdavo ir svajonių. Man buvo penkiolika. Norėdavau laikyti jos ranką, vestis į kiną, juoktis, gulėti ant žolės, kalbant apie ateitį, sapnus, norus. Bet ją iš mokyklos pasiimdavo vyresni vaikėzai, su prasikalusia barzda ir plaukais, sušukuotais ant šono, bei iš tėčio slapta nuvogtais automobiliais. Tada išmečiau laiškus. Man buvo aštuoniolika. Jos šviesūs plaukai tebešvietė vakarėliuose, kuriose ją sutikdavau. Norėdavau su ja nuvažiuoti prie jūros, su tėčio automobiliu, tačiau ji turėdavo vaikinus, kuriems nebereikėdavo skolintis keturių ratų. Kartais ir dviejų. Man yra dvidešimt dveji. Nors nebematau jos, bet mano košmarus visad nugali tie šviesūs plaukai. Nė negalvoju apie rimtus dalykus, tačiau prisiminus ją, staiga suaugu, nebebijau atsakomybės. Visur matydamas šviesius plaukus, giliai viduje tikiuosi, jog tai ji. Bet nė velnio. Tai tik mano vaizduotė.