Sako, kad meilė graži. Kupina gėrio, švelnumo, trapumo, švelnumo ir jausmų… Kad meilė suteikia sparnus, nuskraidina mus į žydrą dangų, leidžia skrajoti ir svajoti… Kad žmogus mylėdamas jaučiasi nuostabiai, kad patiria dar nepatirtų dalykų…Na taip, galbūt, jei ta meilė abipusė ir tvirta kaip plienas… Bet ar jus pagalvojate kaip jaučiasi žmonės mylėdami, tačiau negaudami atsako į savo jausmus? Kai kiekviena diena jam šis jausmas drasko širdį į mažus gabalėlius ir su diena vis labiau ir labiau… Kai pavydi savo mylimo žmogaus kiekvienam, bet nieko negali padaryti, nes tas žmogus nėra Tavo ir Tu į jį neturi jokios teisės… Pavydi visko, net kai jis bendrauja su kitais šiltai ir maloniai, o Tau trūksta jo dėmesio, trūksta švelnumo ir šypsenos… Ne tik skausmas veria širdį, bet ir besąlygiškas ilgesys… Pasiilgsti visko, visų kartu praleistų dienų, naktų, visų pasakytų žodžių… Pasiilgsti net tokio paprasto dalyko kaip mylimo žmogaus balso ir netgi juoko, kurio norėtųsi klausytis valandų valandas… Be mylimo žmogaus, be jo meilės nesinori daryti nieko… Ištysąs dienas lieji tik ašaras, vaikštai su stiklinėmis akimis, jautiesi tarsi ne savam kaily, nes nerandi sau vietos… nes mintys Tave slegia, o skausmas žudo… Eini gatve ir dairaisi tikėdamasis pamatyti žmogų, žmogų kuri myli, kad galėtum prieiti, apkabinti ir niekada nebepaleisti iš savo glėbio… Vis tikiesi ir lauki, kad tas žmogus atsakytų į Tavo jausmus, nors giliai širdį žinai, kad taip neatsitiks, bet Tu toks menkas ir sutriuškintas vis tikiesi.. Na gal, na gal viskas bus gerai, na gal jis bus su Tavimi, gal supras, kad ir jam Tavęs reikia kaip Tau jo… Nes Tu beprotiškai to trokšti visa savo siela visa širdim… Iš visų jėgų stengiesi rodyti jam dėmesį, stengiesi parodyti kaip Tu jį stipriai myli, įrodyti, kad tie jausmai tikri ir nuoširdus…

Paklydę miške ne iškart susigaudome, kad paklydome. Labai ilgai save tikiname, jog nuklydome į šalį tik per kokį metrą ir bet kada rasime kelio pradžią. Tačiau ateina naktis, o mes dar neturime nė menkiausio supratimo, kur esame. Reikia pripažinti, jog pasukome taip toli nuo kelio, kad nebežinome, kurioje pusėje teka saulė. E. Gilbert “Valgyk. Melskis. Mylėk” Ir iš tikrųjų – kaip dažnai. Pasiklysti ne tik darbuose, moksluose, pievose, miestuose, bet ir mintyse. Nuplaukti kažkur toli toli, įtikini save, aplinkinius, visus kiemo katinus, vaikus, žaidžiančius smėlio dėžėje, tetas ir dėdes, kalėdų senelius, elnius ir snieguoles. Sakyti: “valanda turi 28 valandas”, “rankų kremu reikia tepti kojas”, “paprasta pamiršti”. Nes iš tikrųjų juk ir būna tik taip, kaip tikime, o ne taip, kaip pasakė dėdė istorijos vadovėlyje, garsus geografas atlase ar Justinas Marcinkevičius viename interviu. Gražiausia iš visų gyvenimo spalvų man yra meilė. Ir kai ją pajunti visa širdimi, visu protu, visu kūnu. Meilė šuniui, draugei, draugui, kaminui, spausdintuvui… Nes yra taip, kaip tiki. Gyvenimas nevertas būti taisyklingu. Gyvenimas nevertas kvadrato arba trikampio apibrėžimo. Gyvenimas yra daugiakampis, apvalus, nesibaigianti tiesė. Su galybe traumų, gynybinių pražangų, avaringų ruožų, neištrauktų natų. Kaip obuolių sultys po linksmos nakties – atgaivina, nuramina. Gyvenime ramybės tiek, kiek nori pats. Džiaugsmo tiek, kiek trokšti. Ir skausmo tiek, kiek leidi sau išgyventi.

Kai išgirdau šią naivią dainą, pirmiausia pagalvojau apie tave. Mėginau prisiminti, kokios tos dešimt priežasčių, dėl kurių tave myliu. Pirmiausia todėl,. kad tiesiog esi. Antroji, kad iki šiol negaliu atsistebėti tavo akimis. Visada spinduliuoji meile, kai prisiglaudi kur bebūtume. Tai trečioji priežastis. O ketvirtoji ta, kad su tavimi viską lengva daryti. Penktoji priežastis suvirpina širdį, kai pamatau tave. Šeštoji priežastis susijusi su tavo keistumais, kuriais nuspalvini pasaulį vis sodresnėmis spalvomis. Septintoji priežastis tai tiesiog noras atiduoti tau visą šilumą, meilę ir rūpestį. Aštunta priežastis ta, kad niekada neklausi manęs to, apie ką nenoriu kalbėti, o devintąja priežastimi malonu nežinoti to, kas laukia ateityje. Dešimtąja priežastimi visada suteiki jėgų, kai tik prisimenu apie tave. Bet ne. Netiesa. Yra dar daugybė priežasčių…

Lietinga vasaros diena. Ji pėdina per lietų ir tyliai masto apie praeity. Gryžusi žvelgia į veidrodį ir perbaukia švelnius,šlapius plaukus. Ji verkia. Prisiminimai nelenda lauk iš galvos. Ji prisimena šypsenas, juoką, nuostabų laiką kartu. Ji verkia… Nes ji suklydo. Vardan ko? Vardan keršto. Ji emocinga, užsispyrusi, kerštinga. Ji paklausė proto ir suklydo. Jis dėl jos darė viską, ji gavo ko norėjo. Jis ją mylėjo, saugojo, gerbė. Liejo ašaras vardan jos. O ji išėjo ir įskaudino, tarė karčius žodžius kurie paliko randus. Ji išėjo vardan keršto, kad matytų kito žmogaus kančias, bet labiausiai nudegė ji pati. Ji atkeršyjo ir galiausiai liko viena. Ji pamena saldų šampaną, saldžią meilę, džiaugsmą, malonias akimirkas. Jie susitiko po daug laiko, bet nebe kaip pora, kaip draugai, kaip pažystami. Pamačius jį jei pradėjo drebėti kojos ir kaškas stipriai suspurdėjo. Jie kalbėjosi, ji norėjo sustabdyti laiką. Jo rankos palietė ją ir ji begalo norėjo jį pabučiuoti. Ji slėpėsi, tvardėsi. Jis suprato, bet nieko nedarė. Gal dingo meilė, o gal byjojo. Ji jo nekaltina, tai jos klaida. Jie vėl gėrė šampaną ir iškilo prisiminimai. Viskas atsikartojo. Kam?! Mintyse ji šaukė. Jis jos nebenorėjo ir tai žudė ją. Jų meilė buvo tyra ir nekalta. Po daug laiko jis atsivėrė. Jis jai tarė aš byjojau rizikuoti. Jis jai tarė tu nebebutum su manimi, aš miegojau su kita. Jei dingo oras, kartūs žodžiai įstrigo gerklėje ir ji verkė. Nežinia kodėl, nežinia kam. Ji sėdėjo ir verkė. Nemiegojo nes šie žodžiai niekaip neišėjo jai iš galvos. Paaugliška meilė… Gal tai juokinga. Bet tai nebuvo juokinga jiems.

Ant didelio medinio stalo degė keturios žvakės. Naktis už lango migdė snaiges, o aplink buvo taip tylu, kad girdėjosi kaip žvakutės kalbasi. Pirmoji sakė: ” Aš esu Ramybė”. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, man nelieka nieko kita, tik užgesti.” Ir šios žvakės liepsnelė užgeso. Antroji sakė: “Aš esu Tikėjimas”. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.” Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo: “Aš esu Meilė”. Nebeturiu jėgų ilgiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai- savo artimųjų.” Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso. Staiga… į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgesusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko: “Ką darote! Jūs turite degti – aš bijau tamsos!” Tai ištaręs pravirko. Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė: “Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galime uždegti ir kitas tris žvakes: Aš esu Viltis”. Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas. Mūsų širdyse tegul niekad neužgęsta Viltis… ir kiekvienas mūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo Viltimi visada galintis vėl uždegti Tikėjimą, Ramybę ir Meilę !!!

Su metais suprantame, kad pati pavojingiausia apgaulė ir spąstai žmonėms tai ne sėkmė, šlovė ar valdžia, o savęs nepriėmimas. Nors pasisekimas, šlovė ir valdžia patys iš savęs ir yra dideli pagundymai, jų apgaulėn vedančios savybės tiesiogiai priklauso dar didesniam pagundymui -savęs nepriėmimui. Kada mes patikime mintimi, jog mes esame nieko neverti ir mūsų negalima mylėti, kai galvoje pastoviai sukasi užsikirtusi plokštelė – „tu esi niekingas, niekam tikęs, nieko nevertas, tu neištempi iki nustatytos normos”, o širdyje gyvena gėda, kaltė ir įsitikinimas, jog mūsų mylėti neįmanoma – tada mums atrodo, kad pasisekimas, šlovė, pinigai ir valdžia gali išspręsti šią problemą. Tikrieji spąstai – tai savęs nepriėmimas. Tai pikčiausias dvasinio gyvenimo priešas. Todėl, kad jis nustelbią Dievo balsą, kuris sako mums, jog mes – mylimieji Kristuje, kuris sako, jog mes – Kristuje ir kad būti mylimiems – mūsų egzistavimo Kristuje esmė. Viena svarbiausių tiesų mums yra ši: suvokti , kad Dievas myli mus tobula meile nepriklausomai nuo mūsų pasiekimų ir pasisekimų. Išmokti atskirti šią meilę nuo žmogiškos meilės, kurią gauni, jei gerai darai tą ar aną, atskirti Dievo meilę nuo to žmogiško, kas taip panašu į meilę, pavyzdžiui – susižavėjimo, pritarimo, paskatinimo, kurį gauname iš kitų žmonių todėl, kad tu kažką turime, kažką mokame, kažką galime, kažkuo disponuojame – kažką galime duoti.

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma – skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė – vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška. F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus – manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kai baigiasi meilė…Kitą rytą vėl pateka saulė,dangus būna mėlynas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Kai baigiasi meilė, viduje kažkas miršta. Kažkokia dalelė buvusio žmogaus. Ir nebelieka nieko. Tuščia. O draugystė lieka tik iš įpratimo. Įprasta šnekėtis apie nieką, tik šį kart nei vienas nebeturite ką vienas kitam pasakyti. O tikrieji žodžiai sklando ore, kad nieko nebeliko. Tik neišsakyti žodžiai. Įprasti dalykai, pradeda mirtinai erzinti. Ir tada pradeda pykti. Dėl visko. O labiausiai dėl to, kad išėjo meilė. Bet pyksti ne ant meilės, o ant žmogaus. Pyksti dėl smulkmenų, dėl viso praleisto laiko, dėl prisirišimo, nes negali apsisukti ir išeiti iš kito žmogaus gyvenimo. Pyksti už visus nerealius išgyvenimus, nes dėl jų negali ištarti, kad viskas. O už vis labiausiai nekenti savęs, nes išėjo meilė. Tiesiog kažkas atsitiko, kad brangiausias žmogus pasidarė svetimas… Ir norėdamas, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis tam žmogui, žinodamas, kad viskas, tu eini prie susipykimo. Tu nenori jo skaudinti, ir žeisti, daryti tragedijų. Taigi imi instinktyviai jį skaudinti, nes be to daugiau nieko ir nebegali pasakyti. Bandai, kad žmogus pats suprastų, kad nieko nebėra, kad neguostų(tai būtų sunkiausia), neliūdėtų. Tu bandai, kad jis taptų vienu iš daugelio tavęs nemėgstančių, nes taip lengviausia… Paruoši jį tam, po truputį, neskubėdamas, tam, kad jis pats pradėtų tavyje rasti minusų, nebenorėtų bendrauti. O ir pats retini pasimatymus, pratinies gyventi be jo. Ir jis niekad nesužino, kad pyktis lengviau praeina nei įskaudinta ir verkianti širdis. Tereikia paruošti jį teisingai visiems žingsniams. Ir jis niekad nesužino, kad iki paskutinio įžeidžiančio žodžio tu likai jam ištikimas ir stengeisi išsiskyrimą lengvinti, kad būtų kuo mažiau skaudu. Tu visada liksi ištikimas, nes ištikimybė yra visam gyvenimui, tačiau nebėra kibirkštėlės, kuri trauktų…Ir nebežinai ką daryti, kaip elgtis, kad meilė sugrįžtų! Tu nesi vertas jo, o jis tavęs.

Vėl po ilgos pertraukos kalbėsiu apie dalyką, apie kurį parašyta daug knygų, straipsnių, blogų, sukurta daug filmų ir kalbama kasdien. Kartais tas dalykas tave pakelia virš debesų, o kartais priverčia kristi nuo tilto. Jos linkime savo artimiesiems švenčių proga, norime ir laukiama. Taip, tai Meilė. Žinoma, meilė turi daug rūšių – meilė mamai, tėčiui, močiutei, seneliui, broliui, šuniukui. Meilė automobiliui, namui, vasarai, svajonėms. Meilė moteriai. Būtent meilė priešingos lyties atstovei mums suteikia ypatingų dalykų. Kiekvienas mylėjęs ir mylintis pasakys, kad tai nuostabus jausmas. Tačiau yra vienas bet – kartais meilė mus skaudina. Nors ir retai, bet smogia it taifūnas, paliekantis ilgalaikius padarinius. Kai žmogus myli, jis nemato visos situacijos taip, kaip yra. Dažnai meilė priverčia mus užmerkti akis prieš tam tikrus antrosios pusės blogybes, ydas. Meilė uždeda rožinius akinius, užkemša ausis ir užmigdo protą. Man irgi taip yra buvę. Tuo metu viskas atrodė tikrai gerai, bet dabar prabėgus nemažai laiko aš nesuprantu, kaip galėjau leisti jai taip elgtis. Nenoriu gilintis į smulkmenas, o tiesiog parodyti, kad apie meilę, kuri užmerkia akis, žinau ne iš nuogirdų. Mano draugas taip pat yra įsipainiojęs į meilės voratinklį. Jis gyvena su savo panele ir jų santykiai yra labai įtempti. Viskas dėl to, kad panelei trūksta elementaraus suvokimo. Žmogus negali su draugais kartą per 2 savaites nueiti išgerti alaus. Atrodo, kad jie ne 1,5 metų draugauja, o yra 15 metų vedę.

Išprotėjusio žmogaus iliuzijų pasaulis jam yra tikrovė, ir bet kokią iliuziją galima įteigti žmogui, kaip jo vienintėlę realybę. Kartais suabejoju ar esu tikras, ar visi mano draugai, išgyvenimai, darbai nėra tik mano galvoje sukurtas gyvenimas, man gulint, pripumpuotam raminamųjų, ligoninės palatoje. Juk galbūt tai yra mano tiesa, bet aš to nesuvokiu. Amžių amžius žmonės yra mulkinami įvairiausiais dalykais – religija, pinigais, gyvenimiškomis vertybėmis ir panašiai – tuo, ko jiems visai nereikia, kas žmogui yra tolima ir apskritai prieštarauja prigimčiai. Vakar vakare į mano kliedinčią galvelę užklydo mintis, jog galbūt ir meilė tėra, kažkieno išgalvota, melagystė. Senų senovėje vaikai apie ją sužinodavo iš pasakų, dainų. Dabar mums ją puikiai iliustruoja filmai, reklamos, knygos. Tačiau man šis paslaptingas jausmas vis dar tebėra tokia pat nežinomybė, kaip ir ankščiau. Jeigu multimedija kuria 99% šiuolaikinių žmonių mąstymą, negi ir meilė negali mums būti įteigta? Aišku reikia ją atskirti nuo instinktų, prigimties ir pažiūrėti, kas lieka? Nesugadintas to tyro jausmo – nešališkas, stebiu žmonių kančias ir nesuvokiu jų tikslo. Išdavystės, smurtas šeimoje. Įvairūs juokeliai apie žmonių santykius, kuriuose daugiau tiesos, nei humoro – aiškiai rodo, jog žmonės kenčia, nes galvoja be meilės būsią nepilnaverčiai. Nejaugi? , – noriu paklausti.