Kokia banali frazė… Bet ar tikrai tai banalūs žodžiai? Ar jie nėra patys gražiausi? Juk taip malonu juos girdėti, kai sako mylimas žmogus. Ar aš klystu? Manau, kad ne. Dažnai žmonės neįžvelgia paprastuose dalykuose to, kas yra stebuklinga ir malonu širdžiai. Kodėl mes esame tokie? Kodėl šaipomės iš tų, kurie myli vienas kitą ir kartoja šią banalią frazę kas minutę? Atsakymą labai sunku rasti. Gal kaltas pavydas arba norime tiesiog įgelti. Juk taip smagu skaudinti kitus, kai nesi pats laimingas. Reikia rasti progą sugadinti gyvenimą tiems, kuriems viskas gerai. Taip, mes esame tokie. Kaip smagu tyčiotis iš vaikino, kuris yra romantikas ir savo merginai neša didžiulę puokštę gėlių. Dažnai paprasti ir nuoširdūs vyrukai girdi tokias replikas: “Gėlės…ar jis negalėjo sugalvoti kažko originalesnio? Koks jis kvailys ir nevykelis. Visi kiti tokie “kieti”, o tu tik pažiūrėk į save. Kvailys…ar nežinojai, kad paną reikia griebti ir pasiimti tai, ko nori? Nežinojai? Taip, tu tikrai niekam tikęs.” “Ei, ateik, išgerk “ant drąsos”. Koks tu “skystas”, net su “chebra” išgerti negali.” Gaila, kad taip yra mūsų visuomenėje, taip sunku rasti nuoširdų ir gerą žmogų. Gal daug kas nori tokiais būti, bet bijo, ką pagalvos kiti. Todėl reikia “gaudyti” kiekviena ištartą: “Myliu Tave”, rasti šiuose žodžiuose gražiausius mylimojo(-sios) norus.

Laukdama autobuso stotelėje ir besižvalgydama į sulytus žmones kitoje gatvės pusėje, kurių nebuvo tiek ir daug (juk mažai kas, kaip ir aš, pamiršo skėtį namuose, kai lauke nuo pat ryto lyja) pastebėjau (galvoju kaip įvardinti)vaikų? Taip, galbūt, tikrai vaikų porelę. Kaip kitaip galėčiau vadinti 13-14 metų žmogučius? :] Iš visko sprendžiant minėti veikėjai kitiems turėjo sukelti įsimylėjelių įvaizdį… Būtent tada ir kilo mintis ką gi ta meilė galėtų reikšti 13-14 metų vaikams? Pradėsiu nuo to, kad niekada nesupratau minėto amžiaus jaunosios kartos požiūrio į meilę. Kai pati buvau tokio amžiaus, žodis „meilė“ man nieko nesakė… Kalbu apie meilę priešingos lyties atstovui, o ne tėvams, artimiesiems. Tada šio jausmo nesupratau, nesupratau kai klasiokai ir aplinkiniai pažįstami užavo, kad „pakabino mergą“ arba, kad:„įsimylėjau jau toookį baxūriuką…“, „susiradau mergą“ ir pan. Nesupratau kaip galima iš tikrųjų kažką rimtai pamilti tokiame amžiuje. Juk meilė remiasi visiškai kitais dalykais, nei prisipažinimu: „aš tave myliu“, o tų „kitų dalykų“ augantis žmogus dar negali suvokti, jie galutinai susiformuoja tikrai ne paauglystėje. Suprantu paaugliškus susižavėjimus ir panašius dalykus. Kas iš mūsų nėra to patyręs? 🙂 Bet meilė… STOP. Tai jau visai kitas reikalas.

Hmm.. Keistas žodis, apibūdinti atrodo tokiam.. pačiam tobuliausiam pasaulyje žodžiui.. Nejaugi, savo jausmus galim apibūdinti tik vienu žodžiu? Nenoriu pasirodyti kaip žmogus paranojikas, bet kas per velnias ta meilė? Kodėl kartais tai pasakyti vienokiose gyvenimo situacijose lengva, o kitose sunku? Nejau tai ne tas pats jausmas? Paprastas pavyzdėlis.. Tebūnie vieta – mokykla, laikas – kelios minutės prieš pamoką… Tu atsidarai spintelę ir pamatai, kad neturi namų darbų.. Žinai, kad mokytojas tikrai įrašys dvejetą, nes tai ne pirmas kartas kai pamiršai… Prieš akis atsiranda tavo draugas/ė (merginom draugė, vaikinam draugas) ir paduoda tau namų darbų kopiją.. tu nė nedvejodama/s ištari: “Dėkui, išgelbėjai mane, myliu tave” . Tačiau kai kalba eina apie santykius, kažkodėl staiga surimtėjam.. Kaip galima sakyti tokį svarbų žodį? Kuo jis toks nuostabus? Arba tu kažką jauti arba ne.. Paprasta… O iš kur žinome, kad tas jausmas mumyse yra meilė? Gal tai tik atspindys kažko kito? Nenoriu pasirodyti kaip labai apsidepresavęs žmogus, tačiau esu žmogus, kuris siekia aukštinti dvasią… Nereikia atsakyti, tiesiog pamąstykit patys ar mano kalboje nėra nė kruopelytės tiesos? “Tiesa”- dar vienas nepaaiškinamas žodis.. Kartais tiesa (kaip ir meilė) būna paprasta, tačiau kartais ne.. Paprasta.. kai tu pasakai klasiokui jog gavai 10 iš kontrolinio (ir nemelavai) tačiau kartais, kas vienam atrodo tiesa, kitam kertasi su jo įsitikinimais ir principais, tad tiesa jam, tampa melu…

Manau įsimylėjau. Ar pažįstamas jausmas? Kai jauti lengvą šiurpuliuką? Kai atrodo tuoj sprogsi iš nekantrumo? Kai nežinai, kaip ištverti dar vieną akimirką, be savo mylimojo?.. Pažįstamas jausmas, ar ne… Jūs manot, kad aš apie meilę vyrui? Oi, klystate. Meilė turi daug veidų. Įsimylėjau Salomėją Nėrį. Neneigsiu, ji buvo malonaus veido moteriškė, o ir atrodė visada tvarkinga ir pasitempusi. Tačiau ne apie jos išvaizdą mums kalbėjo mokykloje, o apie tai, kokią savo sielos ir gyvenimo dalelę poetė mums paliko. Nors gilintis į Salomėjos Nėries kūrybą negaliu, nesu tokia ekspertė ir šį malonų ir įdomų užsiėmimą paliksiu literatams. Tačiau. Galiu ir noriu pasidalinti savo pamąstymas apie poetės asmenybę. Mane ji labai įkvepia. Matau, Salomėją Nėrį, kaip drąsią, daug dirbančią, ambicingą, talentingą ir tuo pat metu kuklią ir nuolankią moterį. Tai tiesiog tobulas derinys. Nemanote? Turėdama beribių ambicijų, kantrumo ir darbingumo ši moteris įėjo į istoriją. Nors Salomėja Nėris vertinama prieštaringai, nemanau, kad vertėtų ją smerkti. Ar galima smerkti žmogų, jei jis keičiasi kartu su laiku, aplinkybėmis; jei paveiktas savo aplinkos (tiesiog pačios gyvenimo) priėmė kažkokį sprendimą, o po to persigalvojo. Kažkur girdėjau nuostabų posakį: “Savo nuomonės nekeičia tik kvailiai ir numirėliai”. Argi, ne tiesa?

Aš verkčiau jei tu verktum. Aš slaugyčiau naktimis jei gulėtum ligos patale. Jei sėdėtum vidiniam skausme, sėdėčiau kartu su tavim ištiesdama ranką iš viršaus. Jei net visas pasaulis nusisuktų nuo tavęs, aš neatgręžčiau tau nugaros ir nenueičiau. Už tai, kad tu truputi nusidėjai ar truputi suklydai aš atleisčiau, neteisčiau, stengčiausi suprasiti. Geras žmogus visada nusipelno antro, trečio ar net dešimto šanso, vien todėl, kad jis geras ir neapsimestinai. Tu juk žinai, kad už tavo gyvybę aš net savąją galėčiau paaukoti, nes nieko nėra geriau už tyrą širdį viduje. Man visai nerūpėtų ar aš tave pažįstu gerai ar iš vis ne, juk gaisrininkai lysdami į ugnį nesveria kiek padarei gero ir kiek blogo. Jie žino, kad gyvybė brangesnė už garbę, pinigus ir visą tai kas banalu. Aš nesijausčiau laiminga jei gyvenčiau tik dėl savęs ir savo norų. Man būtų liūdna džiaugtis vienai savo sėkme, o miela ja pasidalinti su tavim drauge. Žinoma be galo būtų didelė garbė jei tu ir su manim pasidalintum savąją laimę. Žinoma žmogiška yra pykti, kartais ir nekęsti, bet svarbu mokėti atleisti ir aklai neteisti. Žinoma aš nekenčiu abejingų žmonių, kuriems rūpi daugiau jų įvaizdis nei padėti gulinčiam ir šaukiančiam pagalbos. Žinoma nekenčiu tų kurie rizikuoja kitų gyvybėmis. Jų galima nekęsti ir jų aš nesugebu pateisinti. Kartais lieki nusivylęs tada kai tau labiausiai reikia pagalbos, o nieko nėra šalia. Skaudu žinoma…

Pirmiausia, mano galva, meilė prasideda tada, kai nebelieka savanaudžių ambicijų, kai nustoji galvoti tik apie save ir tiesiog nori padaryti laimingą žmogų, esantį šalia Tavęs. Kai išmoksti duoti, nieko nereikalaujant už tai ir nebijai aukoti kažko, galbūt savęs, o galbūt to, kas tau svarbu, nors vėl gi, manau, kad kai myli, niekada neprašysi, kad ši paaukotų tai, kas jai labai svarbu, nes greičiausiai kiekvienas žmogus nori matyti šalia esantį pilnavertiškai laimingą ir jautiesi pats laimingas, žinodamas, kad prie tos laimės prisilieti ir Tu. O kaip žmogus gali jaustis laimingas, kai iš jo atimama dalelė jo paties. Kažkada kai mąsčiau apie tai ir užrašinėjau dainos posmuose, supratau, jog meilė ir yra laisvė, Tavo laisvė. Kai taip pamąstai, negali būti nieko geriau, nei tuo pat metu jausti, kad esi su kažkuo dvasiškai surištas, emociškai sujungtas, kas Tau teikia besąlygišką malonumą ir netgi poreikį ir toliau tokiam būti, bet tuo pačiu metu jautiesi išsaugojęs savo nepriklausomybę. O iš esmės mes visada norime jaustis laisvi ir nuo niekieno nepriklausomi, bent jau aš. Laisvi kaip vėjas, laisvi kaip debesys, plaukiantys danguj. Kai būnant lauke pučia vėjas, bet toks malonus, ypač esant prie jūros, kai jis plaiksto plaukus, glamonėja kūną, prisiekiu, nejaučiu nieko kito, kaip tik laisvę, automatiškai rankos pakyla į viršų ir įsivaizduoju, kaip esu visai kitur, ant nieko nestoviu ir nuo nieko nepriklausau, esu sau.

Vieną saulėtą žiemą į pasaulį atėjo rudakis berniukas. Visai dar mažytis, bet mosikuodamas rankytėmis bandė stipriai įsitverti į orą, o gal į naują gyvenimą. Berniukas buvo nepaprastas, jo likimas, o gal ir prakeiksmas – amžinai būti pirmu. Maždaug trijų mėnesių, kai vaikas suprato šypsenos poveikį kitiems, pradėjo šypsotis tokia stulbinančia šypsena, kad visiems užgniauždavo kvapą. Mama berniuką tiesiog dievino, kaip ir savo tėvą, todėl pavadino jį senelio garbei – Eriku. Turbūt visi, tik ne pats mažylis, prisimena, kaip vos prieš dvi dešimtis senelis Erikas laikydamas savo anūką rankose ištarė tuos lemtingus žodžius: „Jis visada bus pirmas… mano anūkas, Erikas“. Po ketverių metų gimė Eriko sesuo – Viltė. Visiškai kitokia, nei brolis: žydraakė ir šviesiaplaukė. Mergaitės vardas buvo išrinktas dėl jos „paskirties“. Ji buvo paskutinė viltis mamai pasveikti, nors didelė dalis žmonių žinojo, kad tai, ką sugalvojo vaikų mama yra visiška nesąmonė, mat idėja buvo pasiskolinta iš senu laikų: „Vaiko gimimas gali išgydyti nuo bet kokių ligų“. Visą nėštumo laikotarpį Viltei grėsė pavojus, mes mama vis silpo. Gal ir buvo toje idėjoje kažkiek tiesos. Mergaitė suteikė savo mamai norą kapstytis iš ligos, todėl ji išgyveno dar penkis metus, tai buvo didelė laimė. Rita mirė su šypsena, kai Erikui buvo vos devyneri. Ernestas nesugebėjo išlaikyti abiejų savo vaikų todėl pasirinko mylimiausią – berniuką, o Viltę išsiuntė gyventi pas tolimą tetą.

Ta proga galiu tik prisiminti, kokią pamoką, būdama dar jauna mama, esu gavusi iš savo mamos. Sėdėjome susitikę seniai nesimačiusios keturios moterytės – aš, mano sesuo, brolienė ir mano mama. Aplinkui zujo 7 mūsų trijų vaikiukai nuo 2 iki 10 metų amžiaus. Sėdėjome, šnekėjome, rodėme, žiūrėjome, aptarinėjome ir t.t., kai prie manęs prisiglaudė mano dvimetinukas – “mamyte paglostyk”. Atsakiau “pažaisk su sese, aš dabar neturiu laiko, vėliau paglostysiu”. Ir šiouje vietoje gavau pastabą iš savo mamos “tu negali neturėti laiko vaikui. Gali neturėti laiko sutvarkyti namus, gali nespėti suplauti indus, bet neturi teisės nepaglostyti vaiko, kai jam to reikia.” Ir čia pat prisiminiau, kaip augome mes patys, anksti likę našlaičiais, mirus tėvui. Laiko mamai su trimis mažais vaikais, darbu mokykloje ir tuometiniu 60 arų “ūkeliu”, be kurio išgyventi kaime nebuvo įmanoma, katastrofiškai trūko. Manau, kad trūko ir fizinių jėgų. Tačiau, galėjo būti kiek pavėluotai pašertos kliaulės, paskutiniai kaime nuravimi daržai, ne kasdieną išplautos gridys (žinoma, tol, kol paaugome ir pradėjome tuos darbus dirbti patys) , bet tikrai nebuvo atvejo, kad būtume likę nepaglostyti ir nepaguosti, kai to reikėdavo, neapkamšyti prieš miegą, neišklausyti ir nesuprasti…O visiems sumigus…mama dar rasdavo jėgų išeiti į snieguotą kiemą ir sukelti vieną ant kito mūsų per dieną suritintus sniego kamuolius, kad išeitų “tvirtovės siena”, nes buvome per maži tai padaryti patys. Ir dabar, po daugelio metų, žinau, nor

Kartais, kai imi daug mąstyti, o mintys būna per daug sudėtingos ir painios, norisi kažko, kas padėtų nuo jų pabėgti. Tada protą užvaldo svajonės… Tokios lengvos ir nesudėtingos, o kartais jos lieka su mumis ilgai ilgai… O tai- tiesiog istorija apie žmogų, kurio svajonės taip ir neišsipildė. Prižadėjau sau, kad parašysiu apie viską, kas liko po to ryto. Nors minčių nėra, laikas bėga, o žodžio taip ir negaliu išspausti. Pasižiūriu į laikrodį. Trys valandos nakties. Vadinasi, jau keturias valandas spoksau į šį baltą popieriaus lapą ir lėtai geriu eilinį puodelį kavos vis kažką parašydama, o po to vėl ištrindama. Nes viskas, ką parašau, yra netikra, per daug paprasta, ir ne visiškai taip, kaip aš norėčiau pasakyti. Galų gale, visa tai, kas yra ant popieriaus, yra tik žodžiai, o žodžiai neturi širdies… Galvoju apie Tave… Mano bemiegiuose sapnuose Tu kaskart palieki tylius pėdsakus, vedančius mane į tuos prisiminimus, rodančius man kelią į tą vakarą, kai viskas aplink kvepėjo jazminais, o niūrūs gatvės žibintai buvo tarsi žvaigždės juodame nakties danguje… Ir viskas buvo taip arti, pirštais užčiuopiama, tačiau taip netikra. O dabar, šitoj pilkoj kasdienybėj, tai atrodo taip tikra, daug tikriau už tas knygas, kurias kasdien matau, ir jose parašytus žodžius; tačiau taip nepaliečiama ir tolima. Tai- tik prisiminimai, likę mums. Man ir Tau, mano svajone… Kaip šiame pilkame mieste atrasti Tavo šypseną?

Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė: – Gal pažaiskime slėpynių? Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė: – Slėpynės? O kas tai per žaidimas? Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas. Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti. – Vienas, du, trys… – pradėjo skaičiuoti Beprotybė. Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas – medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų – vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra.