Meilė mane verčia tobulėti
Gal… negalima sakyti meilė. Tai verčiau galima pavadinti susižavėjimu, tačiau jei į tai per daug nekreiptumėm dėmesio: meilė mane tikrai verčia keistis!
Prieš kelerius metus aš buvau įsimylėjusi į savo klasioką. Naa… Buvau tai pasakiusi vienam savo vyresniam draugui, ir jis suabejojo, ar tai yra meilė – aceit meilė mano amžiuje (~13-14m.) tėra stiprus susižavėjimas. Gal. Kartą aš visa susikūprinusi, apsipylusi ašaromis atėjau į klasės vakarėlį ir keikiau visą pasaulį, o jis atėjo, apkabino mane per pečius ir sakė tikrai kažką gražaus, deja, nepamenu. Po to karto aš nepradėjau skaityti poezijos ar bėgioti rytais, tačiau dėl jo nusidažiau savo plaukus sruogelėmis, nors iki tol buvau sau tvirtai pasižadėjusi jokio makiažo, plaukų ar kitokių dažų.
Kitas kartas buvo labai kvailas. Kiekvieną kartą gėdingai nuneriu galvą tai prisimindama. Spėju tai galima pavadinti meile internetu. FUI FUI FUI. Žmonės! Susitikinėkit su žmonėmis iš interneto, o ne įsimylėkit juos, nes tada jums ims drebėti kinkos: “O jei aš jam nepatiksiu? O jei aš apsikvailinsiu??” and so on. Man taip ir nutiko, ir nebuvo itin saldu. Kaip penkiolikmetei man užteko nuotraukų, video keitinėjimosi, kad įsimylėčiau žmogų. Ir štai, jo dėka ėmiau domėtis kinu ir šiaip, kultūra. Iš naujo pažiūrėjau į muziką. iki tol klausiausi pačių banaliausių atlikėjų, o jo dėka mano siela pabudo ir pareikalavo kažko neįprasto, kad ją praturtintų. Vien dėl to aš jam esu be galo dėkinga.
Štai visai neseniai pusę savo blogo įrašų praverkiau dėl vieno tipo, kuris lyg ir mėgsta, lyg nemėgsta manęs. Bullcrap. Paistalai paistaliukai, pažadu tokių įrašų daugiau neberašyt. Ir štai, tas tipas. Jis mane pakeitė. Iki kol aš nepradėjau su juo bendrauti artimiau, aš buvau visiškai apkerpėjusi namisėda. Prisipažinsiu – buvau visiškai save apleidusi tiek fiziškai, tiek dvasiškai (neminint muzikos bei kino). Jo dėka iš numečiau kompiuterį į šalį ir išejau į lauką. Ėmiau reguliariai sportuoti, eiti į renginius mieste, bendrauti, susipažinti, realizuoti save įvairiose erdėse – kad tik jam labiau patikčiau. Tiesa, ilgainiui man toks gyvenimo būdas tapo reikalingas dėl mano pačios geros savijautos, o ne dėl jo. bet, tarkim. Jis mane pakeitė, vos ne iš esmės. Kadanors, po dešimties, dvidešimties metų aš jam parašysiu laišką, nes negalėčiau ramiai būti tol, kol jam už tai nepadėkočiau. Be jo aš nebūčiau tokia, kokia esu dabar. O savimi aš džiaugiuosi.
Na, ir dar vienas persona. Aš jo, tiesa, nesu įsimylėjusi, bet tikrai susižavėjusi. Kaip suolo draugu, žmogumi. Juo susižavėję yra visi, aš tą matau, jaučiu. Net mano geriausia draugė yra į jį įsižiūrėjusi, nuolat apie jį šneka. Ir štai, šis žmogelis, kaip nekeista!, paskatino mane imtis vienos veiklos – mokytis mintinai dainų žodžius. For example Dream Theater – Change Of Seasons. Prieš porą metų aš būčiau kišusi visiems savo mp3 ausinę ir klykčiau “OMG, koks gabalas, kokia muzika, paklausyk!!”. Dabar man norisi ne viešinti šį kūrinį, o archyvuoti savo galvoje. Galbūt kadanors atmintinai kam nors padeklamuoti, ar padainuoti. Niekada anksčiau nerašiusi į sąsiuvinį dėl šio žmogaus aš ėmiau tai daryti. Nežinau, ką dar dėl jo padarysiu, nes jis nesiliauja manęs stebinęs ir teikęs įkvėpimo, tačiau labai tikiuosi, kad mano santykiai su juo neapsiribos tik mokyklos suolu bei pertraukomis.
Hm… Idomu, ar aš esu kam nors suteikusi jėgų pakeisti save?…
