Įsimylėjusiems… autentiškos žinutės, eilėraščiai
Mes mylėti geidžiam
Mums sako, kad pasaulis
Toks laikinas ir paslaptingas…
Mums sako, kad jame
Nėr nieko amžino-vertingo…
Mums sako, kad gyvenimas
Sunkus… bet Mes Mylėti geidžiam…
Ši skiltis Tiems, kurie jaučiasi įsimylėję…
Dviejų žmonių polėkiai, ir visai nesvarbu, kokie šių žmonių vardai. Ar suklysiu juos pavadinus mylimaisiais?
Žodžiai – žmonių kalba. Ir kartą sumanyti, ištarti ar parašyti, jie tampa visų žmonių – nes visi mes esame susiję.
Šekspyras vienoje savo komedijų „As you like it” rašė apie Septynis žmogaus amžius (Seven ages of man). Šiame monologe žmogaus gyvenimas lyginamas su scena, kurioje žmogus lyg aktorius atlieka įvairius gyvenimo vaidmenis, suskirstytus pagal jo amžių. Pirmasis – kūdikystė, antrasis – vaikystė, trečiasis – paauglystė, ketvirtasis – jaunystė, penktasis – branda, šeštasis – senatvė, septintasis – „antroji vaikystė”. Kam čia rašau apie Šekspyrą? Todėl, kad šita meilės poezija, jeigu ją taip galima pavadinti (nors iš tikro vardai nėra esminis dalykas), pagal Šekspyrą atitiktų paauglio gyvenimo tarpsnį, kurį jis apibūdina kaip gražiausią žmogaus gyvenimo etapą: jis įsimyli, jį jaudina (suaugusio žmogaus akimis žiūrint) „paprasti dalykai”, savo jausmus jis reiškia per poeziją ir galbūt kitokias meno formas. Kaip ir iš visko gyvenime, galima iš to nusijuokti, o galima tuo ir pasigrožėti. Juk kiekvienas gyvenimo etapas ypatingas ir nuostabus, todėl sakau:
Dalinkimės polėkiu ir švęskime džiaugsmą!
Nes džiaugsmo niekad nebus perdaug!
…
trumpos žinutės
Mylėkim vienas kitą tyliai, mylėkim taip, kaip paukščiai myli pakilę virš klonių ir miškų žalių! Ir vėl dangus kaip šiandien vanile pakvips!
~
Myliu… kaip aitvaras vėją, kaip gėlė saulę. Myliu TAVE kaip paukštis myli aukštį!
~
Šaltą ryto raštą perskaityk lange – meiliai su nauja diena sveikinu tave!
~
Užmik lig rytojaus apsupta mėnesienos spalvų. Te šilčiausi sapnai tau sapnuosis apgaubti žvaigždžių kerų…
~
Užmerki tu akis, atverki širdį bei mintis, ir amūras pas tave atskris – šiltai pabučiuos, apkabins, pasijusi mylima…
~
Aš dar jaučiu tave šalia ir jaučiuosi kaip sapne. Sapnuoju aš ar ne?
~
Paklausk širdies savosios – atsakymą tau ji pašnibždės. Įsiklausyki į plakimą – kam plaka ji? Kai tu šalia ar mintys pas tave, manoji plaka tau…
~
Norėjau tau pasakyt, kad tu gražiausia gėlė, bet tu pranoksti gražiausios gėlės grožį!
~
Jausmų lavina užlieja mane, kai pagalvoju apie tave. Ji neša mane pas tave, nors ir tavęs nėra šalia!
~
Bandau suprasti meilę ir gyvenimą. O gal meilė ir yra gyvenimas? O gal…
~
Labas rytukas aš tau tariu. Ir tyliai mintimis tau kuo geriausios kloties linkiu. Nusišypsok ryte ir laimė ateis pas tave!
~
Plaukia ir plaukia pro mane vakaro vėsa, aš ir vėl galvoju apie tave…
~
Štai ir rytas jau atėjo. Ar širdelė suvirpėjo? Ar užklupo džiaugsmo vėjas? Ar saulutė sušnibždėjo, kad dienelė jau atėjo?
~
Kai saulė žemai, jau ir oras ramus – nakties paslaptis keliauja pas mus… Nebijok, prisiglausk prie tamsos, užsimerk ir sapno tyla pabučiuos tave… nuneš pas mane…
~
Vėjas nurims ir stos tyla, naktis atslinks ir stos tamsa, debesys nuslinks ir vėl mėnulio šviesa man primins tave. Sapnai ateis ir pasiims tave… pas mane…
~
Norėčiau būti drugeliu, skraidyti virš gėlių, papūtus vėjui – nutūpti ant tavų delnų, gėrėtis šiluma tavų akių…
~
Ar žinai, kad gyventi miela, kai tu širdyje, ar žinai, kad smagu džiaugtis šia diena ? Ar žinai, kad gražesnės svajos nei apie tave nėra ? Myliu tave!
~
Naktis vėl žemę apgaubia… Viltis paskęsta tamsoje.. tik širdyje šiluma rusena – sutikti tave šios nakties sapne. Sviesa ras kelią pas tave – įžeibk šviesą širdyje.
~
Labanaktis sakau aš vėjui, kuris įlėks pro tavo langą ir atneš tylios nakties palaiminimą – sapnus, kvepiančius vanile. Tik užsimerksiu – tu jau širdyje.
~
Svajonė išnyksta tamsoje, tik sapnas skleidžias naktyje. Ir vėl tas jausmas apėmė mane : širdis vėl traukai aps tave. Noręčiau, kad susilietume sapne…
~
Svajonių žiedai nutūps į tavo plaukus. Angelų giesmė pažadins (Juos) ir išsiskleis tava mintis sapne… kol rytas ir meilė pažadins tave
~
Gal jeigu nusišypsosi sau viduj, nuo šypsenos kaitros kažkur kitoj širdy pražys džiaugsmo gėlė
Eilėraščiai
Būk kartais vėjas stiprus,
Kartais lietus smarkus,
Kartais šviesa skaisti,
Kartais – žemė skalsi,
Bet juski vienybę širdy!
~
Dovanoju švelnias tau rankas
Dovanoju tau meilės gaidas
Dovanoju tau skrydį į grožio lankas…
Bet staiga, virstu pūkeliu…
Sklendžiu su lengvu vėjeliu,
Jaučiu lengvumą pūkų.
Nusileidęs pakutenu smagiai
Noriu tik ištart: myliu švelniai…
~
Pūstelėjo gaivus vėjelis
Atskrido mažas drugelis
Nutūpęs ant delno
Sparnais suplasnojo
(Jo grožis mane suviliojo!)
Prakalbo mūs sielos drauge
Suspindome meilės šviesa
Kaip gera! Mylėti ir džiaugtis tava draugija
Ir juoktis ir verkti tavam glėbyje!
~
Atverk man dangų į sapnus
Atskrisiu lyg nakties drugelis
Atskrisiu tik pas tave…
Paglostysiu tavo veidą švelnia ranka
Tu pajausi mano dvelksmą šalia
Išgirsi, kaip jūra ima supti tave
Aplink tyla…
Ir lyjantis lietus gaivus
Bet šypsais tu,
Nes jauti mane čia pat
Nes širdimi mane jauti
Nes glostai mano lūpas mintimis
Nes gali pamatyt mane užmerktomis akimis
Nes mes kartu suprantame gyvenimo saldumą
Nes tik dviese…
Paskęsime tarp planetų, kuriose
Šviesa amžina!
Tik mes dviese…
Atverk man dangų į sapnus
Atskrisiu lyg nakties drugelis
Atskrisiu tik pas tave…
~
Aš plasnoju sparnais
Ir vejuosi tave…
Tu visai šalia…
Ir žvelgi į mane
Aš skęstu tavo akyse…
Akyse, kurių spalva
Spindi, kaip saulės paliesta banga:
Mėlyna,
Žydra, Melsva…
Tavo žvilgsnis įtraukia mane…
Mano siela suvirpa, kai tu šalia!
Taip… Aš myliu tave…
~
Nesustok ties praeitimi
Pasinaudok kaip tam tikro tarpsnio iliustracija ir palik.
Iš tikrųjų viskas nereikšminga
Išskyrus tai, ką tu darai dabar
Šią akimirką
~
Vertybė TAI ką duodi man
GĖRYBĖ – siurbiu į save
TAVO šiluma pradžiugina mane
Dalinkis su visais
Teneužgęsta tavieji (ar pasaulio?)
Vėjo spinduliai
VISKAS YRA TAIP
~
Meilės veidas
Pažvelk į tylų begalybės veidą –
Ji sergėja pasaulį nebaigties akim.
Paklausk nakties, koks būna
Meilės dvelksmo aidas,
Ir kaip galėtum jį pažint.
Mėnulis šypsosi plačiai
Ir nusijuokęs šnibžda:
Mane švelni lopšinė paryčiais –
Saulutės balsas vis užmigdo.
Tuoj paukščiai skuba garbint erdvę,
Tuo tarpu medžiai – lietų…
O tau iš nuovargio jau akys merkias,
Ir sapnas žada ramų miegą…
Keliauji tu spalvingais sodais,
Užburtais jų takais.
Ir štai tau svajos stebuklingos rodos,
Ir kryžkelėj tu meilę pažinai.
Jos kūnas – gamtos nuaustas kūrinys,
Kurio brangakmenis – siela.
Koks nuostabus šis spindesys –
Ji tavo širdį pakeri staiga!
Pabusti kviečia paslaptinga fėja,
Ir šnibžda tau tava širdis:
Juk Meilės veidas tavyje slypėjo!
Ir įdomu, ką žada odisėja ši!
~
Ilgesio sparnai
Tie maži rasos lašeliai
Mano akyse –
Džiugūs plazdantys drugeliai –
Ar pasieks tave?
Tokie svajingi, nerealūs…
Tokie mieli, nes krinta
Amūrui fėją pabučiavus –
Saulės nubučiuotas rytas bunda!
Ar tai rasos lašiukai,
O gal… pažvelki ten, kur
Tavų akių spalvos dangus aukštai –
Aš pasakysiu tau: jie – ilgesio sparnai!
~
Skrajokliai
Svajonių spalvas,
Drugelių šlamesį
Bandyt atrast –
Kam tokia laimė randasi ?
Žuvėdros plunksnos
Lengvumą pajusti,
Zvaigždžių liepsnos
Laužą įžiebti…
Ramybę angelo vaivorykštinę,
Sapnus regėti
Akim atvirom –
Kas tai patyrę ?
Skrajokliai sparnuoti
Stebuklais gyvena,
Nes trokšta tikėti,
Nes meilė juos veda!
~
Lėkim į pievas
Supasi, supasi
Voratinklis vėjyje –
Kas jį išaudė ?
Gal kokia fėja ?
Einam – pažaisim!
Lėkim į pievas!
Gėlėtas – jas išdabinsim…
Kuo, mano mielas ?
Žvelki, kaip spindi,
Kaip raibuliuoja…
Žiedą ramunės skinki,
Skaičiuoki, kaip mylintys skaičiuoja…
Tu nekantrauji –
Fėjos dairaisi –
Lėkim į pievas,
Lėkim, pažaisim!
Ir pasipuoš laukai
Žiedais dar nematytais –
Amūro ir fėjos sparnai
Meilės žiedais nubarstys jas!
~
Norisi skristi
Man šiąnakt taip norisi, norisi skristi,
Skristi į ugnį drugiu,
Vien vėjų glamonėmis misti
Ir mėgautis drugio skrydžiu.
Už lango toks liūdnas pavasaris,
Ir žemė alsuoja liūdnai
Kaip noriu tau tyliai papasakot,
Kad trokštu pakilti nūnai.
Kad šaukiasi žemė lietaus
Iš po purvino sniego apsiausto
Ir tas aidas nueis lig dangaus,
Kur šypsos mėnulio pjautuvas.
Man šiąnakt taip orisi, norisi skristi,
Skristi drugiu pas tave,
Vien tavo glamonėmis misti
Ir mėgautis skrydžiu drauge…
~
Prieš miegą
Krinta, krinta ir krinta…
Taksi, taksi ir taksi…
Aš noriu, kad tu prisimintum
Savo mažutę princesę.
Krinta pūkai baltutėliai –
Juose tavo fėja sapnuos
Kad lanko ją angelėliai
Iš pasakų knygos senos.
Taksi, taksi ir taksi
Laikrodis fėjos širdies –
Laukia, kol tu ją surasi
Tarp rūmų tylios paslapties.
Kaip linksma slėpynių pažaisti,
Jei myli abudu karštai…
Painius labirintus įveikti,
Kad švistų nušvistų sapnai!
~
Lietui lyjant
Kaip tyliai šnara pranašas lietus
Apie svajingą meilės pradžią
Apsidairau nakty: kur tu?
Ir jau regiu svajonę gražią…
Nors nėr tavęs, tave jaučiu –
Kaip nendrė jaučia esant vėją.
Nors nėr tavęs, tyloj girdžiu
Amūro prisipažinimą meilės fėjai…
Nors nėr tavęs, bet tu esi
Šalia, prigludęs prie rasoto mano veido
Aš ne viena nakty –
Tolumoj girdžiu tavo balso aidą!
Ir skamba muzika dangaus:
Lietus bučiuoja žemę…
Kaip gera kauti mylimo žmogaus –
Širdies žvaigždė likimą tokį lemia…
~
Skriskim ir skriskim
Rožių akutės, rasos nubučiuotos
Žvilga sidabru aušros dainų:
O, kaip norėčiau ir aš nubučiuoti,
Lūpas tavąsias prikelt iš sapnų!
Šoktų plaštakės rytmečio vėjy,
Paukščiai plasnotų rūko glėby:
O, kaip norėčiau pajusti skrydį
Įkritus į meilė upę tavy…
Plaukim ir plaukim – jūra bekraštė,
Bangos vaitodamos meile dejuos,
Skriskim ir skriskim – erdvė beribė,
Saulė ir žvaigždės mums rankom pamos…
~
Aš pakeliu akis į dangų
Linguoja vakaro tyloj
Linų laukai žvaigždžių spalvos.
Ir skęsta degančioj žaroj
Širdis mana, ieškodama tavos
Geisminga šnara vyšnios naktyje
Ir nejučia tamsa
Sučiumpa vėlei savo glėbyje,
Sapnuot vilioja neaiški migla
Aš pakeliu akis į dangų,
Skrendu į tolimas žvaigždes.
Mezgu tą Meilės tinklą tankų,
Kuris neleis tavosios meilės man pamest.
~
Birželio rytą ant sparnų atnešiu
Birželio rytą ant sparnų atnešiu –
Nubusk, nubusk!
Ir rūko pataluos tave surasiu –
Kai šauksiu tavo vardą – tik suklusk!
Birželio rytą rasose braidysim,
Už rankų susikibę lyg maži vaikai,
Ir perlo ašaras skaidrias surinksim,
O mus pasveikins bundantys gėlių žiedai.
Ar tu žinai, mielasis?
Ar girdi?
Kaip šoka meilės šokį
Tau mana širdis?
Birželio rytą ant sparnų atnešiu –
Nubusk, nubusk!
Atnešiu, kad žinotum:
Tave kaip žemė dangų aš myliu!
~
Pirksiu sparnus
Tas liūdnas vakaro veidas,
Kokiom ilgesingom akim!
„Ateiki, ateiki”,- šauks aidas,-
„Pabūk, pabūk su manim” !
„Ateiki, ateiki”,-klyks kregždės
ir vakaro liūdno dangus
O gražiosios, gražiosios kregždės,
Parduokit man savo sparnus!
Parduokit už ašarą sunkią –
Ji kris lietumi iš dangaus
Už vieną akimirką trumpą –
Tik bučinį mano žmogaus!
„Pabūki, pabūk su manim”,-
Šnibžda užkimus širdis
Gyventi lengviau su mintim –
Išvysiu dar tavo akis!
~
Kalbu su tavim
Dangau, mano mielas dangau,
Žvelgiu į tavo akis.
Laukiu, tylusis dangaus,
Ar tavo lūpos ką pasakys…
Aušros purpurinės skraistėm
Pasislėpei tu nuo manęs.
Eikš gi, slėpynių pažaiskim –
Tik nebėk, nebėk nuo manęs!
Vakaro degančią žarą
Regiu, dangau, bet kur tu?
Tik vėjas medžiuose šnara,
O aplinkui tylu, taip tylu…
Dangau, mano mielas dangau,
Leisk pažvelgti į tavo akis!
Bučiuosiu tavo lūpas tiek daug,
Kol jos „myliu” ištarti išdrįs…
~
Save dovanoju
Apgaubsiu rūku tavo kūną –
Pajuski švelnumą delnų,
Ir lūpų godžių geismingumą,
Ir žvilgsnį akių mėlynų!
Pajuski, kaip takas mus veda
Į tolius dangaus, į bekraštes erdves,
Kaip žingsnis po žingsnio vis veda:
Nebijok, nepaleisk – ir nuves!
Nuves, kur norėsi tuomet –
Pašnibždėk mano širdžiai – išgirs…
Medų palaimos ragausim drauge,
Ir mūsų takai nesiskirs!
Delnų savo tyrą švelnumą
Vien tik pasiūlyt galiu,
Ir lūpų godžių geismingumą,
Ir žvilgsnį akių mėlynų…
~
Tavyje paskęsiu
Saulėlydžio degančią žarą
Skaudina diena danguje.
Ir tyliai kaštonai šnara
Mūs abiejų kelyje
Ir kvepia žole nupjauta –
Išdygs vėlei Meilės daigai!
Svaigina jauki ramuma –
„Myliu” akimis man sakai
Paukščiu rojaus sodų čiulbėsiu,
Žydėsiu rečiausia gėle –
Liepsnodama Meile skęsiu
Tavo akių danguje!
~
Stebuklas
Kai tyliai po kojomis lapai dejuoja…
Kai šypteli saulė pro savo skaras –
Vien baltos lyg sniegas žuvėdros plasnoja –
Ir klykia, ir klykia: „Kas ieško, tas ras!”
Surasiu stebuklą toliuos dangaus,
Surasiu jį plazdančiam voro tinkle –
Surasiu dalelę man skirto žmogaus,
Tikėsiu beribe mūs meilės galia!
Pabirs žvaigždutėm rudens ašarėlės –
„Iš džiaugsmo, iš džiaugsmo”,- man vėjas kartos…
pražys mano pievoj pasakų gėlės
ir vien mūsų Meilės lietum tegyvuos!
