Šiemet Amerikoje buvo oficialiai pripažinta nauja mokslo disciplina – filematologija (lot. philema – bučinys). Mokslininkai nusprendė pasigilinti į fundamentinius bučinio fiziologinius, psichologinius ir kitokius ypatumus bei jo įtaką sveikatai. Beje, ir be oficialaus pripažinimo romantiški bučiniai jau seniai domina antropologus, psichologus, sociologus ir įvairių specialybių gydytojus. Šios srities tyrinėtojus iš esmės jaudina trys klausimai: kada žmonės pradėjo bučiuotis, kodėl tai daro ir ar šis užsiėmimas duoda kokios nors realios naudos. Tvirtinama, kad rašytiniuose šaltiniuose bučinys pirmąkart paminėtas sanskrito tekstuose 1500 metų prieš mūsų erą, ir ten kalbama apie įsimylėjėlius, “glaudžiančius burną prie burnos”. Nors galima ginčytis, kada įsimylėjėliai iš tikrųjų pradėjo bučiuotis. Vieni tyrinėtojai bučinį laiko įgimta žmogaus savybe. Pasak Zigmundo Froido (Sigmund Freud), bučinys – tai žmogaus instinktas, kuriam pradžią davė naujagimio potraukis prie motinos krūties. 1960 m. britų zoologas ir etologas Desmondas Morisas (Desmond Morris) iškėlė prielaidą, kad bučinys atsirado iš primatų patelių įpročio pirma sugromuliuoti jaunikliams skirtą maistą ir tik tada įdėti jį mažyliams į burną atkišus širdele sudėtas lūpas. Net neturėdamos maisto motinos elgdavosi lygiai taip pat, stengdamosi nuraminti mažylius. Pasak Moriso, motiniški bučiniai ilgainiui evoliucionavo į romantiškus.

Psichologų teigimu, bučinio kilmės istorija daugiausiai siejama su motinišku instinktu, todėl, manoma, jog bučinys gimė, paukščiams pradėjus maitinti paukščiukus, o žmonėms – mėgdžioti jų susilietimą snapeliais. Papuasams bučiavimasis sukelia isterišką juoką. Jie kitaip reiškia savo meilę, todėl bučinys kelia asociacijas su utelių knibinėjimu. Daugelyje Afrikos tautų nesibučiuojama, nes manoma, kad taip bus užteršta siela, kurią vėliau gali ir prarasti. Aistringai bučiuojantis dirba 29 – ios veido raumenų grupės, todėl išsilygina ir tampa stangresnė veido oda, pagerėja kraujo apykaita. Todėl bučiuotis ypač aktualu turėtų būti moterims. Kiekvienas aistringas bučinys sudegina apie 12 kilokalorijų. Mokslininkai paskaičiavo, kad per dieną bučiuojantis tik tris kartus po 20 sekundžių, galima numesti net kilogramą. Bučiuojantis išsiskiria endorfinai, sukeliantys ne tik džiaugsmą, bet ir slopinantys skausmą. Net 10 proc. žmonijos nežino, kas tai yra bučinys. Vidutiniškai moterys pasibučiuoja su 7-9 vyrais, prieš tapdama kurio nors žmona.

Daugiau nei 90 proc. žmonių bučiuojasi, taip rodydami, kad ši sena meilės jausmo ekspresija, yra naudinga mūsų kūnui ir sielai, rašo telegraph.co.uk. Mums patinka bučiuotis, nes apima malonus jausmas, jaučiamės arčiau savo partnerio, tačiau tai dar ne viskas – bučinys mus paveikia kur kas giliau nei galite paalvoti. Kai kurios moterys sako, kad gali pajausti kaip klostysis santykiai su vyru vos po pirmojo bučinio, tvirtina Michaelis Cane‘s, knygos „Bučiavimosi menas“ autorius. Ir tai tik vienas iš dalykų, kodėl verta daugiau bučiuotis. Bučiniai: Mažina stresą. Naujausias Lafayette koledžo mokslininkų tyrimas parodė, kad bučiavimasis sumažina kortisolio, streso hormono, kiekį. Primena meditaciją. Bučiavimasis leidžia užmiršti rūpesčius ir tą akimirką ramybės neduodančias mintis. Jis suteikia labai panašų psichologinį efektą į meditaciją. Vyrams sukelia prisirišimo jausmą. Bučiavimasis padidina oksitocino kiekį, kuris vyrui sukelia prisirišimo jausmą. Mokslininkai iš Lafayette koledžo nustatė, kad bučiavimasis skatina vyrus įsipareigoti. Leidžia išsaugoti sveikesnius dantis. Papildomas kiekis seilių padeda nuplauti nuo dantų bakterijas.

Moters charakterio ypatybes gali atskleisti ne tik jos elgesys ar išvaizda, bet ir tai, kaip ji bučiuojasi. Intelektualė. Dažniausiai bučiuojasi atmerktomis akimis – tai rodo jos perdėtai rimtą požiūrį į gyvenimą. Ji didžiuojasi savo sugebėjimu valdyti emocijas, tačiau kartais persistengia. Dažniausiai tokia moteris yra kategoriška ir jaučiasi viską labai gerai išmananti. Intelektualei bučinys nėra pati svarbiausia intymaus suartėjimo akimirka: susiliejus lūpomis, ji toli gražu neskęsta saldžiame malonume – greičiau analizuoja savo ir partnerio jausmus. Savininkė. Ji stveria mylimąjį į savo glėbį tarsi išalkusi liūtė, į jo lūpas įsisiurbia aistringai ir šiek tiek gašliai. Šios moters gyvenimiška patirtis kužda – jei nori ką nors pasiekti, turi viską laikyti savo rankose, tik taip jausiesi saugi. Aistringai bučiuodama savo išrinktąjį, Savininkė tarsi pasikrauna jo energijos. Geja, vyrams tik iš pradžių tokios moterys atrodo įspūdingos, ankščiau ar vėliau jie ištrūksta iš pernelyg aistringo glėbio. Aktorė. Jai didžiausias malonumas – bučiuotis viešose vietose. Kažkodėl ši moteris mano, kad aplinkiniai mato tik ją vieną. Vien ši mintis kelia Aktorės pasitikėjimą savimi. Nepaisant begalinio noro puikuotis savo privalumais, iš tiesų ji yra jautri ir pažeidžiama būtybė.

Psichologų teigimu, bučinio istorija siejama su motiniškumo instinkto pasireiškimu. Manoma, kad bučinys atsirado tuomet, kai paukščiai pradėjo maitinti paukščiukus, o mėgdžiojant jų susilietimą snapeliais gimė bučinys. Papuasams besibučiuojantys žmonės sukelia isteriško juoko priepuolius. Ir tai nenuostabu, nes jie kitaip reiškia savo meilę – jiems bučinys atstoja utėlių knebinėjimą. Balio saloje žmonės nesibučiuoja, o tik švelniai susiliečia žandais. Taityje – šoka ir trinasi nosimis. Eskimams mieliau glaustis žandais ir lyžtelėti vienas kitą liežuviu. Daugelyje Afrikos genčių bučinys nepriimtinas dėl to, kad jis užteršia sielą, kurią vėliau žmogus gali ir prarasti. Aistringai bučiuojantis, dirba 29 veido raumenų grupės, oda išsilygina, tampa stangresnė, joje geriau cirkuliuoja kraujas. Keli aistringi bučiniai puikiai atstoja veido kaukę ar kremą. Tai puiki priemonė, suteikianti ne tik džiaugsmą, malonumą, bet ir mažinanti senėjimo procesą. Bučiuojantis, be džiaugsmo hormonų, išsiskiria endorfinai, kurie mažina skausmo pojūtį. Tad kuo aistringesnis bučinys, tuo daugiau endorfinų. Ne veltui viduramžiais vyravo nuomonė, kad moteriai pabučiavus vyro galvą, skausmas pranyksta. Vieno aistringo bučinio metu į organizmą išsiskiria minimaliai morfijaus dozei prilygstantis raminamųjų hormonų kiekis.