Ilgą laiką polineziečiai, Madagaskaro gyventojai, daugelis Afrikos genčių, eskimai, japonai, kiniečiai ir dar daug kitų tautų nežinojo, kas tai yra mums įprasti bučiniai. Pavyzdžiui, kiniečiai nuo senų senovės vietoj bučinio pasitrindavo nosimis. Birmiečiai dar ir dabar ne bučiuojasi, o tik prisiliečia lūpomis ir nosimis – „įkvepia vienas kito kvapo”. Japonai bučiuojasi labai droviai, neatverdami lūpų ir dairydamiesi į šalis, ar niekas nemato, – gėdinasi. Bučinys – tai reikšmingiausias pagarbos ir draugystės ženklas. XVI – XVII amžiuje Rusijoje šios apeigos buvo itin sudėtingos. Jų metu vieni kitiems nusilenkdavo ir į vienas kito sveikatą išgerdavo vyno. Po vaišių šeimininkas liepdavo prabangiai apsirengusiai žmonai prieiti prie svečio ir gurkštelėjus degtinės taurelę paduoti jam. Kartais ypatingai garbingam svečiui būdavo leidžiama pabučiuoti šeimininkę į lūpas. Anot istorikų, rusai, vaišindami svečius, atvesdavo savo žmoną, kad visi dalyviai ją pabučiuotų į lūpas. Šeimininkas į tai reaguodavo ramiai ir niekas nedrįsdavo jos nebučiuoti, nes būtų buvę išmesti iš namų. Kas tai yra bučinys? Šekspyras jį vadina „mūsų meilės ženklu”, aštrialiežuvis Koleridžas sako, kad bučinys – tai „kvėpavimo nektaras”, o Van de Valdas mano, jog tai tiesiog „dangiškas malonumas”. Paprasčiausią, bet medicininiu požiūriu patį tiksliausią apibrėžimą galima rasti seksologijos terminų ir sąvokų žodyne.

Kas yra bučinys? Kokią paslaptį slepia lūpų susiliejimas? Bučinys reiškia klausimą: ar neužimta jūsų širdis? Ir atsakymą – laisva. Taip, laisva! Iš istorijos žinoma, kad nei Homero, nei Heziodo, pirmųjų senovės graikų poetų, herojai nepažino tokio bučinio, kokį dabar įsivaizduojame esant kaip etaloną. Nei Hektoras, amžiams atsisveikindamas su Andromache, jos nepabučiavo, nei Odisėjas, sutikęs Penelopę… Net ir tūkstantmečiams praslinkus, kai Europa jau svaigo nuo bučinių, daugelis tautų, ypač Azijos, nepatyrė šio malonumo. Susitikę eskimai, kaip ir kitame pasaulio krašte gyvenantys boliviečiai, trinasi nosimis, vietnamiečiai, rodydami meilę, vienas prie kito liečiasi šnervėmis. Vienas keliautojas praėjusiame amžiuje Australijoje pamėgino pabučiuoti aborigenę, o ši baisiausiai persigando, nes pamanė, kad ją užpuolė žmogėdra. Japonijoje bučinys labai ilgai buvo laikomas ne itin maloniu dalyku. XX a. pradžioje Tekančios saulės šalies cenzūra iškirpo iš užsienietiškų filmų per 800 tūkstančių metrų bučinių ir glamonių… Kai kurios scenos japonų kinematografininkų užsakymu buvo pakeistos rankos paspaudimu. Kadaise italas Lambrozo pasiūlė ne itin pagrįstą teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Pasak jo, šios žemės gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba, jei krantas būdavo status, siurbdavo vandenį nendriniu vamzdeliu.

Įdomūs faktai apie bučinius:

1. Vidutiniškai moterys pasibučiuoja su 7-9 vyrais, prieš tapdama kurio nors žmona.

2. Iš visų gyvūnų, šimpanzių bučiniai yra labiausiai panašūs į žmogaus bučinius. Taip pat bučiuojasi į lūpas ir šunys bei arkliai.

3. Senovės Egipte apie bučinius nieko nebuvo žinoma. Gali būti, kad garsioji Kleopatra, vyrų širdžių užkariautoja, niekada nėra iš tiesų pasibučiavusi. Nebent, Cezaris ją to išmokė…

4. Viduramžiais Italijoje vyras, pabučiavęs merginą viešumoje, turėjo būtinai ją vesti. Neapolio mieste įstatymai buvo dar griežtesni: pasibučiavus prie žmonių gatvėje, galima buvo supūti kalėjime, arba ir visai netekti galvos, jei bučinį matė aukščiausio rango dvasininkijos atstovai.

5. 1979 m. David Bowie išrado „lipografą“, kuris gali nuimti lūpų atspaudą, kuris identifikuoja žmogaus asmenybę. JAV buvo surengtas garsenybių „lipogramų“ aukcionas. Visos surinktos jame lėšos (16 tūkst. dolerių) paaukotos Pagalbos vaikams fondui. Micko Jaggerio lūpų atspaudas buvo parduotas už 1600 dolerių! Deja, „lipografas“ taip ir nebuvo pritaikytas kriminalistų darbe.

Bučinys – prisilietimas lūpomis prie ko nors, siekiant parodyti palankumą, pagarbą, pasisveikinimą ar atsisveikinimą, simpatiją, meilę ir pan. Atitinkamai, bučiniai būna įvairūs: draugystės, susitaikymo, džiaugsmo, giminiški, meilūs, erotiški ir kt. Tai yra visuomenėje išmokstamas elgesys. Dažniausiai yra bučiuojami žmonės (rankos, kojos, kakta, pečiai, lytiniai organai ir kt.), tačiau taip pat ir negyvi daiktai – žvaigždė, kryžius, altorius, knyga, ikonos, amuletai, nuotraukos, laiškai, kortos, kulto objektai, fetišai ir kt. Bučiuojama vieta iš dalies yra susijusi su jausmu, kurį bučiuojantis asmuo nori parodyti: bučiuojamos rankos reiškia pagarbą, kojos – paklusnumą, kakta – rūpestį, žandai – geranoriškumą ir svetingumą, lūpos – meilę ir prisirišimą. Bučiuojami daiktai dažniausiai reiškia pagarbą jiems, jų brangumą. Jau nuo senovės bučinys turi seksualinę prasmę – jis yra realus ir simboliškas meilės ar įsimylėjimo ženklas. Dar ir šiandien santuokos ceremonijoje iškilmingai leidžiama jaunavedžiams pasibučiuoti. Tačiau nors ir daugelyje, bet ne visose kultūrose bučinys yra įprastas dalykas, pvz., senovės Japonijoje nebuvo net žodžio bučiniui nusakyti, o pas eskimus ir lapius labiau priimta pasisveikinti pasitrinant vienas kito nosį.