Švietimas

Siamo katės

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Net žmonės, nieko nenutuokiantys apie kačių veisles, pažins Siamo katę iš savito kailiuko piešinio, paslaptingų mėlynų akių ir ilgo liekno kūno. Siamo katės populiarios labai daug metų, tačiau ši veislė tinka toli gražu ne kiekvienam. Siamo katės baisiai mėgsta bendrauti, ir ne visi gali gyventi su tokiu reikliu gyvunu. Tačiau, jei jūs norite kilmingos gyvo ir nepaprastai meilaus būdo katės, kurios priežiūrai nereikės skirti daug laiko, Siamo katė gali būti pati tinkamiausia. Siamo katės, kaip Rytų trumpaplaukės katės, yra grakštaus, lankstaus sudėjimo. Liaunas kūnas ilgas, liesas ir raumeningas; jis nieku gyvu negali būti stambus. Užpakalinės kojos, kaip ir visų laukinių kačių šeimos narių, turi būti ilgesnės už priekines, ilgos ir plonos. Galva pleištiška. Snukutis ir didžiulės ausys turi sudaryti lygiakraštįtrikampį. Siamo kačių akys migdolo pavidalo, kiek įkypos, tamsiai, ryškiai mėlynos. Žmogus, ketinantis pirkti Siamo katę, turi žinoti, kad ji labai tvirto būdo ir neketina tūnoti kampe bei nelįsti į akis.Šie gyvulėliai dažnai vadinami kačių pasaulio šunimis, ir ne be reikalo. Siamo katės garsėja rėksmingumu. Savo nepasitenkinimą jos reiškia šaižiu balsu kiek gerklė išneša. Rujojančios Siamo katės liūdnai pagarsėjusios Jerichono trimitu : nuo jų kniaukimo skamba pusė gatvės. Siamo katės labai mėgsta bendrauti, o nesulaukusios dėmesio, jo reikalauja. Kadangi šios katės dievina draugiją, jų vienų ilgampalikti negalima.

Meino meškėno katė (MCO Maine coon)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Meino meškėno katė visą laiką buvo laikoma Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Nepaisant to, šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėno katėms buvo priskiriamos tik tos, kurios turėjo rainą su įrudžiu kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Mitas teigia, kad šios veislės protėviai, 6 katės, buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, atvežtais į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmos Meino meškėno katės buvo užregistruotos literatūroje 1861 metais. Jos dalyvavo pirmose parodose Bostone ir sudarė rimtą konkurenciją Turkų Angoros katėms. 1895 metais, Medisone, katė Cosie buvo pripažinta geriausia iš geriausiųjų. Bet kai 1900 metais atsirado "persai", Meino meškėno katėms teko pasitraukti. Ir nors jos liko mylimiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik XX amžiaus 6-ajame dašimtmetyje. Visos Meino meškėno katės savybės rodo, kad ji išgyventų sunkiomis sąlygomis. Tai storas kailis, stambūs kaulai - o tai labai svarbu medžiotojui. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį - nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys - taip pat išlikimo bruožai. O kvadratinė ir pailga galva leidžia gauti maisto iš užšalusių upių ar balų.

Rusų melsvosios katės

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rusų melsvosios - žavinga, grakščių neįprastos plauko spalvos ir faktūros kačių ryškiai žaliomis akymis veislė. Rusų melsvosios mėgsta ramų gyvenimą ir labai prisiriša prie aplinkinių. Kūnas palyginti ilgas. Jis neturi būti nei per daug kresnas, nei per daug liaunas. Katė daro grakštaus ir dailaus gyvulėlio įspūdį. Ilgos kojos palyginti smulkių kaulų, letenėlės mažos ir ovalios. Ilga smaili rusų melsvųjų uodega pašaknėje nestora.Galva plati, kiek pleištiška, trumpa. Ausys aukštai ant viršugalvio, plačios ties pagrindu, gana didelės ir smailios. Ausų viduje plaukelių bemaž nėra. Nosis tiesi ir į plokščią kaukolę pereina be įlinkio. Didelės migdolų pavidalo akys toli viena nuo kitos. Smakras tvirtas, ūsų pagalvėlės ryškios. Kaklas ilgas ir storas. Rusų melsvosios katės trumpas plaukas su poplaukiu švelnus, pliušo faktūros. Kailiukasitin minkštutis, plaukas kiek papuręs, kad pabrėžtų pliušo faktūrą. Jis neturi būti per daug lygus ar prigludęs. Šios katės kailio faktūra nepanaši į jokios kitos veislės. Palyginti neseniai išvestas ilgaplaukis rusų melsvųjų variantas: tai atskira veislė, vadinama nybelungais. Rusų melsvųjų kačių kailiukas būna trijų skirtingų spalvų. Seniausia, geriausiai žinoma ir populiariausia spalva melsvai pilka, bet vis daugiau gimsta uodų arba baltų šios veislės kačių, nors ne visos kačių augintojų draugijos jas pripažįsta. Melsvas kailis turi būti melsvai pilkas, kuo vienodesnės ir grynesnės spalvos, švelnaus sidabrinio žvilgesio.

Sniego letenėlė (SNO Snow shoe)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelis, pamatę šią katę, mano, kad tai Siamo katė. Ji išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, sumišrinus Siamo kates su dvispalvėmis trumpaplaukėmis katėmis, o nuo pirmųjų skiriasi tuo, kad ant snukučio, priekinių ir užpakalinių letenėlių turi baltas kaip sniegas žymes. Katės ausys didelės, plačios. Akys ryškiai mėlynos, didelės. Nosis poilgė. Kūnas grakštus, poilgis. Kojos ilgokos, letenėlės apvalios, didokos. Šių kačių, kaip ir Birmos kačių, letenėles puošia baltos “kojinaitės”. Uodega plona, smailiu galu. Kailis trumpas, glotnus. Katytė labai gyva, judri. Lietuvoje šios veislės katės itin retos. FIFe “sniego letenėlės” oficialiai žregistruotos visai neseniai.

Skudurinukės (Ragdool)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Skudurinukės taip vadinamo todėl, kad šeimininkui ant rankų suglemba it skudurinės lėlės. Tvirtinama, kad šios katės nemoka gintis, nevengia iškilusio pavojaus ir nuolankiai susitaiko su likimu. Dar sakoma, kad jos puikiai pakelia skausmą. Deja, kvailių, tikinčių šiomis nesąmonėmis, labia daug. Skudurinukės jaučia skausmą kaip visos katės; tiesiog jos labia romaus, taikaus būdo ir nepaprastai atsparios stresams. Ir be galo meilios. Šios katės kantriai nukenčia skriaudas ir visiškai atsipalaiduoja, paimtos ant rankų, ne dėl kokių nors genetinių veiksnių, o tiesiog iš didžiulio pasitikėjimo žmogumi. Skudurinukė - didelė, raumeninga, bet labia grakšti ilgo kūno, trumpo galingo kaklo ir plačios krūtinės katė. Pleištiška galva vidutinio dydžio, žandai stambūs, smakras storas. Vidutinio dydžio ausys gana toil viena nuo kitos, jų galiukai apskriti. Nosis vos vos įgaubta, didžiulės akys elipsės formos, visada mėlynos. Kuomėlynesnės akys, tuo geriau katei seksisparodoje. Skudurinukių su žymėmis kūnas kreminis, o snukutis, ausys, kojos ir uodega tamsesni. Krūtinė paprastai šviesesnė už kitas kūno dalis. Kačių su tamsiai rudomis ir su melsvomis žymėmis kūno spalva tamsesnė negu kačių su šokolado spalvos ir alyvųspalvos žymėmis. Skudurinukė su žymėmis negali turėti baltų lopų.

Lesė grįžta!

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai Didižiosios Britanijos karalienei Viktorijai (1819 - 1901 m.) parodė kolį, kažkuris didikų atsiprašė: "Karaliene, šis aviganis tarsi nešlifuotas deimantas", o aistringoji šnų mylėtoja Viktorija paprieštaravo: "Kartais deimantų nebūtina šlifuoti". Balmoralo pilyje paskui karalienę sekiojo pulkas šunų. Prie jų netruko prisidėti koliai. Karališkos šeimos dėmesys jiems išėjo į naudą. 1860 m. Birmingemo šunų parodoje kinologai pirmąkart atitvėrė aviganių ringą. Prie jo būriavosi žmonės, laukdami karališkųjų šunidžių aviganių. Kai kas gūžčiojo pečiais: "Na, tie šunys bevardžiai. Juos šaukia kaip avis: "Colley". Kolių istorija paini. "British Quadrupeds" knygoje, išleistoje 1790 m. rašoma, kad kolių protėviai - islandų aviganiai. Galbūt tai buvo norvegų kuhundų ir laikų mišrūnai, kuriuos į Didžiąją Britaniją atsivežė vikingai, puldinėję šiaurinę Škotiją. Salose šie aviganiai rado ką veikti, nes škotai vertėsi avininkyste. Nuolatiniai karai skatino škotus tiekti daug vilnos ir mėsos, todėl gausėjo avių ir jas ganančių šunų. Žmonės juokavo: "Koliai gelbsti karalystę". Kolių veislės pavadinimas kildinamas iš keltų col (juodas). Col reiškė ir ratą arba antkaklį, o juodasnukes Škotijos avis šaukė cooley. Iš pradžių šunis atrinkdavo paprastai: tiks - netiks ganyti? Piemenys atskirdavo koliukus, turinčius gausų kailį ir dovanodavo žemvaldžių vaikams. Trumpakailiai ganė, o ilgakailius veisė ir į parodas vežiojo turtingesni žemvaldžiai.

Skaiterjeras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Skaiterjero tėvynė laikoma Skajaus sala, esanti į šiaurės vakarus nuo Škotijos krantų. Tai labai sena medžioklinė veislė. Skaiterjerai nuo neatmenamų laikų buvo naudojami medžiojant lapes, upines ūdras ir laukines kates. Šios veislės šunys išsiskiria nepaprasta ištikimybe šeimininkui. Tai bebaimiai, nepasitikintys svetimais šunys. Pats garsiausias ir labiausiai gerbiamas šios veislės istorijoje, be abejo, šunelis Bobis, kurio garbei Škotijos sostinėje Edinburge 1872 metais pastatytas paminklas. 1858 metais mirė Bobio šeimininkas, neturtingas senas piemuo. Bobis 14 metų gyveno ant jo kapo, laukdams savo šeimininko. Jį maitino miesto gyventojai. Visi pažinojo jį ir mylėjo už ištikimybę. Bobis nugaišo 1872 metais ir buvo palaidotas šalia šeimininko. Skaiterjeras – žemakojis, ilgas, vos nesiekiančiais žemės, plaukais, raumeningas, tvirto kaulų sudėjimo šuo. Galva ilga, neryškus perėjimas nuo kaktos į snukį. Žandikauliai labai stiprūs. Nosies veidrodėlis visada juodas. Dantys balti, stiprūs, sukandimas žirklių principo. Ausys stačios arba nukarusios, apaugusios ilgais, puošniais plaukais. Stačios ausys kyšo virš lnijos, nedidelės. Nukarusios – stambesnės, žemiau akių linijos, prigludusios prie skruostų. Akys labai tamsios, vidutinio dydžio, ovalo formos. Kaklas ilgas, raumeningas, aukštai iškeltas. Krūtinė gili, ilga, plokštoka. Nugara ilga, tiesi, stipri.

Kolių Nijolė

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Paklauskite vilniečių šunininkų, kas tokia “kolių Nijolė”, ir jie nedvejodami nurodys Nijolę Rudzikaitę - Vilniaus šunų mylėtojų bendrijos sekretorę. Jos gražioje, gėlėse ir žalumoje paskendusioje sodyboje Pavilnyje net keturi koliai… Nijolės prisiminimai, kurių klausėmės gražų rugpjūčio vakarą, netilptų į storą knygą. Vos tik išgirdę graudžias pasakojimo gaideles, subruzda ir Nijolės koliai: ar šeimininkė saugi? Ar viskas gerai? Ne visi šunys sergsti savo šeimininką tokiu supratingu žvilgsniu. Kolio akys ir nenykstanti šypsena - fenomenalu. Jis niekada nebūna išsigandęs ar piktas, visada laimingas. Kuo ilgiau bendravome su Nijole, tuo drąsiau galime teigti: ir ji šviesulys, ir jos augintiniai inteligentiški! Laimingas žmogus ir tiek! Senovėje škotų aviganiai reiškė gyvulių augintojų išlikimą atšiaurioje Škotijos gamtoje. Koliams buvo patikėta kilni misija: apsaugoti avių bandas, padėti išgyventi valstiečiams. Ir Nijolė, ne kartą balansavusi ant išlikimo ribos, paslaptingai šypsosi: “Jokių praeities sunkumų neatsisakyčiau”. Aštuoneri gražiausi jaunystės metai kalėjimuose (septyniolikmetė Nijolė Rudzikaitė buvo partizanų ryšininkė), darbas Kazachstano vario kasykloje, tuberkuliozė, persekiojimai besimokant aukštojoje mokykloje Lietuvoje, mirus savam vaikeliui, išaugintas giminaičių berniukas. Ji visą laiką turėjo kuo rūpintis ir ko siekti. “Mane visą gyvenimą lydėjo šunys. Pirmasis, kurį atsimenu iš vaikystės,- didžiulis senbernaras”- prisimena N. Rudzikaitė.

Trumpaplaukis taksas (Dachshund)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Manoma, jog trumpaplaukis didysis taksas, tikriausiai yra seniausias iš visų taksų, kuris kadaise buvo naudojamas pėdsakams susekti. Trumpaplaukis taksas, priklausantis skalikų grupei, šiandien auginamas namuose kaip šeimos draugas, vedamas į parodas. Nors šis šuo yra mažas, trumpomis kojomis, tačiau jo ilgas kūnas puikiai sudėtas, raumeningas, krūtinė plati ir stipri, priekinės kojos gerai išvystytos. Takso migdolo formos akys yra tamsios, žvilgsnis protingas, ausys nukarusios ir ilgos. Šie taksai yra protingi, tačiau juos dresiruoti nėra lengva, nes jie yra labai smalsūs aplinkai ir rūpinasi savo pasauliu. Gali būti sunkoka sutramdyti medžioklės instinktus ir paleidus šunį prisikviesti sugrįžti. Tad norint sutelkti jų dėmesį ir nugalėti šuns dominuojantį charakterį, reikės tvirtos technikos. Tiesa, tai medžioklinis – urvinis šuo, tad paleidus kieme taksą, nenustebkite, jei šis ims rausti žemes. Trumpaplaukiam taksui kasdieną reikia 20-40 minučių aktyvios veiklos: 1-2 kartus per dieną ar dažniau būtina su šuneliu pasivaikščioti. Taksas loja tik tuomet, kad to reikia, todėl tai puikus namų sargas. Šis šuo nėra agresyvus, tačiau nelabai sutaria su kitais gyvūnais. Taksai labai prisiriša prie šeimos, ypatingai pasirenka vieną šeimininką. Su nepažystamais šis šuo nėra labai draugiškas. Kartą per savaitę reikia gerai iššukuoti kailį su šepečiu ir šukomis. Papildomi plaukai prie jų letenų triminguojami. Ypatingai reikia išvalyti ausis, tiek vidų, tiek išorę.

Vokiečių aviganis (Deutscher Schaeferhund)

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vokiečių aviganis – nepaprastai populiarus ir universalus šuo. Pasaulinę šlovę ši jauna veislė pelnė savo išskirtinėmis charakterio ypatybėmis ir puikiomis darbinėmis savybėmis. Aiškiai išreikštas gynybinis instinktas,sugebėjimas veikti savarankiškai atliekant apsaugines funkcijas ir tuo pat metu besąlygiškas paklusimas šeimininkui, ypatingas prieraišumas, žaismingumas, noras mokytis, džiaugsmingas komandų atlikimas, drąsa ir užtikrinti veiksmai neįprastoje situacijoje – štai kertinės vokiečių aviganio charakterio ypatybės būdingos šiai šunų veislei. Veislei, kuri įtiks kiekvienam šunų mylėtojui teisingai pasirinkusiam sau keturkojį draugą, nes vokiečių aviganis pasižymi dar ir individualiomis charakterio ypatybėmis – vieni užsikrovę sau atsakomybės naštą, ryžtingi ir pasiryžę džiaugsmingai įvykdyti šeimininko komandas; antri pasižymi intelektu, jautrumu ir noru mokytis; treti yra temperamentingi, pasitikintys savimi ir susivaldantys. Būsimajam vokiečių aviganio šeimininkui reikia tiksliai žinoti ko jis nori iš savo šuns ir žinant tai pasirinkti tinkamą partnerį – šuniuką ar suaugusį šunį. Netinkamai pasirinktas šuo, laikomas netinkamomis sąlygomis, pridarys daug rūpesčių ir pakenks veislės prestižui, nes paveldėtos geriausios šuns savybės liks nepanaudotos. Atitinkamai auklėjant ir auginant galima suformuoti tam tikrą šuns elgseną, tokią kokios pageidauja šeimininkas.

Ilgaplaukis taksas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tikėtina, jog taksų veislės šunys kilę iš Vokietijos. Vokiškai jie vadinami Dachshund. Vokiečių kalboje “Dachs” reiškia “barsukas”. Todėl taksų paskirtis yra įlysti į urvą ir išvaryti ten esančius barsukus, lapes ar kitus žvėris. Jie puikiai medžioja ne tik urvuose, bet ir žemės paviršiuje: lodami veja bei suseka žvėris pagal pėdsaką. Nors taksai yra vieni mažiausių medžioklinių šunų, tačiau jų mažas ūgis turi nemažai privalumų. Medžiojant didelius žvėris, pastarieji nebijo mažo taksiuko ir todėl neskuba trauktis. Tokiu būdu taksas nukreipdamas žvėries dėmesį nuo medžiototjo sulaiko grobį. Šie šunys kaip „geri darbuotojai" greitai tapo žmonių vertinami bei mylimi. Todėl jau septyniolikto amžiaus pabaigoje taksai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose kaip medžiokliniai-urviniai šunys. XVII amžiaus pabaigoje iš skalikų nuolat buvo veisiami šunys. Iš jų išsivystė ir trumpakojai taksai. Manoma, jog ilgaplaukiai taksai atsirado kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Todėl jų kailis yra panašus į spanielių: plaukai lygūs, ilgi, minkšti, žvilgantys, trumpiausi ant nugaros, tačiau gerokai ilgesni kaklo srityje, krūtinės apačioje, su puošniomis pašukomis ant vidinių letenėlių pusių bei uodegos. Ilgaplaukių taksų kailio spalva dažniausiai būna rusvai ruda, kaštono spalvos arba juodas su įrudžiu. Ilgaplaukiai taksai yra trumpakojai. Jų priekinės letenėlės yra kreivokos, o pirštai suspausti.

Prancūzų buldogas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Įprasta manyti, kad prancūzų buldogas kilęs iš anglų buldogo, tačiau “prancūzo” kilmė iš tikrųjų yra gerokai sudėtingesnė. Standarte kaip veislės pradininkai minimi viduramžių šunys alanai – ispanų buldogai, kurių šiuo metu jau nebėra. Tuo pačiu metu, kaip ir pirmieji anglų buldogai, viduramžių Ispanijoje egzistavo kelios buldogų veislės. Pradžioje šie stambūs trumpasnukiai šunys buvo naudojami galvijų bandų palydai, vėliau, kaip ir Anglijoje, jie dalyvavo “bulių kovose”. Žymiausias tokių “rungtynių” centras buvo Burgoso miestas. Čia kovose dalyvaudavo burgoso buldogai, panašūs į dabartinius prancūzų buldogus stačiomis ausimis. Be abejo, prancūzų buldogas daugelį išvaizdos bruožų paveldėjo iš anglų buldogo - ypač tai matyti korpuse. Pagal plačiai pripažįstamą teoriją išvedant veislę dalyvavo mažieji anglų buldogai, arba toi-buldogai, kuriuos veisė Anglijoje XIX amžiaus viduryje, po to, kai "bulių kovos" buvo uždraustos. Tuo metu Anglijoje prasidėjus industrinei revoliucijai, į žemyną, o ypač į Prancūziją ėmė masiškai migruoti kvalifikuoti darbininkai, kartu išsiveždami ir mažuosius anglų buldogus. Tai buvo nedideli, vos 6 kg svorio, labai skirtingos išvaizdos, galvos ir ausų formos šunys. Anglijoje buvo gausu šių šunų, tačiau jie nebuvo labai populiarūs tarp standartinių, stambiųjų anglų buldogų, dalyvavusių "bulių kovose", mėgėjų. Šie toi-buldogai buvo mielai sutikti Prancūzijoje. Ten juos ėmė kryžminti su burgoso buldogais, gal ir su terjerais bei mopsais.