Jausmai

Iš kur kyla mūsų baimės

pagal
SUDDEN FEAR
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kiek daug visko mes nepadarome vien iš baimės suklysti, prarasti, pasirodyti juokingiems, nerangioms, kvailiems... Kiek sudaužyta širdžių vien iš nepasitikėjimo savimi, baimės būti savimi. Kiek nevykusių santuokų sudaryta iš baimės likti vienam, nereikalingam, niekieno nepastebėtam. Kiek kartų mus valdė silpnybės, kiek elgėmės prieš savo sąžinę vien todėl, kad bijojome savo ryžtingų poelgių pasekmių. Kartais mūsų baimės visiškai iškreipia tikrąjį mūsų veidą, tarsi zombiuoja, priverčia elgtis taip, kaip sielos gilumoje visiškai nenorime. Bet nieko negalima padaryti - baimė sukausto rankas ir kojas. Baimės būna dvejopos: normalios ir neurotinės. Pirmuoju atveju bijomasi esant realiam pagrindui, pavojui, kuris neišgalvotas ir neperdėtas. Be to, natūralios baimės beveik nejaučiama, koncentruojamasi į problemą, kurią ir bandoma tuo momentu išspręsti. Jei vis galvojate, kas jums gali nutikti, t.y. kuriate hipotezę, ir gerai jaučiate, kad bijote, suprantate tai, vadinasi, jus apėmusi baimė - neurotinė ir jos būtina atsikratyti. Baimių yra devynios galybės. Tačiau negalima palikti jų neįvardytų. Kadangi tarptautinė medicinos kalba - lotynų, tai ir baimė gavo lotyniškus pavadinimus. Dabar kiekvienas norintysis savo neurozę gali pavadinti ne vien baime, o pavartoti gražesnį "titulą".

Atsikratyti kaltės

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Naktį prabundi dėl nepaaiškinamo nerimo. Daužosi širdis, krūtinę užgulęs sunkumas. Lyg akmuo, lyg nepakeliama našta. Atplėši langą ir bandai įtraukti vėsaus drėgno nakties oro. Kvėpuoti pilna krūtine nepavyksta. Ji lyg sumažėjusi, susitraukusi, kažko keisto pripildyta ertmė. Rytas neatneša palengvėjimo. Skausmo nebėra, o galva - lyg akmenų skaldykloje. Gydytojai, į kuriuos kreipeisi dėl keistų simptomų, liepia padaryti tyrimus, aiškinasi, gūžčioja pečiais, reziumuoja: nervai, stresai, ekologija, gyvenimas... Taip ir grįžti su diagnoze: toks gyvenimas. Galvoji, kad tave baudžia kažkur giliai organizme pasislėpusi liga, kuri pamažu kelia galvą, o geriausiai jaučiasi naktimis, kai tylu. Kai visi tavo pojūčiai nurimsta, kai sąmonė užmiega. Pradedi nuo įkyrios lyg musė minties, paskui ją prisijaukinti. Ta musė nebezyzia aplinkui, ji tupia tau ant peties, žiūri fosforinėmis akimis: taip, taip, taip, kažkas yra blogai, viskas yra blogai, tu vėluoji, tu lengvabūdiškai užsimerki, prarandi laiką ir galimybes, tu nieko nedarai... tu kalta. Ir štai vieną gražią (o gal ir bjaurią) naktį rymodama balkone staiga supranti, ką nori tau pasakyti širdis. O tiksliau - ką turėtum daryti. Atsikratyti kaltės. Daryti tai, ką manai reikalinga ir būtina veikti. Išvyti viską, kas glūdėjo tavo minčių ir jausmų gilumoje, kas po lašelį, po mažą mikroskopinę dalelytę - vėjo genamą smiltelę - vertė tave nerimauti, gailėtis ir kentėti.

Apie pavydą

pagal
Jealousy
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Suprantu, kad pavydas dėl draugo atsidavimo jus gerokai išvargino. Pavydas visada sekina. Be to pavydas parodo ir mūsų silpnąsias vietas. Tai, dėl ko įtarinėjame kitą, pasąmoningai ir patys trokštame. Ar gali būti, kad ir jūs kartais norėtumėte praleisti laiką su kuo nors kitu? O gal esate prietarų apie neištikimus vyrus, kuriuos būtina saugoti lyg akies vyzdį, auka? Žinoma, gali būti, kad jūsų skaudi praeitis gimdo nepasitikėjimą savo draugu. Gal anksčiau buvote išduota? Gal pati išdavėte ankstesnį draugą? Gal esate iš šeimos, kur tėtis buvo neištikimas jūsų mamai? Matote, kyla daug klausimų, o aš nežinau, kaip į juos jūs atsakytumėte. Tiesa, yra ir tokia galimybė, kad jūsų intuicija siunčia jums signalus, kad ne viskas draugo elgesyje yra gerai. Gal jo žodžiai neatitinka jo poelgių? Gal jis nesilaiko pažadų? Gal dažnai linkęs leisti laisvalaikį be jūsų linksmose kompanijose? Kaip ten bebūtų, suaugę žmonės teturi vieną būdą išspręsti kylančias problemas – tai sėsti ir atvirai išsiaiškinti. Ir jei draugas nuoširdžiai patikins jus esąs ištikimas, tuomet meskite šalin savo abejones ir tikėkite. Priešingu atveju, savo pavyduliavimu galite sugriauti ir patį stipriausią ryšį. Nežinau geresnio vaisto nuo pavydo kaip meilė. Ar tikrai savo draugą mylite? O gal galėtumėte mylėti stipriau? Juk sakoma, kad meilės niekam niekad nebūna per daug.

Pavydas - kas tai?

pagal
ai generated, envy, jealousy
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Draugaujate jau keletą mėnesių. Viskas puiku. Tu myli jį, jis myli tave ir atvirkščiai. Norėtum, kad tai tęstųsi amžinai, bet... Dažnai puikiems santykiams sutrukdo tas bjaurus PAVYDAS. Jį galima suskirstyti į dvi rūšis: Kai vienas ar abu partneriai neįvykdė ištikimybės įsipareigojimų, todėl dabar juos abu kamuoja pavydas. Kai vienas pavydi kito, nors tam nėra jokios priežasties. Aptarsime būtent antrą pavydo rūšį. Jei teko patirti nepelnytą pavydą, tavo nusiskundimas greičiausiai skamba maždaug taip: "Jis toks pavydus. Ypač mano draugams / bendramoksliams / bendradarbiams... Nors nėra visiškai jokios priežasties jam šitaip jaustis". Kai žmogus pajunta pavydą be jokios priežasties, pirmoji priežastis yra BAIMĖ. Pavyduolis gali to nesuprasti arba nenorėti pripažinti, bet tai yra faktas. Jis tiesiog bijo prarasti mylimą žmogų, o kartu su juo ir meilę, draugystę bei švelnumą. Pavydas – ne tik iš baimės. Antra priežastis yra paprasčiausias nepasitikėjimas, kurio preižastis - ankstesni mylimo žmogaus veiksmai arba dėl jo nesugebėjimo protingai elgtis, esant su kitu žmogumi.

Pavydas - varomoji ar griaunamoji jėga

pagal
infidelity, love, affair
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mitų, patarlių ir anekdotų apie lietuvių pavydumą - galybė. Jei mūsų Marijos žemėje šventuolių tėra vienetai, tai pavyduolių - apstu. Tarsi pavydas būtų mūsų nacionalinė vertybė, leidžianti piktintis gyvenimo neteisybe ir guostis nenusisekusia dalia. Pavyduoliai - toli gražu ne išrinktieji. Pasak psichologės psichoterapeutės Indrės Treigienės, kaip ir visi kiti jausmai, pavydas yra absoliučiai universalus jausmas, būdingas kiekvienam iš mūsų. Skiriasi tik pavydo dozė ir jo išraiškos formos. Tokia jau mūsų žmogiškoji prigimtis, kad vienus mylime mažiau, kitus daugiau, vieniems daugiau pavydime, kitiems mažiau. Ir nieko čia nepadarysi. Vieniems neišvengiamai pavydime jaunystės, grožio, gero humoro jausmo, garbės ar didelio namo, kitiems - partnerio, jų tarpusavio santykių. Pavydime net ir tiek pat uždirbantiems savo kolegoms - kad juos labiau myli, bendradarbiai dažniau užkalbina, pakviečia išgerti kavos, pagiria šukuoseną ar rašo daugiau elektroninių laiškų. Ir net patys nepajuntame, kaip smarkiai savigrauža apkartina mūsų profesinius kontaktus. Matome kolegą tik kaip tam tikrų savybių, kurių patys neturime, savininką. Pavydime kitokiam, ir nebūtinai geresniam. Šnairuojame į kaimyną net ir tuomet, kai jis nusiperka panašios vertės kaip mūsų automobilį. Neseniai didžiavomės turintys didelį namą, o štai jis, niekšas, pasistatė dar erdvesnį!

Juodas pavydas

pagal
Ashley + Ryan | Jealousy
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mokslininkai vis dar bando įspėti ilgaamžiškumo paslaptį. Grynas kalnų oras? Bet garbaus amžiaus senolių yra ir dūmuose paskendusiuose didmiesčiuose. Fizinis darbas ar visiškas atsipalaidavimas? Ilgaamžių rasime ir tarp darbštuolių, ir tarp mąstytojų. Vegetarai? O kiek šimtamečių visą gyvenimą valgė keptos mėsos dar ir vyno užsigerdami. Nerūkantys?Žinome pavyzdžių, kad visą ilgą savo gyvenimą cigaretės ar pypkės iš rankų nepaleisdavo. Gyvenimas be stresų? Taip nebūna. Ilgą amžių nugyvenusieji dažnai būdavo patyrę daug skausmo, netekčių ir neteisybės. Tada kas gi vienija ilgaamžius? Jiems svetimas pavydo jausmas. Ne veltui sakoma – sunyko, pajuodo iš pavydo… Pavydas – tai priešiškumas žmogui, kurį sukelia realūs ar išgalvoti jo privalumai. Bet kurią emociją, netgi neapykantą, galima panaudoti geram tikslui. Tai didelis energijos užtaisas. Tik reikia mokėti save kontroliuoti ir valdyti šią energiją. Pavydas – turbūt vienintelė emocija, iš kurios negims nieko pozityvaus. Pavydas atima galią, „suėda" jus. Nėra nei laiko, nei jėgų ką nors daryti. Nes visos mintys – tik gardžiavimasis savo nenusisekusia dalia, pasipiktinimas gyvenimo neteisybe, keršto planų kūrimas „laimingiesiems". Be to, juk apie tokią neteisybę turi žinoti ir kiti, reikia sąjungininkų, kuriems paverksi, padūsausi. Štai kiek rūpesčių. Ne taip paprasta pačiam neskraidyti ir kitiems neleisti. Kas tie kito privalumai, priverčiantys pavyduolį taip jaudintis?

Rudeninis liūdesys aplanko be priežasties

pagal
girl, sad, portrait
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Atėjus rudeniui daugelį žmonių be priežasties apima liūdesys, ilgesys, nusiminimas. Tai suprantama, juk baigėsi vasara. Atostogos praėjo, prieš akis – ilga šalta žiema. Kur čia neliūdėsi! Šiuolaikinis mokslas tai vadina rudenine depresija. Ši liga labai paplitusi. Įsivaizduokite, kad šiuo metu Žemėje rudeninė depresija kamuoja maždaug 110 milijonų žmonių. Depresija kaip liga žinoma jau labai seniai, apie ją rašoma Biblijoje. Garsusis Dovydas depresija sergantį karalių Saulių gydė grodamas arfa. Šią ligą žinojo didieji senovės gydytojai Hipokratas, Avicena, Halenas. Nė viena liga nebuvo taip vaizduojama mene – muzikoje, tapyboje, prozoje – kaip depresija. Pasiklausykite venecijiečio Tojazo Verleno garsiojo „adažio in sol monori“ („Širdis sudirgusi, ir lyja nuo ryto. Iš kur tu tokia, melancholija?“). Didysis P. Čaikovskis kentėjo dėl dažnų depresijos priepuolių. Savo baletą „Gulbių ežeras“ jis sukūrė apimtas depresijos, kai suprato, kad jo santuoka žlugo. Per pastaruosius 30 metų depresijų ypač padaugėjo. Ne mažiau nei 40 proc. visų jos apraiškų gali būti galvos skausmas, miego, virškinimo sutrikimai, širdies skausmai ir kt. Depresija gali būti kaip atsakas į stresą, psichinę traumą. Tačiau dažniausiai ji kyla be priežasties, spontaniškai. Rudenį žmones dažnai apima liūdesys, susimąstymas, ramybė. Tokia būsena labai palanki produktyviai kūrybinei veiklai.

Kaip susidraugauti su savo emocijomis

pagal
girl, woman, face
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Emocijos, - kaip natos muzikoje. Harmoningi akordai ir melodijos vingiai teikia mums malonumą, praturtina sielą ir praskaidrina kasdienybę. Tačiau kaip per garsūs akordai ar nesuderintas instrumentas gali sugadinti net genialų muzikos kūrinį, taip netinkamai ar nemokšiškai reiškiami jausmai gali apkartinti mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimą. Apie tai, ką jaučiame ir kodėl, atrodytų, natūralūs jausmai kartais ima varginti, kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologe Vita Čioraitienė. Mūsų gyvenimas – pripildytas įvairiausių jausmų ir emocijų. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Kartais „susimaišo“ ir, atrodytų, prieštaringi jausmai – tarkim, džiaugsmas, kad atsikratėme varginusio bendravimo su partneriu, ir liūdesys dėl kadaise kartu išgyventų nepakartojamų akimirkų. Aišku, jaučiame ir daugiau jausmų, tačiau jie yra išvestiniai, t.y. – kyla iš bazinių arba yra išmokti iš aplinkos, pavyzdžiui, - pagarba, kaltė. Visgi dažniausiai susiduriame su jau minėtais keturiais jausmais, kurie ir patys skirstosi į smulkesnius, pavyzdžiui, - adekvatus pyktis, nes su tavim nesiskaito, ir įniršis be priežasties.