Ar egzistuoja gerumas?
| |

Ar egzistuoja gerumas?

Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie žmonės visada stengiasi padėti kitiems. Anksčiau galvojau, jog jie tiesiog yra išmintingi ir supranta, kad pagalba kitiems – pagrindinė mūsų išlikimo sąlyga. Žmonės nėra pakankamai stiprūs, kad patys sugebėtų įveikti visas jų kelyje pasitaikančias kliūtis, o didesnė tikimybė sulaukti pagalbos yra tada, kai pats padedi kitiems. Tai nebūtinai reiškia, kad tau padės tas pats žmogus, kuriam tu padėjai, bet tavo pagalba gali sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai paveiks ir tave (tiesiog žmogus, kuriam tu padėjai, supras šio poelgio svarbą, paseks tavo pavyzdžiu ir padės kažkam kitam, o tas kitas dar kitam, ir t.t., kol kažkieno pagalba pasieks ir tave). Tačiau kai pagalba siūloma netgi tada, kai jos visai nereikia, tada ir susimąstai, jog kažkas čia ne taip. Iš tikrųjų šie padėti mėgstantys žmonės dažnai nėra nei išmintingi, nei mąstantys apie visuomenės išlikimą ir gerovę. Jie tiesiog siekia patenkinti savo poreikį būti įvertintiems (juk smagu išgirsti apie save vieną kitą gerą žodį), nori pasijusti reikalingi (argi ne gera jausti, kad esi nepakeičiamas, o dėl to ir svarbus kitiems) arba tiesiog įsitvirtinti pagalba pasinaudojusių tarpe (juk žmogus, be kurio neįmanoma išsiversti, turi tam tikrą autoritetą). Bet dabar kyla klausimas – ar tokią pagalbą kitiems galima pavadinti gerumu? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip – juk šitaip kažkam padėjome, palengvinome gyvenimą, o tai – geras darbas, ko daugiau galima norėti.

Kun. Robertas Grigas: Gerumas mus vienija
| |

Kun. Robertas Grigas: Gerumas mus vienija

Akciją Gerumas mus vienija rengiame nuo 1998 metų. Tuomet Lietuvos Caritas tarybos, kurią sudaro mūsų centro ir visų Vyskupijų Caritas vadovai, posėdyje kilo mintis adventinį laukimą išreikšti labiau akcentuojant ne vien pasninką, rimtį, bet ir gailestingumo darbus. Konkreti parama, dėmesys greta mūsų esantiems, įvairaus skurdo varginamiems žmonėms yra tiek mūsų maldų nuoširdumo, tiek asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo matas. Kaip ir Caritas apskritai, ši akcija siekia atkreipti vietos bendruomenių, parapijų dėmesį į krikščionių pareigą nešioti vieni kitų naštas (plg. Gal 6,2), suteikti impulsą ir galimybę piniginėmis aukomis ar daiktais padėti stokojantiems. Džiaugiamės, kad per praėjusius 7 metus Gerumas mus vienija su kasmet kitokiais plakatais, kukliais, bet mielais suvenyrais aukotojams, žmonių sąmonėje įsitvirtino kaip graži Advento tradicija. Dalyvauja tikinčioji liaudis kaimiškose ir miestų parapijose, socialiai jautresnis jaunimas bei inteligentai, paremia firmos bei įmonės. Esame dėkingi vyskupams ir klebonams, kurie, artėjant Adventui, paskatina geros valios žmones atsiliepti į prasmingą Caritas iniciatyvą. Tokie paraginimai tikrai nelieka be atgarsio, be to, jie viešai liudija Bažnyčios neabejingumą visuomenės bėdoms. Taip skelbiama mylinčio Dievo Evangelija, tiesiogiai net ir neminint Jo vardo. Tam tikra paaukotų lėšų dalis skiriama bendrajai Vyskupijos Caritas veiklai, susijusiai su vargstančiųjų šalpa, vykdyti.

Kaip jūsų atsiprašo?
| |

Kaip jūsų atsiprašo?

Palikime asmeninius santykius ramybėje. Bent šį kartą. Klausimas toks: kai jums nusideda pardavėjai ar paslaugų teikėjai, kaip jie atsiprašo? Grubiai? Mandagiai? Atmestinai? Seth’s Blog cituoja Yehuda surinktus komercinio atsiprašymo variantus nuo “Mums tokio kliento nereikia” iki vos ne klaupimosi ant kelių. Pabandykime juos įvertinti mūsų rinkos paslaugų požiūriu. Atsisakymas ištaisyti padarytą klaidą, pasiunčiant klientą kažkur toliau, vis dar pasitaiko, nors man asmeniškai dar neteko su tokiu susidurti. Jei taip pareiškusio darbuotojo viršininkai turi bent lašelį sveikos nuovokos, špygą klientui parodęs asmuo turėtų tuojau pat imti ieškotis kito darbo. “Tai ne mūsų kaltė” yra bene dažniausiai girdimas iš visiškai nepatenkinamų atsakymų. Juo labiau, kad jis kliento požiūriu visada melagingas – pardavėjas kaltas vien dėl to, kad prarado kliento aptarnavimą įtakojančių procesų kontrolę. Taip atsiprašantis verslas irgi nevertas mūsų pinigų. Pasakymas “gaila, kad jums nepatinka mūsų aptarnavimas” yra netgi įžeidžiantis, nes leidžia suprasti, neva klientas priekabiaująs be reikalo prie nepriekaištingo aptarnavimo. “Atleiskite, jei jums neįtikome” yra kiek geresnis, bet kažkodėl vistiek skamba nuolaidžiai ir – blogiausia – nesiūlo jokio sprendimo klientui. Pasakymas “gaila, kad jums nepatinka mūsų aptarnavimas” yra netgi įžeidžiantis, nes leidžia suprasti, neva klientas priekabiaująs be reikalo prie nepriekaištingo aptarnavimo.

Gyvenimo džiaugsmas
| |

Gyvenimo džiaugsmas

Visi mes turime ką nors, ko neturi kiti. Mus lydi laimė ir kančia. Tačiau, kad ir kaip viskas atrodytų blogai, reikia gyventi toliau ir džiaugtis tuo, ką turime tuo metu. Kiekvienas žmogus savaip supranta džiaugsmą. Vienam džiaugsmas – klausyti muzikos, kitam – vaikščioti gamtoje, o trečiam – apsipirkti. Tokių pavyzdžių galime rasti begales. Yra žmonių, kurie dėl susidariusių aplinkybių negali džiaugtis tuo, kuo gali džiaugtis kitas, bet jie vis tiek atranda jėgų savyje džiaugtis bet kokia jų gyvenimo smulkmena: pražydusiais obels žiedais, rudenio lapais, šiltu lietumi, jūros ošimu. Dažnai girdime aplinkinius skundžiantis, kad jų gyvenimas niekam tikęs, kad jie nebeturi dėl ko gyventi. Tačiau, ar jie pagalvoja, kad gali būti blogiau? Ar jie įvertina tai, ką turi šią sunkią jų gyvenimo minutę? Taip, drąsiai galime teigti, kad yra žmonių optimistų kurie džiaugiasi, kad ir kaip jiem nesisektų. Jie džiaugiasi tuo, kad turi galimybę gyventi, justi, patirti. Visi, kurie nesidžiaugia esama padėtimi, turi lygiuotis į tuos, kurie džiaugiasi dabartimi. Kas nutiktų, jeigu visi vaikščiotų nuleidę galvas, galvodami, kad nebėra kuo džiaugtis? Turbūt pasaulis nebetektų savo spalvų, jis taptų niūrus, kaip senas televizorius, kuris dabar mažai kam reikalingas. Tačiau tas pats senas, nespalvotas televizorius, gali suteikti kažkam džiaugsmą, prisiminimų džiaugsmą, kurio niekas negali atimti. Niekas nedraudžia ieškoti laimės, tačiau ar mums to reikia?

Gyvenimo džiaugsmo šaltiniai
| |

Gyvenimo džiaugsmo šaltiniai

Psichologijos mokslas nuolatos stengiasi atsakyti į esminius žmogiškosios egzistencijos klausimus: kokia yra gyvenimo prasmė? Kas yra laimingas gyvenimas ir kaip jį pasiekti? Į šiuos klausimus atsakymą bando surasti ir kiekvienas šios žemės gyventojas. Visi ieško savo individualios gyvenimo laimės. Tai daroma visais įmanomais būdais, iš šalies žiūrint – kartais net sunkiai suvokiamais, tačiau visi siekia bendro galutinio tikslo – laimingo, prasmingo, džiaugsmingo, turiningo gyvenimo. Paklausinėjus skirtingų žmonių nuomonės apie laimingo gyvenimo receptą, iš pradžių greičiausiai gautume platų spektrą skirtingų atsakymų. Tačiau nei kiek neabejoju, kad juos visus būtų galima sugrupuoti į kelias tas pačias kategorijas: šeima, karjera, sveikata, finansai. Viskas labai priklauso nuo to, kokiame gyvenimo periode šis klausimas žmogui yra užduodamas. Kiekviename gyvenimo etape laimingais mus padaryti gali skirtingi dalykai. Sunkiai sergančiam ligoniui laimė greičiausiai asocijuosis su sveikata, turinčiam finansinių sunkumų – su pinigais, o vienišam žmogui daugiausiai laimės suteiks gyvenimo partneris. Atrodo, kad ką tik būsiu išvardinęs pačias rimčiausias žmonijos problemas. Juk vieni iš geriausiai parduodamų vaistų pasaulyje – įvairūs antidepresantai, porų skyrybų procentas milžiniškas, o finansinių problemų turi absoliuti dauguma pasaulio piliečių. Greičiausiai viena iš pagrindinių to priežasčių – gyvenimo džiaugsmo šaltinio ieškojimas išoriniuose veiksniuose.

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos
| |

Rapolas Rakalas: kaip prisidirbus atsiprašyti merginos

Aš prisidirbau. Ir labai smarkiai. Kaip susitaikyti, kaip atsiprašyti merginos? Iš esmės egzistuoja trys būdai: verksmingasis, galantiškasis ir kaltinamasis. Verksmingasis būdas. Tai vis dar dаžnai pasitaikantis, bet nelabai efektyvus metodas. Jo esmė tokia: vaikinas daug ir dažnai skambina telefonu, – o kaip jūs manote, kodėl mobiliojo ryšio operatoriai susikrauna milžiniškus pelnus?, – kibirais lieja ašaras, – jomis Afrikoje būtų galima kokį beaugantį kaktusą visus metus laistyti – ir vis kartoja, kad tai daugiau nepasikartos. Paskui perka glėbius gėlių, lyg merginos butas būtų daržinė, kurią reikia prikrauti šieno žiemai. Vedasi į prabangiausius restoranus, taip pasmerkdamas save iki mėnesio galo valgyti batoną, užsigeriant liesu pienu, rodo dėmesį ir pildo viskas merginos užgaidas. Paprastai po tokių pastangų mergina vis tiek palieka vaikiną, – juk merginai reikia tikro vyro, o ne nuo ašarų permirkusios ir visur paskui ją sekiojančios mazgotės. Juk per šešiolika nepriklausomybės metų mūsų merginos ne tik išmoko į Arabų Emiratus nuskristi, bet ir tapo emancipuotomis, kurioms virtuviniai įrankiai ir šluostės nelabai patinka. Verksimingasis būdas labai tiko prieškario Lietuvoje. Na, dar sovietmečiu. Kada moterys atlikdavo tradicinius vaidmenis ir daug laiko praleisdavo virtuvėje. Tada joms patikdavo bendrauti su įvairiais virtuviniais įrankiais: kočėlais, šakutėmis. Mazgotėmis – taip pat. Dabar, deja, laikai pasikeitė.

Atsiprašyti reikia mokėti
| |

Atsiprašyti reikia mokėti

Kiekvienas kartais suklystame arba padarome kokią nors kvailystę, įskaudiname kitus. Psichologai teigia, kad yra keletas dalykų, kuriuos atsiminus išpirkti kaltę bus žymiai lengviau. Paprastai ką nors įskaudinęs asmuo susigėsta, jam kyla didelė pagunda sumurmėti kokį nors banalų atsiprašymą ir greitai nukiūtinti šalin. Bet daugeliu atveju reikia kur kas daugiau negu greitas “atsiprašau”. Ilgesnis pokalbis ar paaiškinimas gali sušvelninti įtampą, padėti įžeistajam suprasti įžeidusiojo poelgį, prisiimti dalį atsakomybės. Psichologai pastebi, kad žmonės varžosi dėl padarytų klaidų ir atsiprašydami dažnai elgiasi pernelyg santūriai, tarsi praranda kalbos dovaną, tampa it nesavi. Daug labiau tikėtina, teigia specialistai, kad viskas pakryps į gerąją pusę, jei prašydami atleidimo atrodysime ir būsime tikrai nusiminę, o ne vaidinsime tokius. Beje, atsiprašyti reikia nuoširdžiai. Jeigu gražūs žodžiai pasieks tik įskaudintojo ausis, bet nepalies širdies, jūsų santykiai netaps šiltesni. Daugelis žmonių yra labai supratingi. Jeigu jūsų žodžiuose, intonacijoje, judesiuose nebus falšo, ir jei jūs nuoširdžiai patvirtinsite, kad esate kalti ir gailitės dėl to, jums atleis. Tačiau įtampa neatslūgs, jei pasirinksite netinkamą atsiprašymą, pavyzdžiui, kodėl taip atsitiko aiškinsite stačiokiškai. Po atsiprašymo labai gražu ir teisinga būtų atlyginti už padarytus nuostolius. Jeigu jie materialiniai, atlyginti lengviau: galima nupirkti tai, ką sugadinome, sudaužėme ar išpylėme.

Atleidimo galia
| |

Atleidimo galia

Artėja diena, kuomet visi skubėsime į šiltus, jaukius namus prie gausiais valgiais apkrauto Kūčių stalo. Susirinksime su pačiais brangiausiais mums žmonėmis, džiaugsimės vienas kito draugija ir stengsimės užmiršti visas nuoskaudas, kurias patyrėme. Bandysime atleisti vieni kitiems. Artėjant pačioms gražiausioms metų šventėms, pakalbėkime apie atleidimo procesą ir šio procesą galią bei jėgą. Kada jau galima pasakyti, jog mes atleidome mus įžeidusiam žmogui? Literatūroje ir kasdieniame gyvenime galima aptikti du pagrindinius atleidimo apibrėžimus: atleidimas kaip nepelnyta meilė (toks atleidimo supratimas yra labiau būdingas krikščionybei) ir atleidimas kaip nesmurtinis santykis. Atleidimas nėra paprastas užmiršimas, kuomet mes tiesiog išstumiame iš mūsų atminties lauko tai, kas mums yra nemalonu ir nepriimtina. Paprastai užmiršimo metu veikia įvairūs gynybos mechanizmai, tokie kaip neigimas, idealizacija, išstūmimas. Tuo tarpu atleidimas – tai yra aktyvus procesas, kurio metu vyksta teigiama energijos transformacija. Atleidimu taip pat negalima vadinti ir įvairias manipuliacijas, kuomet mes siekdami kažkokios naudos sau ar dėl baimės apsimetami atleidę kažkam. Atleidimas yra sudėtingas procesas, kurio metu keičiasi emocijos, motyvacija, o dažnai ir elgesys. Šeimos terapeutas T.D. Hargrave pasiūlė labai įdomų atleidimo proceso modelį. Remiantis juo, atleidimo procesas apima keturias tarpines stotis.

Atleidimo svarba šeimoje
| |

Atleidimo svarba šeimoje

Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne. Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, – galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia… Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi. Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo…

Atleidimo svarba mūsų gyvenime
| |

Atleidimo svarba mūsų gyvenime

Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis – arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu – tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė”, – patirtimi dalijosi psichoterapeutė. Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę. Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome.